EPA nuotrauka

Peteris Tabichis – matematikos ir fizikos mokytojas, 80 proc. savo mėnesinio atlyginimo atiduodantis skurstantiems žmonėms, taip pat įvairiausiems bendruomenės projektams. Peteris moko Keriko pagrindinėje mokykloje, Pwani kaime, Kenijoje. Šis kaimelis yra smarkiai nutolęs nuo centro, sausringoje Kenijos vietoje, Rifto slėnyje. P. Tabichiui pradėjus mokyti šioje mokykloje, ji pasiekė įspūdingų rezultatų nacionaliniame Kenijos tiksliųjų mokslų konkurse. Šiais metais Peteris Tabichis apdovanotas „Pasauline mokytojo premija“ (Global Teacher Prize) ir pavadintas geriausiu mokytoju pasaulyje.

P. Tabichis 1982 m. gimė kaimiškoje Kenijos vietovėje. Anksti, vos būdamas 11-os metų, neteko motinos. Aštuonis vaikus šeimoje augino tėvas, kuris taip pat buvo mokytojas. Anot Peterio, būtent tėvas įkvėpė jį pasirinkti tokią profesiją. Prizo laimėtojas, stebėdamas tėvo darbą, pamatė, kokį didelį poveikį mokytojas gali padaryti savo vietos bendruomenei. Atsiimdamas apdovanojimą P. Tabichis pasikvietė tėvą ant scenos, nes būtent jis yra „visa ko priežastis“.

P. Tabichis pasirinko vienuolio pranciškono kelią. Mokydamas vaikus, jis pasikliauja tuo, ko jį išmokė pranciškonų vienuolių ordino įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis: „Pranciškonų vienuolių gyvenime vyrauja paprastumas ir kuklumas. Tarnaujame pamirštiesiems ir nuskriaustiesiems. Svarbiausi yra gyvenimai, kuriuos galime pakeisti, o ne daiktai, kurių galime turėti.“ Anot Peterio, būtent šios vertybės jį skatina didelę dalį – 80 proc. – savo atlyginimo atiduoti tiems, kuriems labiau reikia: skurstantiems žmonėms ir bendruomenę turtinantiems projektams.

Dar prieš keletą metų Peteris dirbo privačioje mokykloje, kurioje galima buvo rasti puikią įrangą, greitą interneto ryšį, visus įmanomus resursus tam, kad būtų pasiektas kuo aukštesnis mokymosi lygis. Kai dar dirbo privačioje mokykloje, Peteris buvo pakviestas į vieną iš valstybinių mokyklų, kurioje beveik nebuvo jokių priemonių, įrangos, interneto: „Jaučiausi tiesiog sukrėstas: nebuvo nei jokios įrangos, nei pakankamai mokytojų, tai buvo skurdžios mokyklos. Bet jos palietė mano širdį,“ – sakė mokytojas. 2016-aisiais P. Tabichis nusprendė, kad jo, kaip mokytojo, kitur reikia labiau nei privačioje mokykloje ir persikėlė mokyti į Pwani kaimą, Keriko pagrindinę mokyklą.

Įspūdingi pasiekimai vienoje skurdžiausių Kenijos vietovių

Nėra labai lengva pakeisti susiklosčiusią padėtį vietoje, kurioje tėra vienas kompiuteris, prastas interneto ryšys ir vienam mokytojui tenka 58 mokiniai. Dar galima būtų pridėti ir kitą sąlygą: vaikams iki mokyklos kartais tenka keliauti 7 kilometrus, nes įprasti keliai būna apsemti potvynių. 

EPA nuotrauka

Mokinių gyvenimai šiame regione gali būti itin sudėtingi – jie dažnai susiduria su sausromis ir badu. 95 proc. mokinių gyvena skurdžiose šeimose, o beveik trečdalis jų yra našlaičiai arba turi tik vieną iš tėvų. Daugelio namuose ant stalo retai kada būna maisto. Mokykloje gaunamas maistas gali būti vienintelis, kurį tądien valgys mokiniai. Narkotikai, paauglių nėštumas, ankstyvas pasitraukimas iš formaliojo ugdymo, tuoktuvės vaikystėje ir paauglystėje, savižudybės dažnas dalykas šiame Kenijos regione. 

Į mokyklą atvykus P. Tabichiui, tiksliųjų mokslų būrelis suklestėjo. Mokytojas taip pat įkūrė būrelį jauniesiems talentams puoselėti. P. Tabichis padeda mokiniams kurti tyrimų projektus, kurie yra tokie sėkmingi, kad 60 proc. jų patenka į nacionalinius konkursus. Dėl patekimo į šiuos konkursus tenka rungtis su kur kas turtingesnėmis mokyklomis nei Keriko pagrindinė Pwani kaimelyje.

Inžinerijos ir tiksliųjų mokslų mugėje Peterio mokiniai pristatė įspūdingą projektą – įrankį, padedantį akliesiems išmatuoti daiktus. Šis išradimas – vaikų kūrinys, jis rodo ne tik šio regiono vaikų potencialą, mokytojo gebėjimą juos įkvėpti, bet ir atožvalgą į silpnesniuosius, norą jiems padėti dorotis su gyvenimo sunkumais.

EPA nuotrauka

2017 m. tik 16 iš 59 mokinių, baigusių mokyklą, įstojo į koledžią, tačiau 2018 m. įstojusiųjų skaičius pakilo iki 26. Dar vienas svarbus pasikeitimas – mergaičių pasiekimai labai pagerėjo – jos dabar lenkia berniukus visuose tiksliųjų mokslų testuose, kuriuose mokykla dalyvavo praėjusiais metais.

Kartu su kolegomis Peteris lankosi prasčiau besimokančių vaikų namuose, susipažįsta su šeimomis, kalbasi ir bando suprasti pačius didžiausius iššūkius, kurie kyla šiems vaikams ir jų tėvams.

Vienas svarbiausių šio mokytojo bruožų – įkvėpti mokinius pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi atneša ir geresnių rezultatų: „Didžiausias džiaugsmas man mokytojaujant – matyti, kaip besimokančiųjų žinios, gebėjimai ir pasitikėjimas savimi auga. Jie tampa atsparūs negandoms, kūrybiški ir produktyvūs visuomenės nariai, o tai teikia daugiausia pasitenkinimo. Juk mano vaidmuo jų gyvenimuose – pasukti likimus pačia geriausia kryptimi ir atrakinti nuostabų potencialą“, – pasakoja P. Tabichis.

EPA nuotrauka

P. Tabichis anglų kalba dažnai vaikus vadina ne „mokiniais“ (angl. students), o „besimokančiaisiais“ (angl. learners) taip akcentuodamas mokymosi visą gyvenimą idėją – juk kai netenkame savo kaip „mokinių“ ar „studentų“ statuso niekada nenustojame būti besimokančiais iš kitų ir iš gyvenimo. Peteris, pateisindamas atidžiai pasirinktus žodžius, į mokymosi procesą įtraukia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Mokytojas moko kaimo šeimas, kaip auginti grūdus, atsparius sausrai, nes būtent ši gamtos stichija atima daugiausia maisto iš vietovėje gyvenančių žmonių. Naujoviški augalininkystės būdai kaimelyje įgyja gyvenimo ir mirties svorį.

Mokykloje, kurioje dirba Peteris Tabichis, mokosi septynių skirtingų genčių vaikai. 2007 m. tarp genčių įvykęs konfliktas baigėsi siaubingomis žudynėmis. Etninės ir gentinės įtampos šioje vietoje – vis dar jaučiamos. Peteris, atvykęs į mokyklą, įkūrė „Taikos grupę“: šioje grupėje vaikai kalbasi, diskutuoja, kartu sodina medžius, o tai, anot mokytojo, labai sutelkia juos, parodo jiems bendrystę ir gebėjimą kartu kurti savo bendruomenę, puoselėti aplinką.

Nobeliu už edukaciją vadinamas apdovanojimas

„Varkey“ fondas, kurį 2010 m. įkūrė indas verslininkas Sunny Varkey, rūpinasi, kad kuo daugiau vaikų, kurie nėra gimę gerose socioekonominėse sąlygose, gautų prieigą prie kokybiško išsilavinimo ir kad jų gyvenimas pasikeistų. Šio tikslo fondas siekia įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, organizuoja mokymus mokytojams, rengia konferencijas apie šiuolaikiniam pasauliui reikalingus gebėjimus, užsako tyrimus, susijusius su mokytojo socialine padėtimi pasaulyje, padeda mergaitėms siekti tokių pačių rezultatų, kokius pasiekia ir berniukai.

EPA nuotrauka

Vienas žymiausių šio fondo projektų – „Pasaulinė mokytojo premija“. Šios premijos tikslas – apdovanoti mokytoją 1 milijono dolerių prizu už tai, kad jis atspindi organizacijos deklaruojamas vertybes: atožvalgą į silpnesniuosius, jų pasiekimų gerinimą, mokytojo, kaip išskirtinės profesijos, puoselėjimą.

Prestižinė „Pasaulinė mokytojo premija“ buvo įkurta 2015-aisiais ir jau dabar laikoma Nobeliu mokytojams ir edukatoriams visame pasaulyje. Apdovanojimą yra laimėjusi anglų kalbos ir literatūros mokytoja Nancie Atwell iš JAV, Hanan Al Hroub iš Palestinos, Maggie MacDonnell – kanadienė, mokanti eskimus, taip pat menų ir tekstilės mokytoja iš Didžiosios Britanijos – Andria Zafirakou.

Šios premijos 2019 m. siekė maždaug 10 000 mokytojų iš viso pasaulio, galiausiai buvo atrinkti 10 pagrindinių pretendentų, o iš jų pasirinktas laimėtojas, šiais metais juo tapo P. Tabichis. Jis buvo vienintelis afrikietis dešimtyje geriausiųjų.


„Varkey“ fondo pirmininkas, paklaustas, kodėl būtent Peteris labiausiai tiko šiam apdovanojimui, sako: „Be galo mylime tokius žmones kaip Peteris būtent dėl to, kad jis įveikia pačius didžiausius iššūkius, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Dabartiniame pasaulyje pats didžiausias iššūkis – niekas nebenori tapti mokytoju, todėl, suteikdami tokiam mokytojui kaip Peteris Tabichis platformą, stengiamės įkvėpti jaunąją kartą pasirinkti tokią profesiją.“

Laimėjęs apdovanojimą Peteris tapo tikra žvaigžde – dalina interviu įvairioms Kenijos televizijos programoms, o tai – dalis jo artėjančių metų darbo. Apdovanojimą laimėjęs mokytojas turi reprezentuoti fondą ir įkvėpti žmones visame pasaulyje pasirinkti mokytojo profesiją. Laimėtus pinigus Peteris sako paaukosiąs. Tiesa, dar neatskleidė, kam.

EPA nuotrauka

„Šis apdovanojimas svarbus ne tik man, bet ir visiems besimokantiesiems, o dar labiau – mokytojams, kuriems taip sunku dirbti tokiose vietovėse. Jis nėra mano, o visų mokytojų laimėjimas. Tų mokytojų, kurie kiekvieną dieną laimi – padeda kitiems tobulėti“, – viename interviu sakė P. Tabichis.

Apdovanojimas teikiamas Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Į juos P. Tabichis keliavo lėktuvu. Juo skrido pirmą kartą. Grįžtantį oro uoste pasitiko jo mokiniai. Mokytojui tai buvo pati didžiausia staigmena.

Sugrįžęs iš Dubajaus, P. Tabichis pabučiavo žemę. Šis gestas neliko nepastebėtas ir viename interviu jo paklausė, kodėl jis taip pasielgė, tarsi būtų pats popiežius. Atsakymas buvo paprastas: „Aš didžiuojuosi būdamas afrikietis iš Kenijos, o tai vienas iš būdų parodyti, kad gerbiu šią žemę. Ši vieta man leido pakilti ten, kur esu dabar.“

Dar prieš gaudamas apdovanojimą P. Tabichis filmavosi vaizdo pasakojimui apie jį. Paklaustas, kaip tapti geru mokytoju, jis atsakė: „Reikia daugiau veikti ir mažiau kalbėti.“