Balandžio 1 d. minime šv. Hugoną, Grenoblio vyskupą (1053-1132, Prancūzija).

Hugonas buvo itin jaunas vyskupas: priėmė šventimus turėdamas vos 27 metus ir iškart buvo paskirtas vadovauti Grenoblio vyskupijai. Po dvejų metų atsistatydino ir išėjo į Benediktinų vienuolyną. Tačiau tie, kas pasodino jį į Grenoblio katedrą, nebuvo linkę susitaikyti su tokiu pasirinkimu.

Popiežius puoselėjo norą sumažinti Bažnyčioje tikėjimo neraštingumą, godumą ir vis labiau akis badantį papročių sugedimą. Siekdamas šių tikslų, jis buvo pasirengęs stoti prieš visus: kilmingus didikus pasauliečius ir klero narius, kunigaikščius, karalius ir imperatorius. Tai – Grigalius VII. Todėl Hugonas jo įsakytas grįžo į Grenoblį ir vėl ėmėsi vyskupo pareigų. Apvalė, įspėjo, atitolino nevertus asmenis. Ir visų pirma mokė, norėdamas išgyvendinti neraštingumą. Jaunystėje studijavo Valence ir Reimse, o vienas iš jo mokytojų buvo ir Brunonas iš Kelno. Popiežius Grigalius buvo patenkintas Hugonu: jo vyskupijoje vyko reforma.

Ir štai į Grenoblį atvyko Brunas iš Kelno su grupe bičiulių. Senasis profesorius, praleidęs kurį laiką vienuolyne Molesme, paliko jį, sumanęs įkurti naują bendruomenę, kurioje būtų sujungtas bendruomeninis ir atsiskyrėliškas gyvenimas, paremtas malda ir darbu. Vyskupas Hugonas buvo pasirengęs jam padėti, - kalnuotoje Kartuzijos vietovėje (Chartreuse, prancūzų k.) jam buvo paskirta teritorija, kurioje vėliau iškils Didžioji Kartūzija, vieta, kurioje rasis gausus būrys veiklių vienuolių, netrukus pavadintų kartūzais: nauja jėga Bažnyčiai atnaujinti.

Vyskupas Hugonas visas jėgas skyrė tarnaudamas Grigaliaus VII įpėdiniams, energingai skatindamas vienuolių veiklą ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Apgailestaudamas, kad pats negali pasišvęsti vienuoliniam gyvenimui, išgyveno penkių popiežių valdymo periodą: Viktoro III, Urbono II, Paskvalio II, Gelazijaus II ir Kaliksto II. Sulaukęs šeštojo popiežiaus  – Onorijaus II – pasiprašė atleidžiamas iš vyskupo pareigų, motyvuodamas, rodos, akivaizdžiais argumentais: „Man jau per septyniasdešimt metų, esu ligotas, o čia reikia naujos energijos.“

Popiežius Onorijus nebuvo toks stiprus kaip Grigalius VII, bet jis puikiai pažinojo Hugoną ir suprato, ką jis reiškia žmonėms ir visai Prancūzijos Bažnyčiai. Tad atsakė laišku, kuriame pabrėžė, kad verčiau turėti jį leisgyvį, negu bet ką kitą, kad ir jauną bei stiprų. Taip Hugonas vadovavo vyskupijai visą Onorijaus pontifikato laiką, po 52 vyskupavimo metų jis matė Šventajam Sostui vadovaujantį dar vieną popiežių: Inokentijų II.