Petro Cvirkos paminklas Vilniuje.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tekstas spausdintas žurnale „Kultūros barai“ 2019 Nr. 3

Okupacijos žaizdos yra tarsi užgijusios, bent jau surandėjusios, tačiau kartais vis dar atsiveria. Galima būtų nekreipti dėmesio, bet į neužgijusią žaizdą gali lengvai pakliūti infekcija. Jei žaizda išorėje, ją lengva pastebėti ir gydyti. Bet jeigu, pavyzdžiui, galvoje, tada išgydys vien mąstymas ir permąstymas. Teatrališkas daužymas galva į televizijos kameras tikrai nepadės.

Klausimų ir konfliktų dėl vadinamojo nepatogaus paveldo kyla nuolatos. Dabar rengiamas įstatymas dėl viešųjų erdvių desovietizacijos turėtų situaciją kiek praskaidrinti. Kiek supratau iš įstatymo rengėjų kalbų, vienas iš svarbiausių dalykų būtų pasiekti, kad sprendimai dėl būtų priimami profesionaliu lygmeniu, kad paveldas nebūtų politikų įrankis. Nes dabar paveldo, ypač sovietinio, klausimai neretai pasitelkiami saviems reitingams kelti - kiti politikai stengiasi pasirodyti esantys šventesni už popiežių. Verslas, kai naudinga, irgi prabyla apie patriotizmą. Pastarojo meto aktualijos, susijusios su paveldu, privertė prisiminti kadaise girdėtą kultūrbolševizmo sąvoką. Ši gana talpi.

Prisimenant 1940-ųjų įvykius, rašoma: „Koks vaizdas pirmiausia iškyla prieš akis, išgirdus žodį „kultūrbolševikai“? Bet kas [...] pirmiausia turbūt prisimins ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėjusį kairiosios literatūrinės minties žurnalą „Trečias frontas“. Ir jau, be abejo, apie šį trumpai gyvavusį ir vis labiau pogrindžio komunistų į nagą imtą (o neretai ir finansuojamą) leidinį susispietusią literatų kompaniją – Liudą Girą, Antaną Venclovą, Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Kostą Korsaką. Poetiškesnės natūros galbūt pastebės ir kitą dalyką – žodis „kultūrbolševikas“ visai neblogai rimuojasi su žodžiu „išdavikas“. Ir tai ne vien poetinė, bet ir gyvenimo tiesa. Visi šie veikėjai tragiškais Lietuvai 1940-aisiais ne tik šoko rusišką „kazačioką“ ant savo valstybės griuvėsių, ne tik šlovino sovietinę okupaciją – kai kurie jų su didžiausiu entuziazmu vežė išprievartautai Tėvynei kruviną Stalino saulę.[1] Žodžiu, kultūrbolševikas – kultūros srityje dirbantis komunistas, ir tiek.

Žinomas istorikas ir žurnalistas Vincas Trumpa (1913–2002) žvelgė plačiau: „Kultūrbolševiko sąvoka buvo tokia pat plati ir neapibrėžta kaip liaudies priešo, buržuazinio nacionalisto ar fašisto sąvokos. Kai kam kiekvienas liberalesnis ar kairesnis – kultūrbolševikas.[2]

Kiek pamenu iš tėvų aplinkos atgarsių, kultūrbolševizmas pirmiausia siejosi su neigimu ir destrukcija: norėdamas ką nors sukurti, pastatyti, turi būtinai nugriauti, sunaikinti, paneigti seną, prieš tai buvusį. Juk daugelis savo reikšmę ir vertę pajunta tik sumenkindami ką nors kitą. Įprasta daugelio amatininkų reakcija į pirmtakų ir kolegų darbus – „nukapoti pirštus“. Kultūrbolševizmu ypač atsiduoda naikinimas, prisidengiant patriotizmo lozungais, nors veikiama iš paprasčiausio materialinio ar kitokio savanaudiško išskaičiavimo. Daug kas naikinama ne iš reikalo, o dėl nesugebėjimo suprasti ir tinkamai įvertinti paveldo. Griovimas iš esmės yra blogas dalykas.

Viena panelė, matyt, pradedanti politikės karjerą, paskelbė „ryžtingą“ rašinį „Cvirkos paminklui laisvame Vilniuje ne vieta“. Pagal lygį jis galėtų priklausyti maždaug pirmo ar antro kurso studentui. Biografija nurašyta iš mokyklinio vadovėlio, o stilius labai primena anų laikų komjaunimo aktyvistų patosą. Pataisius vos kelis žodžius, tai tiktų ir to paminklo atidarymo progai: „Paskelbę nepriklausomybę greitai ištrūkome iš nelaisvės būklės ir įgavome beribę laisvę spręsti apie savo pasirinkimus, palikdami, kaip „ne tokį svarbų“, tikslų apsibrėžimą savo santykio su sovietmečiu, jo simboliais ar netgi praeitį aktyviai formavusiais veikėjais, nepaisant to, kad jų kaltė niekur nedingo. Toks nenoras įtvirtinti atitinkamą santykį su praeitimi geriausiai atsispindi vis dar itin populiariame politikų raginime „nesiskaldyti“, net kai kalbame apie esminius tautai ir valstybei istorinio teisingumo klausimus. Totalitarinės ideologijos pėdsakai viešosiose erdvėse pristabdė ir jau seniai turėjusią įvykti metamorfozę iš sovietinės respublikos sostinės į nepriklausomos ir europinės Lietuvos sostinę. Ir būtent todėl atėjo metas braukti brūkšnį ir pasakyti, kad Petro Cvirkos paminklas yra ne kas kita, kaip ideologinis Sovietų Sąjungos simbolis ir jam laisvame Vilniuje ne vieta.[3] Net pavydu, kad autorei viskas taip aišku.

Svarstymai apie mūsų rašytojų dalyvavimą 1940 m. tragedijoje nesibaigia. Koks buvo tikrasis jų vaidmuo, kiek juos galime smerkti, o kiek pateisinti ar bent suprasti? Kaip jautėsi, ką galvojo jautė žmonės, vienoje pusėje matydami fiurerį, karingai šūkaujantį apie naujas erdves vokiečiams, Čekoslovakijos aneksiją, atimtą Klaipėdos kraštą, o kitoje – saldžialiežuviaujančius, menininkų savimeilę glostančius sovietus? Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijos imperija kilpą ant lietuvių tautos kaklo jau buvo kiek atleidusi, ūkiniai reikalai irgi klostėsi neblogai. Daugelis net neįsivaizdavo, į  kokį siaubingą darinį išvirto Rusija - Sovietų Sąjunga. Dabar mes gudrūs smerkti anų laikų menininkus, dabar lengva ironizuoti ir iš jų tyčiotis. Dabar lengva būti labai reikliems ir teisiems. Girdi, šoko „kazačioką“, su didžiausiu entuziazmu vežė. Apie entuziazmą ne mums kalbėti. Nėris veikiausiai praregėjo. Ankstyva ir paslaptinga Cvirkos mirtis irgi nepavydėtina. Savo pačių labui galėtume turėti daugiau atjautos.

Cvirkos paminklas savaip skatina atidžiau pasižiūrėti į save, į šiandienos Lietuvą. Ar mažai mūsų dirigentų, režisierių, artistų, rašytojų sėkmingai dirba Rusijos teatruose ir koncertų salėse? Bet juk jų už tai nesmerkiame, priešingai, džiaugiamės sėkme. Ar mažai esama santykių su Rusija „gerintojų“? Ar už savo trąšas Rusija nesupirko tūkstančių hektarų Lietuvos žemės? O kas Europos Parlamente atstovauja Lietuvai? Paksas, kurį buvom įsigudrinę išrinkti Prezidentu. Su prezidentūra jam teko atsisveikinti už tai, ką faktiškai galima vadinti valstybės išdavimu. Vis tiek po to jį išrinkome į Europos Parlamentą, o dabar Paksas dalyvauja savivaldos rinkimuose. Ir perkūnas netrenkia, nors jo vojažai į Maskvą pas Putiną pralenkia net „Stalino saulės“ vežėjus. Ar kartais šiandien nepriklausomoje Lietuvoje nešokame to paties kazačioko? Ką, jei ne kazačioką primena nuolatinis žiniasklaidos tūpčiojimas aplink Kėdainių Vyktarą? Neaiškiais būdais praturtėjęs, Lietuvoje prisidirbęs tiek, kad politinio prieglobsčio teko prašyti Rusijoje, iš teismų neišlendantis, bet stebuklingu būdu vis išsisukantis aferistas irgi išrinktas į Europos Parlamentą. Dabar jis kone kasdien kviečiamas į eterį, godžiai laukiant sensacijų – gal vėl špygą Lietuvai parodys, vėl pirdylomis išvadins. Dar vienas mūsiškis europarlamentaras – „lenkų“ lyderis Tomaševskis. Jį, pasipuošusį Rusijos militaristų simboliu – „kolorado“ juostele, – lengviau įsivaizduoti su gėlėmis pasitinkantį raudonžvaigždį tanką, negu to tanko tykantį pasaloje su Žemaičiu ar Vanagu. Kokiais Lietuvos reikalais jis rūpinasi EP?

Ką daryti su Cvirkos paminklu, nebus lengva apsispręsti. Geriausia būtų, jei Lietuvoje pasiektume tokios kultūrinės ir ūkinės pažangos, kad paminklas taptų vien liūdnu konformizmo ir kolaboravimo simboliu, perspėjimu, kokia trapi riba tarp „santykių gerinimo“ ir išdavystės.

Žaliojo tilto skulptūros. Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Su aplombu buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros, menančios sovietinį pokarį. Tai turėjo praskaidrinti mūsų protus ir sielas. Deja, per tuos porą metų Lietuvos televizijose rusiškų programų tik padaugėjo, per pastarąjį dešimtmetį beveik tris kartus. Visai blogai, kad nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras, buvo nuimta ir informacinė lenta apie sovietinę okupaciją. Gal jokios okupacijos nė nebuvo? Pavojingai naivu tikėtis, kad sunaikinus visus okupacijos liudytojus, sovietizmas išnyks ir iš sąmonės. Ne veltui balsų, kad skulptūras derėjo palikti, girdisi vis daugiau. Išraiškingi artefaktai visuomet geriau moko istorijos negu kalbėjimas. Kartais naudingiau į juos įsižiūrėti ir pagalvoti, kokiais laikais gyvename, kad patys besimėgaudami patriotiniais lozungais, nenuslystume į tą pačią balą.

Dėl Cvirkos paminklo ateities galime ramiai diskutuoti. Visai kitokia, sunki, įtampą kelianti padėtis yra dėl kai kurių paminklų kariams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą. Kapas yra kapas – matant datas ir pavardes, mintys nubėga į tolimus miestus ir kaimus, iš kurių tie jauni žmonės buvo nuvaryti į svetimą kraštą ir padėjo galvas už imperiją, kurios skriaudų gal ir patys patyrė. Jei vokiečiai savo karius laidojo atokiau esančiose kapinėse, kapus tvarkė gražiai, korektiškai, tuo keldami pagarbą, tai sovietai juos paprastai laidojo miestų ir miestelių centruose, šalia bažnyčių ir statė antkapius. Paminklinės karių figūros dvelkia imperine, militaristine dvasia. Nacių šūkis buvo toks: kur įžengė vokiečių kareivio koja, ten Vokietija. (Paradoksas - dabar mūsų žemėje esama vokiečių kareivių, bet jie čia tam, kad išliktų Lietuva). Nacių šūkio dvasią be skrupulų perėmė Putino Rusija. Dabar raudonarmiečiai, žvelgiantys iš antkapių, jau ne žuvusiųjų ramybę saugo, o rodo - čia stovi rusų kareivio koja. Putinas ir kiti militaristai tą atvirai sako. Ne veltui tais paminklais taip uoliai rūpinasi Rusijos ambasada. Dar ir naujų pastato. Jai talkina visokie mūsų valkiūnai. Reikės daug ryžto ir išminties, kad „rusų kareivio kojas“ perkeltume į atokesnes vietas. Kai prieš kelerius metus estai vieną tokį palaidojimą iš Talino centro pagarbiai perkėlė į karių kapines, Rusija tiesiog pasiuto, provokatorius pasiuntė, nedaug trūko iki Donbaso. Kremliui rūpėjo „rusų kareivio koja“ pačioje Estijos sostinės širdyje, o ne žuvusiųjų kapai. Patriotiškai nusiteikęs Rusijos jaunimas iki šiol miškuose ir kemsynuose randa karių palaikų, nepalaidotų nuo Antrojo pasaulinio karo, bet Rusijos valdžiai jie mažiausiai rūpi.

Tačiau vargu bau verta į architektūros paveldą žvelgti tokiomis pačiomis akimis, kaip į svetimo kareivio koją. Nors ideologiškai vertinti nekilnojamąjį paveldą nėra naujiena. Caro laikais Vilniaus cerkvės buvo „rusifikuotos“– europietiška architektūra perstatyta pagal bizantiškas tradicijas. Vyresnieji pamena sovietmetį, kai ideologiniais sumetimais buvo griaunamos koplyčios, kryžiai, o ir ne vien religinis paveldas. Sovietų valdžia nugriovė nemažai neutralių skulptūrų, mat jos neatitiko socialistinio realizmo kanonų. Bijau, kad kai kurie mūsų „pažangūs“ veikėjai menkai skiriasi nuo anų, pastatus griovusių ne todėl, kad šie blogi ar nenaudingi, o todėl, kad buvo pastatyti kitos ideologijos laikais. Įprasta paniekinamai mestelti – stalininė architektūra... Tas argumentas ištraukiamas tada, kai kam nors, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto verslui, pokario statinys trukdo, o kitų argumentų neatsiranda. Taigi bandoma įteigti, kad pokario architektūra – tai didelė nuodinga blogybė, todėl jos naikinimas yra gėris. Tačiau dabar, praėjus daugiau negu pusei šimtmečio, šio laikotarpio ir stilistikos architektūra daug kur domimasi, ji tapo net madinga.

Architektūra yra arba gera, funkcionali (pagal savo meto poreikius), arba nepasisekusi, pritampanti arba nepritampanti prie aplinkos. Ideologiškai angažuotas gali būti nebent dekoras. Bet ir jis ilgainiui praranda savo „nuodingumą“, laikomas tiesiog epochos ženklu.

Griauti visada lengviau ir efektingiau, nekaip statyti. Į aukštą postą dabartinis sostinės meras Šimašius įžengė, tiesiog atjojo ant balto žirgo kaip riteris, drąsus kovotojas su Žaliojo tilto skulptūromis. Tai tuomet buvo ir liko pats šauniausias jo nuveiktas „darbas“.

Šiuo metu vėl artėja savivaldybių ir merų rinkimai (tekstas rašytas dar prieš rinkimus – red. past.). Vėl reikia „slibino“, su kuriuo būtų galima drąsiai susikauti ir taip parodyti savo ryžtą, modernų požiūrį ir patriotinį nusiteikimą. Vienam kandidatui į Vilniaus merus patogiausias, tinkamiausias iš tokių objektų pasirodė senasis oro uosto pastatas. Jis oficialiai raštu kreipėsi į Kultūros paveldo departamento vadovą, prašydamas Vilniaus oro uosto pastatą skubiai išbraukti iš Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro: „Vilniaus oro uosto keleivių terminalo pastatas yra estetiškai pasenęs, logistiškai nefunkcionalus ir neturi galimybių aptarnauti vis didėjančių keleivių srautų. Susisiekimo ministerijos duomenimis, dėl draudimo griauti sovietinį pastatą oro uosto rekonstrukcijos kaina išauga du kartus. Taigi šis terminalo pastatas neatitinka nei ekonominių, nei kultūrinių kriterijų.“ Seimo narys oro uostą vadina sostinės gėda: Visiškai drąsiai galiu pasakyti, kad šiandien Vilniaus oro uostas atrodo apgailėtinai. Tai yra gėda Vilniui. Miesto svečius pasitinka sovietinis, tam nepritaikytas ir nepatogus pastatas. Kai kam oro uostas vis dar yra kultūrinio paveldo objektas. Tai yra kartotinis pastatas, kokie buvo statomi visoje Sovietų Sąjungoje, o vadinti tai paveldu nėra jokios prasmės. Pasak parlamentaro, „ypač didelis kolonų skaičius, kurios pripažintos vertingomis savybėmis, esminę terminalo pastato dalį padaro praktiškai nerekonstruojamą. Tik nugriovus senąjį pastatą ir vietoje jo pastačius naują, Vilniaus oro uostas taptų panašus į kitus analogiškų dydžių Europos oro uostus.[4]

Žodžiu, kandidatas į Vilniaus merus drąsiai ėmėsi tiek kultūros paveldo, tiek oro uostų eksperto vaidmens. Susisiekimo ministras irgi įsitikinęs, kad nenugriovę senojo pastato ir toje vietoje nepastatę naujo, „neturėtume oro uosto, kuriuo galėtume didžiuotis ir pasakyti „štai, atskridote į Lietuvą, į modernią šalį.

Norint būtinai nugriauti senąjį pastatą, ieškoma argumentų, kaip jį suniekinti. Girdi, visi reikšmingesni pokario statiniai yra kartotės, tokių ar labai panašių esama dar kažkur Sovietijos gilumoje. Jie pastatyti pagal sovietų architektų projektus. Pirmiausia, daugeliu atvejų tai netiesa – projektai individualūs, su savais niuansais. Antra, argi tai apskritai argumentas? Štai žymieji Kauno katedros J.Radavičiaus vargonai iš išvaizdos yra Šverino katedros vargonų kartotė, o Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios vargonai pastatyti pagal Paryžiaus Marijos Magdalenos bažnyčios vargonų pavyzdį. Ar turėtume šiuos vargonus nugriauti, ar bent jų prospektus perstatyti pagal šiuolaikinį IKEA stilių?

BFL nuotrauka

Vilniaus senasis oro uostas įdomus daugeliu atžvilgių, turi gana turtingą istoriją. Įkurtas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, t. y., daugiau negu prieš 100 metų. Tarpukariu čia buvo civilinis oro uostas, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš jo pradėti net tarptautiniai skrydžiai. Tada buvo pastatytas ir nedidelis oro uosto pastatas, deja, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriautas. Dabartinis pastatas, pagal tuos laikus rimtas, patogus, reprezentacinis, baigtas 1954 m. Anuomet tai buvo bene svarbiausias tarptautinis sovietinės imperijos vakarinio pasienio oro uostas. Lėktuvai, buvę dar su stūmokliniais varikliais, pakeliui į Europą čia turėdavo pasipildyti degalų. Tekdavo ir pralaukti blogus orus. Visi, iš Vakarų skrendantys į sovietų imperijos metropoliją ir atgal, būtinai sustodavo Vilniuje. Oro uostas matė daug garsių asmenybių, kurias nuo publikos slėpė KGB. Vis dėlto kai kuriems, kaip antai Yves’ui Montand’ui su Simone Singnoret, pavykdavo išlįsti viešumon. Pasakojama, kad senatorius, būsimasis JAV prezidentas Richardas Nixonas pakeliui į Maskvą sugebėjo praslysti pro apsaugą, miesto autobusu nusigauti iki centro, net Halės turgų aplankyti.

Gana gerai išsilaikęs senasis pastatas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtrauktas 1993 m. Oro transportui pasaulyje tapus visuotiniu, keleivių srautams išaugus, oro uostai, daugiausia vertinami kaip grynai funkcionalūs statiniai, yra nuolatos perstatinėjami. Apskritai modernus, patogus oro uostas mūsų laikais nėra laikomas architektūros meno kūriniu. Pagrindinis jo tikslas – kuo tiesiau, aiškiau, paprasčiau nukreipti keleivių srautus į lėktuvus ar iš lėktuvų. Senų originalių reprezentacinių pastatų iš tų laikų, kai kelionė lėktuvu buvo aukštuomenės privilegija, net Europos mastu išlikę mažai. Tarp žinomiausių – Berlyno Tempelhofas. Prieš dešimtmetį jis buvo skrydžiams uždarytas, bet nacių laikų Aberto Speero dvasios pastatas saugomas kaip paveldas ir yra gausiai lankomas.

Nepriklausomybės metais skrydžių pagausėjo, Vilniaus oro uosto pastatą taip pat teko plėsti, modernizuoti. Rūpinantis oro uosto plėtra, lyg ir pakako laiko apmąstymams, kaip padaryti, kad ir nauji terminalai būtų patogūs, ir senasis, į kultūros paveldo registrą įtrauktas pastatas liktų deramai išsaugotas. Deja, „plėtotojai“ to nepaisė, lipdė kaip pakliuvo. Kad dabar tenka viską griauti ir perstatinėti, kaltas ne istorinis pastatas, o projektuotojų profesionalumo ir humanitarinės kultūros stoka.

Senos kultūros šalys moka saugoti savo paveldą. Kaip tik todėl, kad moka saugoti, jos ir yra senos kultūros šalys. Pas mus daugelis vertina vien tai, kas nauja ir modernu. Tačiau modernų pastatą gali pasistatyti bet kas, modernių aerouostų dabar rasime bet kuriose Žaviųjų Mergelių salose. Moderniais „konteineriais“ jau nieko nenustebinsi. O štai šalyje, kur lėktuvai skraido nuo pat aviacijos aušros (Vilniaus oro uostui daugiau kaip šimtas metų), turėti seną, septintą dešimtmetį skaičiuojantį pastatą jau yra pranašumas. Čia lygiai kaip su „dangoraižiais“ – kuo jaunesnė, besivystanti šalis, tuo labiau jais džiaugiasi. Senieji, save gerbiantys Europos miestai bent jau arčiau istorinių centrų jų neprisileido. Šiuo atžvilgiu Vilnius, deja, primena seną Europos miestą, staiga užgrobtą klajoklių.

Pastačius naują, patogų Vilniaus oro uosto terminalą, senasis, istorinis pastatas galėtų atlikti daug kitų naudingų funkcijų. Čia būtų laukiamosios („laiko užmušimo“) salės, prekybos vietos, restoranai, gal įsikurtų viešbutis, gal kokia administracija – maža kam ko prireikia. Žodžiu, šį pastatą galima pritaikyti ir būtina jį išsaugoti. Reikia tik noro ir supratimo. Istoristinių „stalininių“, „brežnevinių“, kitur dar „hitlerinės“ ar „musolininės“ architektūros pavyzdžių santykinai yra nedaug. Atsidūrę stiklo „konteinerių“ apsuptyje, jie kelia vis didesnį tiek specialistų, tiek visuomenės susidomėjimą. Totalitariniai režimai mėgo seną, gerą imperinį stilių. Pokariu „stalininiai“ namai atrodė atgrasūs, reakcingi, atsilikę, nes buvo su kuo juos gyvai palyginti – tarpukariu pastatyti Kauno šedevrai dar švytėjo naujumu. Bet dabar, praėjus pusei šimtmečio, darosi mažai svarbu, ar tie neoklasicistiniai statiniai  atsirado prieš 50, ar prieš 150 metų.

Kai pradėta garsiai, net iškilmingai skelbti, kad senąjį Vilniaus oro uosto pastatą reikia nugriauti, vienas iš KPD vadovų Algimantas Degutis priminė: „Yra įstatymu nustatytos procedūros ir tvarkos, kas gali spręsti, saugoti arba griauti, ir kas to negali daryti. Šiuo atveju nė vienam ministrui [ar Seimo nariui – R. G.] nesuteikta teisė iš anksto pasakyti, kad reikia nugriauti.[5] Paveldo istorinę, kultūrinę, meninę vertę nustato speciali Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, sudaryta iš profesionalų. Deja, verslo grupės ar aukšti valdininkai tą tarybą stengiasi apeiti. Į šių tarybų darbą ypač nederėtų kištis politikams.

Vienas iš nederamo elgesio su paveldu pavyzdžių yra ir vadinamieji Profsąjungų rūmai. Apie juos daug kalbėta, rašyta.[6] Pastatyti prieš 55 metus (1963-iaisiais) jau vien dėl amžiaus jie priskirtini saugotinam paveldui. Rūmus pirmiausia privalėjo įvertinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Bet (klasikinis sovietizmo pavyzdys!) jų likimą lėmė „grupė draugų“. Nutarė nugriauti ir toje vietoje pastatyti modernią koncertų salę. Ar tokį pastatą derėtų griauti, ar toji vieta tinkama simfoninių koncertų salei, profesionaliu lygmeniu net nebuvo aptarta. Prie to nesusipratimo prisidėjo dar ir patriotiniai motyvai, girdi, prieš šimtą metų toje vietoje mūsų tautos šviesuoliai su Jonu Basanavičiumi priešakyje norėję pastatyti Tautos namus. Kažin ką dabar pasakytų garbusis Daktaras, matydamas Tautos Valstybę su Tautos universitetais, Tautos teatrais, Tautos bibliotekomis, Tautos muziejais, kurioje tačiau taip neatsakingai elgiamasi su valstybės (tautos) turtu?

Kultūrbolševizmo genas būdingas ir tiems mūsų architektams, kurie paveldą vertina pagal savo skonį ir interesus („minkštasis“ kultūrbolševizmas). Pernai vasarą buvo sumanyta „optimizuoti“ Lietuvos edukologijos universitetą, jo rūmus perduoti Vyriausybės žinion. Vieta puiki, tikras delikatesas nekilnojamojo turto verslui. Planus saugotiną objektą nugriauti teisinęs pakviestas ekspertas, architektūros docentas, pateikęs „konceptualų“ vertinimą, girdi, universiteto rūmų „urbanistinis buvimas toje vietoje yra pakankamai agresyvus“, o „ašinė kompozicija, tas simetriškas pastatas, jis nėra objektas, kuris tą miestą reprezentuotų“. O jeigu rūmai būtų nesimetriški, tada jau reprezentuotų? Ar tas šleivas, į didelį klozetą panašus stiklo monstras, pastatytas netoliese, jau nėra agresyvus ir miestą reprezentuoja? Žodžiu, architektūros docento vertinimo kriterijumi pasirodė besąs jo skonis (arba nekilnojamojo turto verslo interesai). Abejotinas profesinės etikos pavyzdys.

Valstybės vertinamos ne pagal modernių, iš esmės panašių stikladėžių gausą, o pagal paveldą ir gebėjimą juo rūpintis. Nuobodūs chruščiovinių blokinių namų kvartalai ir naujasis Vilniaus „Perkūnkiemis“, kaip ir visame pasaulyje dygstantys stikliniai „dangoraižiai“ yra to paties lizdo paukščiai.

Visais laikais būna veikėjų, kurie menkina savo pirmtakų kūrinius, o save pristato kaip neabejotinus pažangos šauklius. Tačiau, priešingai negu teigė kandidatas į Vilniaus merus ir susisiekimo ministras, išsaugoję senąjį oro uostą, ne sumenkintume, o pakeltume Vilniaus prestižą, padidintume patrauklumą.

Neseniai miręs Jonas Mekas sakydavo: „Yra laikų ir, mano nuomone, mes dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsilikimas“ yra kur kas pažangiau, kur kas avangardiškiau negu bet kokie viešai pripažinti „pažangūs“ judėjimai ar reiškiniai.[7]


[1] Aras Lukšas. Bronys Raila: nendrė vėjyje. Lietuvos žinios. 2017 m. balandžio 7 d.

[2] Vincas Trumpa. Vinco Krėvės posūkis į kairę? Metmenys. 1979.

[3] https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-cvirkos-paminklui-laisvame-vilniuje-ne-vieta.d?id=80160399

[4] https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/siuloma-vilniaus-oro-uosto-pastata-isbraukti-is-nekilnojamuju-kulturos-vertybiu-registro.d?id=79742315

[5] https://www.vz.lt/transportas-logistika/2018/11/03/siulyma-griauti-oro-uostopastata-vadina-spaudimu

[6] Rimantas Gučas. Ką radom, ką paliksim. Kultūros barai. 2018, nr. 2

[7] Lietuvos rytas. 2018 m. sausio 26 d.

Kultūros barai