Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė. Sauliaus Baranausko nuotrauka

Priešuždegiminiai vaistai ir gydymo metodai, kurių skyrimas buvo pagrįstas dar antikos laikus siekiančia keturių organizmo skysčių teorija, Vakarų Europos klinikose buvo populiarūs iki pat XIX a. antrosios pusės. Istoriškai liga buvo suvokiama ne kaip vieno organo ar organų sistemos pažeidimas, o viso organizmo patologija, sukelta keturių organizmo skysčių (kraujo, flegmos, juodosios ir geltonosios tulžies) pusiausvyros sutrikimo. Daugelį šimtmečių tikėta, kad, norint padėti ligoniui pasveikti, reikia pašalinti šį organizmo skysčių pusiausvyros sutrikimą, skatinant ligą sukeliančių skysčių sekreciją, ekskreciją ir kraujavimą. Daugelį amžių dažniausiai profesionalių gydytojų naudotas gydymo metodas buvo kraujo nuleidimas, taip pat gydyta statant taures ir klizmas, dedant dėlės, skiriant viduriavimą, vėmimą ir prakaitavimą skatinančius vaistus, pūsles odoje sukeliančius tepalus ir pleistrus.

Vertinant šių dienų gydytojo akimis, tokie gydymo metodai ne visada buvo veiksmingi, tą suprato ir Vilniaus imperatoriškojo universiteto profesorius Jozefas Frankas (1771–1842), 1816 m. „Atsiminimuose“ ir vėliau vadovėlyje „Praktinės medicinos patarimai“ aprašydamas 22 metų amžiaus Vilniaus laikrodininko žmonos Luizos Berkman kojų patinimo gydymą. Profesorius paminėjo, kad, nors ir buvo taikyti kraujo nuleidimai, dėlės, skirti šlapimo išsiskyrimą skatinantys bei kiti vaistai, gydymas efekto nedavė, ir galiausiai moteris pradėjo melstis Dievui, atsisakė protestantų tikėjimo, apsikrikštijo katalike ir pateko į „šarlatanų ir senų moterų rankas“. Profesorius aprašė ir gyvenusio netoli Naugarduko valstiečio, vardu Antanas, „gydomąją“ veiklą. Antanas, pridėjęs pirštą prie savo apgamo, diagnozuodavo įvairias ligas ir ligoniams nurodydavo, kaip nuo jų gydytis. Valstiečio trobelę apgulė visų visuomenės sluoksnių, įvairiausio amžiaus ligoniai. „Jo trobelė tapo didžiulės patologinės stovyklos centru. Kaimynystėje stovėjusios skurdžios smuklės šeimininkas praturtėjo. Ligoniai vienas po kito spruko nuo savo gydytojų ir bėgo konsultuotis pas gabųjį kolegą Antošką (...). Garsas apie tai buvo pasklidęs net užsienyje“, – ironizavo profesorius. Praėjus keliems dešimtmečiams, J. Frankas, gyvendamas ir dirbdamas Kome, kritikuos profesionalių gydytojų taikomus dažnus kraujo nuleidimus, klausdamas: „Yra nemažai ligonių, kuriems per keletą metų du ar tris šimtus ir net daugiau kartų buvo nuleistas kraujas (...). Ar po viso to dar tenka stebėtis, kad Italijoje klesti homeopatija?“

Tačiau taip pat žinoma, kad Vilniaus, kaip ir kitose Europos miestų mokslo bei gydymo įstaigose buvo įdiegti ir XVI–XVIII a. atsiradę, naujesni ir efektyvesni ligų prevenciniai ir gydymo metodai, tokie kaip vakcinacija nuo raupų, skorbuto prevencija (pvz., rekomenduojant gerti citrinos sultis), chininmedžio žievės (turinčios chinino) naudojimas karščiavimams ir maliarijai gydyti, laudanumo (opijaus tinktūros) – skausmui malšinti, paprastosios rusmenės užpilų – įvairioms vandenėms gydyti.

J. Franko Vilniuje parengtas vadovėlis „Praktinės medicinos patarimai“, saugomas Lietuvos medicinos bibliotekoje. Eglės Sakalauskaitės Juodeikienės nuotrauka

Raupai – viena seniausių infekcinių ligų. Raupų protrūkiai buvo registruojami mažiausiai 3 000 metų, tačiau dėl sėkmingos pasaulinės raupų vakcinacijos kampanijos ši infekcinė liga išnaikinta – apie raupų likvidavimą pasaulyje paskelbta lygiai prieš 40 metų. Šiandien žinoma, kad raupai buvo sunki infekcinė liga, kurią sukeldavo raupų virusas, o mirštamumas siekdavo net iki 30 proc. atvejų. Kaip pirmieji skiepai (kurie buvo būtent skiepai nuo raupų) pasiekė XIX a. pradžios Vilnių?

J. Frankas, Getingeno ir Pavijos universitetų auklėtinis, Pavijos universiteto profesorius (1795 m.), bendrosios Vienos ligoninės gydytojas (1795–1802 m.) ir Vilniaus imperatoriškojo universiteto specialiosios terapijos bei klinikinės medicinos profesorius (1804–1824) „Atsiminimuose“ užfiksavo, kaip jį ir jaunesnįjį brolį Francą jų tėvas gydytojas Johanas Pėteris Frankas (1745–1821) 1778 m. skiepijo nuo raupų. J. P. Frankas tuo metu naudojo senesį, varioliacijos metodą, kai gydytojas išdžiūvusį raupų pūlinukų turinį įtrindavo į sveiką žmogaus odą, taip siekdamas užkirsti kelią ateityje užsikrėsti ir susirgti raupais. Tuo metu gydytojo Franko šeima buvo apsistojusi vyskupystei priklaususiame Bruchzalyje (dabar – miestas pietvakarių Vokietijoje):

Dažnai siautė raupai, todėl buvo nuspręsta, kad mudu su broliu būsime paskiepyti, bet slaptai, nes valdantysis vyskupas tam nepritarė. Skiepijo pats tėvas (...). Ligos eiga buvo nelygi. Aš jutau visus užkrėtimo požymius, bet nebuvo kūno išbėrimo. Vien tik įrėžtos pūslelės smarkiai pūliavo keletą savaičių (...). Vis dėlto aš likau atsparus tai baisiai ligai, nepaisant nesuskaičiuojamos daugybės sergančiųjų raupais, kuriuos man teko [vėliau] slaugyti.

Įdomu pažymėti, kad profesorius J. P. Frankas, kartu su sūnumi Jozefu 1803 m. pakviestas į Vilnių dėstyti universitete, jau buvo atlikęs savo svarbiausius darbus, davusius pradžią socialinės medicinos ir visuomenės sveikatos raidai: išleidęs mokslinių veikalų, įkūręs akušerių ir chirurgų mokyklą, išleidęs kelias jaunųjų gydytojų ir mokslininkų kartas. Profesorius manė, kad didžiausias valstybės turtas yra joje gyvenančių žmonių sveikata, o valstybės klestėjimas labiausiai priklauso nuo gyventojų gausumo, sveikatos ir produktyvumo. J. P. Frankas buvo publikavęs svarbiausius System einer vollständigen medicinischen Polizey („Sanitarinės priežiūros sistemos“) tomus – pirmasis išleistas 1779 m., jame analizuoti vedybų, vaisingumo klausimai, kiti du tomai buvo skirti lytinių santykių higienai, prostitucijos, abortų, venerinių ligų problemoms spręsti. J. Frankas „Atsiminimuose“ rašė: „Pagaliau 1779 metais išėjo pirmas Sanitarinės priežiūros tomas“, po metų atsidūręs popiežiaus Pijaus VI (1717–1799) „draudžiamųjų knygų sąraše“.

Per 1802–1803 metų mokslinę kelionę po Europą J. Frankas lankėsi žymiausiuose prancūzų, anglų, škotų ir vokiečių mokslo centruose, ligoninėse, visuomeninėse įstaigose, susipažino su iškiliais to meto Europos gydytojais ir mokslininkais – Žanu Dominiku Eskiroliu (1772–1840), Antuanu Portaliu (1742–1832), Napoleono Bonaparto gydytoju Žanu Korvizaru (1755–1821) ir vakcinos nuo raupų išradėju Edvardu Dženeriu (1749–1823). E. Dženeris tuo metu, po ilgai trukusių empirinių stebėjimų ir eksperimentų, jau buvo padaręs išvadą, kad sveikų asmenų skiepijimas karvių raupais gali apsaugoti nuo užsikrėtimo tikraisiais raupais. Tačiau ir prieš asmeniškai susipažindamas su šiuo vakcinacijos pradininku, darbo bendrojoje Vienos ligoninėje metu J. Frankas buvo įsitikinęs skiepų efektyvumu:

Vienos klinikos profesorius Štolis buvo įvedęs taisyklę kiekvienais metais rugsėjo mėnesį paskiepyti vaikus nuo raupų (...). Daktaras de Karo, atvežęs vakciną į Vieną, 1799 m. gegužės 10 dieną vakcinavo abu savo sūnus ir pirmasis pritaikė skiepus Europos žemyne; po dviejų mėnesių jis juos papildomai paskiepijo nuo raupų ir jie nesusirgo (...). Iš dvidešimt šešių vaikų (...), kuriuos de Karo vakcinavo rugsėjo pradžioje, skiepas prigijo tik penkiolikai. Juos paskiepijus papildomai, nė vienas nesusirgo raupais. Ir aš pats, kadaise skiepytas bei nepajautęs jokių raupų požymių, paprašiau daktarą de Karo dar kartą mane viešai vakcinuoti.

Jozefas Frankas. VU iliustracija

Nors Vilniaus imperatoriškojo universiteto praktinės chirurgijos profesorius Žakas Briotė (1746–1819) jau nuo 1785 m. Medicinos fakulteto studentams skaitė paskaitų kursą apie varioliaciją, vieni svarbiausių naujojo metodo – vakcinacijos – mokslo ir praktikos pradininkų Vilniuje buvo J. Frankas ir bendrosios patologijos profesorius Augustas Liudvikas Bekiu (1771–1824). A. L. Bekiu 1802 m. taip pat lankėsi pas E. Dženerį, kuris jį supažindino su vakcinacijos principais. Po metų A. L. Bekiu išleido monografiją O wakcynie czyli tak nazwaney ospie krowiey („Apie vakciną arba vadinamuosius karvių raupus“), kuri tapo vadovėliu apie skiepus Medicinos fakulteto studentams.

J. Franko ir A. Bekiu iniciatyva 1808 m. įsteigtas Vakcinacijos institutas buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame pasaulyje. Vilniaus vakcinacijos institute gyventojai buvo skiepijami nuo raupų, tiriamas vakcinos efektyvumas. Vakcinacijos institutas buvo labdaringa įstaiga, kurioje šalia profesoriaus dirbo ir vyresniųjų kursų Medicinos fakulteto studentai. Taigi medicinos mokslus baigę gydytojai tapdavo ir aukštos kvalifikacijos skiepijimo specialistais. Institute gyventojams buvo aiškinama apie vakciną, surenkama skiepijamųjų anamnezė, patikrinama, ar ligonis neturi išbėrimų.

Gyventojai buvo vakcinuojami du kartus per savaitę, vėliau turėjo atvykti rezultatams įvertinti, po paskutinio paskiepijimo jiems buvo išduodami pažymėjimai, kad yra apsaugoti nuo raupų. Tokiu būdu institute kasmet nemokamai buvo paskiepijama šimtai Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų. Žinant, kad XIX a. pradžioje Vilniuje gyveno apie 35 000 žmonių, tokios skiepijimo apimtys tuo metu buvo nemažos. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia uždarė Vakcinacijos institutą, nutrūko skiepų gamyba bei gyventojų skiepijimas, netrukus prasidėjo nauja raupų epidemija. Praėjus pusšimčiui metų po carinės Rusijos taikytų represijų, 1886-aisiais Vilniuje vėl buvo pradėtos gaminti vakcinos ir tęsiami gyventojų skiepijimai nuo raupų.

Kodėl pirmųjų skiepų kelias į XIX a. pradžios Vilnių aktualus šiandien? Kodėl istorija – ne vien mokslo kryptis, nagrinėjanti žmonijos praeitį, bet ir gyvybiškai svarbus žinių šaltinis kiekvienam, gyvenančiam čia ir dabar? Istorija pirmiausia pasitarnauja tam, kam reikalingi pavyzdžiai, mokytojai, kas „saugoja ir gerbia praeitį, kas ištikimai ir mylėdamas kreipia žvilgsnį į ten, iš kur jis atsirado, kur jis tapo tas, kas jis yra; tokiu pagarbos kupinu santykiu jis tarsi apmoka padėka už savo paties egzistavimo faktą“, – teigė XIX a. pabaigos mąstytojas, filosofas Frydrichas Nyčė, tarsi pabrėždamas aiškios gyvenimiškos tyrinėtojo pozicijos pasirinkimą ir neatsiejamą kultūros bei istorijos ryšį su šiandienos pasauliu.

Teksto autorė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantė