Balandžio 2 d. minime šv. Pranciškų Paulietį (1416-1507), atsiskyrėlį.

Pranciškus gimė Kalabrijos Paoloje, Italijoje, studijavo pas Man Marko pranciškonus. Norėdamas atrasti savo tikrąjį pašaukimą, iškeliavo į maldininkišką kelionę į Romą ir Asyžių. Kelionėje užklydo į kalnuose esantį atsiskyrėlių eremą, 528 m., įsteigtą šv. Izako, sirų vienuolio, atkeliavusio į Vakarus. Stipriai paveiktas jų gyvenimo, grįžęs tapo atsiskyrėliu netoli namų esančiame miške, kur atgailavo ir marinosi. 1452 m. Paoloje prie jo prisijungė būrelis pasekėjų, buvo pastatyta koplyčia ir kelios celės, tai tapo būsimo naujo mažiausiųjų ordino branduoliu. Bendruomenė maitinosi gavėnišku maistu, buvo sukurta regula, kuri įvedė ketvirtą įžadą – nuolatinį pasninką. 1474 m. popiežius Sikstas IV ordiną patvirtino ir pavadino Šv. Pranciškaus Asyžiečio atsiskyrėlių vardu; vėliau jie buvo iš naujo pavadinti minimais (mažiausiaisiais).

Pasak tradicijos, viena dangaus dvasia, galbūt arkangelas Mykolas, aplankė Pranciškų maldos metu, ir ištiesusi jam apšviestą skydą, ant kurio buvo užrašyta „Caritas”, pasakė: „Tai bus tavo ordino ženklas“.

Ėmė gausėti Pranciškaus pasekėjų, jis tapo žymus visoje Pietų Italijoje, imta steigti kitus vienuolynus įvairiose Kalabrijos vietose.

Pasakojama, kad pakviestas įsteigti vienuolyną Milaze Sicilijoje, su dviem broliais norėjo persikelti per sąsiaurį į Mesiną, todėl paprašė vieno žvejo jiems padėti, tačiau šis atsisakė, pamatęs, kad jie negali sumokėti. Tada Pranciškus pririšo savo apsiaustą prie pagalio, užlipo ant jo su broliais ir persikėlė su šia improvizuota valtimi į kitą pusę.

Šis labiausiai pagarsėjęs Pranciškaus stebuklas, patvirtintas liudininkų, nutiko Petrui Kolosai iš Katonos, mažo Kalabrijos uosto; šis žvejys galėjosi ir nebeturėjo ramybės, kad atsisakė padėti.

Pranciškus gydė ligonius, padėjo vargstantiems, išgydė savo sūnėną Nikolą, sesers Brigitos sūnų, taip pat ir tėvą Jokūbą Aleksijų, kuris likęs našliu, irgi prisijungė prie atsiskyrėlių ir tapo savo sūnaus mokiniu iki pat mirties.

Griežta atgaila, apsimarinimai (pats Pranciškus niekada nevalgė patiekalų iš mėsos ir pieno), vargšų globa ir gynimas nuo turtingų skriaudikų, kai kurie pranašiški pamokslai (Pranciškus iš anksto numatė turkų okupuoto Otranto miesto išlaisvinimą 1483 m.) taip jį išgarsino, kad sergantis Prancūzijos karalius Liudvikas XI kreipėsi į popiežių Sikstą IV prašydamas atsiųsti jam Pranciškų, kad jį stebuklingai pagydytų. Nuvykęs į Prancūziją jis karaliaus nepagydė, bet parengė pavyzdingai krikščioniškai mirčiai ir liko karaliaus vaikų mokytoju bei auklėtoju. Vienas iš vaikų – Karolis VIII, tapęs karaliumi, Pranciškų labai gerbė ir paklausė jo patarimo dėl vedybų su Ona Bretoniete. Tuo būdu Bretonija buvo prijungta prie Prancūzijos.

Prancūzijoje Pranciškus plėtė savo bendruomenę, steigė vienuolynus, įsteigė antrąjį ir trečiąjį ordinus.

Pranciškus mirė Turse sulaukęs 91 m. Kanonizuotas 1519 m. Popiežius Pijus XII 1943 m. jį paskelbė italų jūrininkų globėju. Pranciškaus užtarimo šaukiasi moterys, norėdamos susilaukti vaikų.