Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Balandžio 5-ąją Vilniaus kongresų rūmuose skambės kompozitoriaus GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera. Ja simboliškai pažymimos dvi datos – kūrinys parašytas kompozitoriaus bičiulio, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų koncertmeisterio ir ansamblio „Vilniaus arsenalas“ altininko Rolando Romoslausko jubiliejui, o ir pats kompozitorius šį pavasarį mini savo 75-metį.

Apie filosofinę kūrinio idėją, kūrybinio proceso vingius bei žvilgsnį į gyvenimą iš perspektyvos kalbamės su kompozitoriumi G. Kuprevičiumi.

Kūrinys „Trys mano būsenos“ parašytas altininko Rolando Romoslausko 60-mečiui. Papasakokite, kaip kilo kūrinio idėja.

Ilgametė kūrybinė draugystė su altininku R. Romoslausku ryškesnė jo vadovaujamo trio „Vilniaus arsenalas“ interesų lauke. Per daugelį metų gimė įvairūs specialiai šiam ansambliui sukurti kūriniai, per kuriuos vis artimiau pažinau ir muzikantą, jo stilistiką, ir jį supančią muzikinę gildiją. Tad kvietimas sukurti jubiliejinį koncertą altui su orkestru nebuvo staigmena, tuo labiau kai mudviejų gyvenimo metų skaičiai visuomenėje vadinami jubiliejiniais. Jame sutelpa lyg dvi biografijos, tiksliau – jų vizijos, nes joks menininkas negyvena vien realiame pasaulyje. Tasai kitas, dažnai ir jam pačiam neaiškus, visuomet patrauklesnis. Vien jau savo paslaptingumu.

Altininkas R. Romoslauskas savo interviu citavo jūsų frazę, kad kūrinį parašote labai greitai, bet ilgai nešiojatės viduje. Kaip iš tiesų vyksta kūrybos procesas?

Niekada nepradedu rašyti natų, kol neįsitikinu, kad to reikia. Taip, Koncertas altui gimė labai greitai, gal per tris ar keturias dienas, tačiau galvota buvo nuo pat pirmos dienos, kai ištariau Rolandui „sutinku“. Man svarbiausia pagauti idėją, prasmę, reikmę. Neapgaudinėju savęs, bylodamas, kad kūryba reikalinga tik man pačiam. Visuomet rašydamas naują kūrinį įsivaizduoju esąs salėje su tą kūrinį atliekančiais ir jį klausančiais.

Žinoma, yra pavojus tos publikos reikmėms pataikauti, būti gerokai primityvesniam, nei norėtųsi. Tuomet pradedu regėti toje salėje man gerai žinomus veidus tų žmonių, kurie man svarbūs, jų mintys gilios, o požiūris į gyvenimą sveikas, be prietarų ir ašarų. Būna, kad jie, nesulaukę kūrinio pabaigos, išnyksta. Tuomet pradedi iš naujo. Būna visaip...

Kas yra didžiausias pavojus kūrybai?

Amato išdavystė. Noras vien stebinti, nesijaudinant dėl pasekmių. O taip besielgiant jos dramatiškos. Tiesa, galima stebinti visą gyvenimą, būti tarsi kokiu Salvadoro Dalí klonu. Tačiau klonas yra tam tikra anomalija, antrinis produktas. Be to, mano paminėtas siurrealistas stebino visų pirmiausia tuo, kaip meistriškai tuos stebinimus pateikdavo.

Amatas man labai svarbus, nes gali turėti šimtus stebinančių idėjų, tačiau nebegalėsi jų tinkamai išskleisti – stigs meistriškumo. Todėl, kai ruošdamas Lietuvos radijui laidas apie W. A. Mozarto kūrybą atradau, su kokiu įniršiu kūrėjas gilinosi į polifonijos meną – o tasai tikrai jam buvęs svetimu pagal visą W. A. Mozarto natūrą – suvokiau, kad reikia pažinti daug daugiau, nei galvoji žinąs. 

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

GIEDRIUS KUPREVIČIUS: Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai ir girdėsis.

Nujaučiant, kad „Trys mano būsenos“ pasakoja apie skirtingus žmogaus etapus, norisi paklausti, kaip jums atrodo gyvenimas iš perspektyvos. Dažnai žmonės sako, kad, jei galėtų pradėti nuo pradžių, nieko nekeistų arba kaip tik – nebedarytų vieno ar kito. Jūsų manymu, skausmingų klaidų ir ieškojimų įmanoma išvengti, ar jie yra būtina brandos dalis?

Yra nuostabi Peterio Ustinovo pjesė apie vienu metu scenoje susirenkančius to paties žmogaus vaiką, jaunuolį, brandų vyriškį ir beveik aklą senį – visi jie svarsto tą patį klausimą, tačiau nieko negali pakeisti. Vyresnieji „aš“, žinodami apie jaunesniųjų išdaigas ir būdus jų išvengti, tik skėsčioja rankomis – gyvenimas duotas vieną kartą ir negali būti keičiamas kaip pirštinės.

Trys mano būsenos Koncerte altui turi labai daug vidinių ženklų. Vienu metu ausylesnis klausytojas išgirs ir R. Wagnerio, ir G. Puccini, o kažkur ir mano „Kregždučių“ intonacijas. Mano paminėti autoriai į būsenas atkeliavo alto grojamais motyvais iš jų kūrinių. Tokiu būdu altas lyg surišo epochas, idėjas ir būsenas į vieną pynę.

Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai ir girdėsis. Dėkoju bičiuliui Rolandui, kuris labai jautriai perskaitė mano partitūrą ir, žinoma, maestro Gintarui Rinkevičiui, nepabūgusiam dar neparašytą kūrinį įtraukti į jo vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro programą. Džiaugiuosi, kad prie naujos partitūros prisijungia ir dar vienas nuoširdus mano kūrinių atlikėjas – dirigentas Robertas Šervenikas.

Kas jums šiuo metu svarbiausia gyvenime? Kokiomis vertybėmis vadovaujatės? Ar metams bėgant susiformuoja toks asmeninių vertybių, prioritetų rinkinys, kuris saugo, veikia kaip kelrodis, amortizuoja skausmingus susidūrimus su realybės dramomis, padeda jų išvengti? O gal nesiekiate jų vengti?

Amžinas klausimas, į kurį, kuo esi vyresnis, atsakymas vis tolsta. Dabar dar kiek regiu jo nugarą, tačiau pamažu ir toji nyksta akyse... 

Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui ir orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera įvyks Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte „Kelionė stygomis“ balandžio 5 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Solistai – altininkas Rolando Romoslauskas ir smuikininkas Zbignievas Levickis. Dirigentas Robertas Šervenikas.