Kunigas Kęstutis Dvareckas dėl priklausomybės buvo praradęs viską. Šiuo metu jis vadovauja Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“. Ją pats įkūrė, o joje kartu gyvena įvairiomis priklausomybės formomis sergantys žmonės. Jų bendruomenės narys – ir Arnoldas, papasakojęs Bernardinai.lt savo istoriją.

„Aš esu“ – tai dešimtmetį veikianti priklausomų asmenų bendruomenė, kuri buvo įkurta laiminant kardinolui Audriui Juozui Bačkiui 2009 metų pavasarį. Bendruomenėje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, ir dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį ji padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimą, augina vaikus.

Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, ja siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems galimybes, mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą.

Paprastai priklausomybe susergama, kai susideda kelios priežastys – paveldimumas, socialiniai ar psichologiniai veiksniai. Priklausomybės ligos yra labai rimta problema, dėl kurios kenčia ne tik sergantis žmogus, bet ir jo artimieji. Daugelis sergančiųjų vis dar nepripažįsta sau ir artimiesiems, kad turi problemų dėl priklausomybės alkoholiui, narkotikams, azartiniams žaidimams, vaistams ar kitoms psichotropinėms medžiagoms, ir nesikreipia pagalbos, nors tam, atrodytų, sudarytos sąlygos.

***

„Mano vardas Arnoldas. Esu priklausomas žmogus, – taip savo skaudžią priklausomybių istoriją ir gijimo procesą pradeda pasakoti anonimu norėjęs likti vyras. – Kažkada mano gyvenime viskas taip susiklostė, kad pradėjau vartoti alkoholį, o vėliau – ir narkotines medžiagas. Ir tai pakeitė visą mano gyvenimą. Kodėl taip atsitiko – analizavau labai ilgai. Daug dirbau su savimi, kol atradau 12 žingsnių programą, kuri padeda žmogui susipažinti su savimi ir duoda galimybę su kitų pagalba atsistoti ant kojų.“

Arnoldas prisipažino kvaišalus pradėjęs vartoti, kai jam buvo 25-eri, o iki tol nebuvo nei alkoholikas, nei narkomanas. Daug sportavo, bet buvo visiškai asocialus. Jau vaikystėje, kalbėjo Arnoldas, jis pradėjo gyventi priklausomo žmogaus gyvenimą.

„Ką turiu galvoje tai sakydamas? Vieni vaikai mėgo mokytis, aš – ne, vieni sėdėjo pamokose, o aš tuo tarpu vogdavau iš mokyklos rūbinių pinigus. Būdamas vos 12-os jau buvau įtrauktas į nepilnamečių įskaitą. Sulaukęs 13-os savo noru jau gyvenau stotyje, nes man patiko laisvė, pojūtis, kad esi kažkam reikalingas. Šį pojūtį jaučiau būtent toje aplinkoje. 

Gatvėje jaučiausi savas: vagystės, rizika, laisvas gyvenimas – buvau tarp tokių, kaip ir aš pats. Mokykloje jaučiausi blogai, namuose gyvenimo sąlygos buvo prastos. Tėtis dažnai gerdavo, todėl nuolatos pykdavosi su mama. Dabar suprantu, kad tai buvo mano būdas atsitraukti, pabėgti. Šiandien dėl savo praeities nieko nekaltinu – nei savęs, nei tėvų. Suprantu, kad mano tėtis buvo priklausomas nuo alkoholio, jis mirė vienišas, o tai yra baisus išgyvenimas. To, kas nutiko, aš pakeisti negaliu, net ir norėdamas.

Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 13-a, ir tada išmokau jais manipuliuoti. Tėtis gyveno viename bute, mama – kitame, o aš, kai jų nebūdavo, galėdavau grįžti namo, kai tik norėdavau. Manęs niekas nebekontroliavo – kontrolė buvo prarasta. Laisvė, darymas, ką nori, iš tikrųjų žavi jauną asmenybę. Kai esi paauglys, tau jūra iki kelių. Nevaržoma laisvė, pavogti ar atimti pinigai – toks buvo mano gyvenimas, kuris jauną žmogų greitai įsitraukia. Po kurio laiko nežinai, kaip iš ten išeiti, galbūt kartais ir pagalvoji, bet nebežinai – kaip. Tave visa tai laiko – priklausomybė nuo gatvės. Jautiesi savas, o kitoje socialinėje pusėje esi svetimas. Žmonės tave smerkia, kreivai žiūri, apkalba ar nori pamokyti ir nubausti. Tuomet tos aplinkos šaliniesi ir eini ten, kur to nejauti. Tokie socialiniai procesai yra užburtas ratas.“

Arnoldas sakė gatvėje save realizuodavęs įvairiais būdais, ir to pasekmė – kad būdamas 17-os jau sėdėjo kalėjime.

„Gavau penkerius metus, o išeidamas iš kalėjimo 23-ejų per savo vestuves priėmiau labai drąsų sprendimą. Laikiau save labai stipria asmenybe, maniau, galiu daryti, ką noriu ir kada noriu – man neišsprendžiamų problemų nebuvo. Narkotikų vartojimas per savo paties vestuves jokios baimės nekėlė. Tai buvo savotiškas laiko leidimas. Taip buvo atvertas kelias į aktyvios priklausomybės gyvenimą. 

Įdomiausia, kad iki 25-erių vos kelis kartus buvau rūkęs žolės, būdamas 15-os. Tuo metu mano prioritetai buvo kiti: daug sportavau, norėjau būti stiprus. Po praleistų metų kalėjimuose, kuriuose nevartojau ir negėriau, išėjęs į laisvę nebemokėjau gyventi. Įvairiomis aplinkybėmis nesąžiningai uždirbtais būdais sugebėdavau gauti nemažas sumas pinigų. Buvo daug galimybių, lankiausi vakarėliuose ir galėjau sau leisti šituos dalykus, nes tuo metu tokioje socialinėje aplinkoje tai buvo madinga. Vartoti kokainą ar gerti gerą konjaką. 

Visas šis procesas prasidėjo būtent per mano vestuves, aš greitai užsikabinau, man tai patiko. Niekada negalvojau, kad tapsiu priklausomas žmogus – juk pasitikiu savimi, esu labai stipri asmenybė. Jeigu būčiau ir žinojęs, koks manęs laukia gyvenimas, klausimas, ar būčiau sustojęs. Jeigu man kas būtų parodęs ateitį, būčiau sakęs: „Ne, brolau, man taip neatsitiks.“ 

Unsplash.com nuotrauka

Pradėjau galvoti apie savižudybę, norėjau išeiti iš šio pasaulio. Pamenu, sėdėjau vienas namie, jaučiau begalinį skausmą, sienos spaudė, man buvo bloga, nežinojau, ką daryti, ir aš kritau ant kelių. Tą dieną, praėjus 38 metams, pirmą kartą prašiau Dievo pagalbos. Meldžiau, kad mane pasodintų į kalėjimą. Kitos pagalbos ar išeities nežinojau.

Narkotines medžiagas Arnoldas vartojo apie 13 metų. Visą tą periodą jis padalijo į tris dalis.

„Pirmoji – laimingas vartojimas. Kai yra daug jėgų, pasitikėjimo savimi, dar yra lėšų ir turi draugų, turi šeimą, turi viską, nors vartoji. Kai dar nematai, kas su tavimi vyksta ir kodėl. 

Antras etapas – skambutis. Kai po ketverių metų vartojimo prasidėjo skaudžios pasekmės. Kasdieniai praradimai, kuriuos pradedi jausti, o juos lydi vidinis skausmas. Imi prarasti draugus, šeimą. Tapau nieko aplink nematantis žmogus, kuris prisiliečia prie ko nors ir viską būtinai sugadina, įskaudina. Gyvenime atsiranda tik vienas tikslas – kaip surasti tą medžiagą, kuri numalšintų vidinį skausmą, ir ją suvartoti. Visuomet ieškojau būtų užlopyti viduje esančią skylę, kurią aktyvi priklausomybė po truputį kasė ir atiminėjo dvasingumą. Jeigu tokį dar turi. Tą dieną, tą minutę priklausomybė trikdo psichiką. Priklausomybė atima iš tavęs viską iš lėto ir po truputį. 

Trečias etapas pats vertingiausias – vadinamasis dugnas. Treji ar ketveri metai vartojimo pabaigos. Kai dėl savo veiksmų ir poelgių tampi niekam nereikalingas. Tampi nereikalingas pats sau. Pasekmės tampa akivaizdžios, labai skausmingos ir matomos. Tavo visas gyvenimas yra kalėjime. Mama neįsileidžia. Įskaudinau visus, ką tik galėjau. Pasirodė metadono programa, toks kontrolės būdas. Tuo metu jėgų nelieka nei vogti, nei manipuliuoti. 

Žinoma, ieškojau lengviausio būdo, kur ir kaip galiu numalšinti skausmą bei gėdą. Mane lydėjo nuolatinis jausmas, kad esu šiukšlė. Tai turbūt baisiausia, nuo to prasidėjo mano kelias į išsilaisvinimą, kai nebelieka nieko, kas palaiko aktyvią priklausomybę. Kai aktyvi priklausomybė tau pasako: „Arnoldai, gal tu jau žudykis, iš tavęs nėra ką paimti.“ 

Pradėjau galvoti apie savižudybę, norėjau išeiti iš šio pasaulio. Pamenu, sėdėjau vienas namie, jaučiau begalinį skausmą, sienos spaudė, man buvo bloga, nežinojau, ką daryti, ir aš kritau ant kelių. Tą dieną, praėjus 38 metams, pirmą kartą prašiau Dievo pagalbos. Meldžiau, kad mane pasodintų į kalėjimą. Kitos pagalbos ar išeities nežinojau. Kai sėdėjau kalėjimuose, buvo galimybė bent kurį laiką nevartoti ir atsigauti, bet paskui vėl viskas kartodavosi iš naujo. Nemokėjau gyventi už kalėjimo sienų. Karuselė sukosi: išeini, turi dirbti, vogti, turi išgyventi.“

Unsplash.com nuotrauka

Kalėjime neturėjau laiko atsiversti – man buvo svarbiausia, kaip ten išgyventi ir jaustis geriau, o ne atrasti Dievą. Supratau, kad manęs laukia tolesnė kelionė, ne tik kalėjimas ir zona. Vėliau patekau į sustiprinto režimo Pravieniškių kalėjimą. 

17-os Arnoldui, uždarytam į kalėjimą, toje aplinkoje nebuvo minties apie vartojimą. Visos mintys tuomet sukosi apie tai, kaip išlikti ir tomis sąlygomis gyventi.

„Viskas pasikeitė, atsirado naujų iššūkių. Kalėjimas ir visa socialinė aplinka manęs visiškai negąsdino. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai mane veda į Lukiškes, o aš jaučiu susidomėjimą, ne baimę. Apima jausmas, kad aš čia jau buvęs, kad viską jau žinau: tuos koridorius, kameras. Nėra jokios baimės, tik jaudulys ir susidomėjimas, kas bus toliau. 

Taip prasidėjo mano kaip kalinio gyvenimas. Kalėjime neturėjau laiko atsiversti – man buvo svarbiausia, kaip ten išgyventi ir jaustis geriau, o ne atrasti Dievą. Supratau, kad manęs laukia tolesnė kelionė, ne tik kalėjimas ir zona. Vėliau patekau į sustiprinto režimo Pravieniškių kalėjimą. 

Kalinimo įstaigoje turi save parodyti geresnį – kaip pasirodysi, kokį tave pamatys, taip ir gyvensi. 

Aš kalėjime metus ir aštuonis mėnesius prasėdėjau uždaroje patalpoje, kameroje. Ten man tik viena mintis ateidavo į galvą, kiek man metų duos. Jeigu neįsiliesi į tą aplinką ir nesusitaikysi, labai kentėsi. Bus labai blogai, galima išprotėti. Kai ateina susitaikymas, kad esi uždarytas ir nieko nepakeisi, paprasčiausiai imi gyventi tomis sąlygomis. Priimi tau duotą gyvenimą ir prisigalvoji visokiausių būdų, kaip pragyventi geriau ir jaustis ramiau.“

Unsplash.com nuotrauka

Man viskas buvo nepažįstama ir tolima. Šiandien bendrauju su kitokiais žmonėmis negu anksčiau. Tai tikintys žmonės, kurie nevartoja, dirba, tai žmonės, kurie nori keistis ir būti geresni. Šiandien turiu laisvę, kurią man davė Dievas.

Kalėjimas nepataisė, tikrai ne – tikino Arnoldas. Esi su kauke, geras kalėjime nebūsi. Žinoma, galima būti ir geram, bet tai labai sudėtinga. Arnoldą, jo manymu, pakeitė tik priklausomybės liga.

„Jeigu ne ji, toliau sėdėčiau, daryčiau tuos darbus, jinai mane sunaikino, šiandien esu dėkingas priklausomybės ligai, kad mane atvedė prie dugno, privertė pasiduoti ir kreiptis pagalbos. 

Ir mano gyvenime prasidėjo pokyčiai. Mama man padavė kartą 100 litų ir pasakė: „Vaikeli, ką nori, tą daryk.“ Tą dieną nuvažiavau į priklausomybės ligų kliniką į detoksikaciją. Šiandien šventai tikiu, kad tai buvo ne mano pastangos ar valia nuvažiuoti į ligoninę. Manau, kažkas už pakarpos paėmė ir nuvedė. Priklausomybės ligų ligoninėje papuoliau pas gydytoją Kančiūvienę, su ja ilgai kalbėjau. Ji sakė: „Na gerai, vaikeli, pabandom ką nors padaryt, pabandom.“

Kas man įžiebė ten būnant viltį – tai anoniminių narkomanų bendruomenėje tarnaujantys žmonės, kurie ateina skleisti žinią. Man to labai reikėjo, nes manyje tuo metu gyveno dvi asmenybės. Vienas, kuris labai norėjo vartoti ir išeiti iš detoksikacijos, o kitas – kuris supranta, kad išėjęs mirsiu. Tie žmonės man įkvėpė viltį, mažą žiburėlį, kuris suteikė galimybę ir drąsos žengti žingsnį. Reabilitacijoje pradėjau mokytis gyventi iš naujo, nuo priėmimo taisyklių, informacijos, dienotvarkės. Reikėjo susipažinti pačiam su savimi. Vėliau pradėjau tikėti į Dievą, į aukštesnę jėgą. 

Priklausomybė pasirinkimo nesuteikia, jeigu esu priklausomas žmogus, tai yra viskas. Pavartojus vieno karto neužteks. O ir tūkstančio nebus per daug. Nebepastebiu, kaip priklausomybė manimi manipuliuoja ir nieko su savimi negaliu padaryti. Turėjau žlugti, nes mano asmenybė buvo visiškai asociali. Turėjau mirti, kad pradėčiau vaikščioti iš naujo. Ir kažkas įkvėpė, Dievas įkvėpė. Dievas davė man galimybę. Dabar toks mano gyvenimo būdas, ir jis man tinka. 

Šiandienis mano gyvenimo šūkis – noriu tapti žmogumi. Paprastu žmogumi, ir viskas. Buvo labai baisu išeiti iš reabilitacijos po devynių mėnesių ir pradėti gyventi savarankiškai. Paklausite – kodėl baisu? Nė vienos dienos nebuvau dirbęs, juk buvau neatsakinga asmenybė, bijanti visų tų socialių dalykų. Nebijojau vogti, ką nors padaryti bloga ar įžeisti žmogų, o visų šitų visiems įprastų dalykų labai bijojau. 

Man viskas buvo nepažįstama ir tolima. Šiandien bendrauju su kitokiais žmonėmis negu anksčiau. Tai tikintys žmonės, kurie nevartoja, dirba, tai žmonės, kurie nori keistis ir būti geresni. Šiandien turiu laisvę, kurią man davė Dievas. Jau devintus metus sveikstu. Devyneri metai prabėgo, o, atrodo, nieko nepadaryta. Bet mano svarbiausias šiandienos tikslas – pakelti savo subinę ir eiti ten, kur dovanojamas gyvenimas. Ir nesvarbu, kaip liga veikia, nes priklausomybės liga man duota visam gyvenimui.“

Unsplash.com nuotrauka

Šiandien jaučiuosi, kad esu ten, kur turiu būti. Esu įsitikinęs, kad mano vidinės žaizdos, kurią sukėlė aktyvi priklausomybė, materialūs dalykai neužlipdys, ją užpildyti gali tik kiti žmonės. Dvasinis gyvenimas padeda pajausti tikrąją prasmę ir šilumą.

Per tuos devynerius metus Arnoldas palaidojo visus savo artimus žmones, tai, anot jo, buvo labai gilūs išgyvenimai, nepaliekantys ir šiandien. Taip pat vyras įsitikino, kad net pačias skaudžiausias situacijas galima išgyventi tinkamai, nieko neįžeidus ir nepavartojus. Tai mokykla, kiekvienos dienos darbas.

„Kiekvieną dieną turiu rūpintis savimi. Šiandien susiklostė aplinkybės, esu priimtas dirbti į priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“. Tai netikėtas posūkis. Čia esantys žmonės man labai brangūs. Aš su jais keliauju nuo pat pradžių, nuo 2010 metų, ir juos visus gerai pažįstu.

Šiandien jaučiuosi, kad esu ten, kur turiu būti. Esu įsitikinęs, kad mano vidinės žaizdos, kurią sukėlė aktyvi priklausomybė, materialūs dalykai neužlipdys, ją užpildyti gali tik kiti žmonės. Dvasinis gyvenimas padeda pajausti tikrąją prasmę ir šilumą. Mes visi norime jausti šilumą, ir, tikiu, kiekvienas mūsų galime ją pajausti. 

Dievas mane atvedė pas visus šiuos žmones, pas kuriuos šiandien esu, ir jie man parodė tikrą gyvenimą.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas

El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt 

Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM

Tel. +370 699 68 409