Kristupas Sabolius. Vikos Paškelytės nuotrauka

KRISTUPAS SABOLIUS  VU Filosofijos fakulteto docentas, knygų apie vaizduotę, kūrybiškumą, technologijas ir laisvę autorius, kartu su režisieriumi Ignu Jonynu parašęs scenarijus vaidybiniams filmams „Lošėjas“ (2013 m.) ir „Nematoma“ (2019 m.). Šio filosofo noras nepanirti tik į teorinę vaizduotės plotmę, bet užsiimti vaizduotės praktika atsispindi ir kartu su Tomu Ramanausku parašytoje knygoje „Žmogus, kuris žinojo viską“ (2014 m.), rengiamame projekte „Kūrybingumo mokykla“.

Kristupas dalyvavo Britų tarybos ir „Meno avilio“ projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Jame filosofas su mokiniais kalbėjo apie tai, kaip vaizduotė veikia medijų požiūriu, mėgindamas išryškinti tarpininkaujančią jos prigimtį. 

Kadangi dalyvavote projekte „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“, turbūt galvojote, kokia medijų edukacija yra reikalinga mokyklose? Kaip ji turėtų atrodyti?

Apskritai, manau, reikia keisti švietimo sistemą: tai nėra vien tik medijų edukacijos klausimas. Man imponuoja vadinamasis „fenomenais grįstas mokymasis“, kai žmogus analizuoja reiškinius, o ne mokosi teoremų. Žinoma, taisyklės ir dėsniai ne mažiau svarbu, tik jų prasmė gali išryškėti kontekste, ne tik bandant suprasti reiškinį, bet ir mėginant jį patirti. Taip atsiranda motyvacija suprasti ir suvokimas, kam reikia to, ko mokomasi. Man, kaip ir turbūt milijonui vaikų, kadaise buvo kilęs klausimas  o kam man reikia fizikos arba chemijos? Jos neišmokau taip, kaip reikėtų, todėl šiandien tenka mokytis iš naujo. Gailiuosi, kad anksčiau neįžvelgiau šių mokslų ryšių su man rūpimomis temomis. Suvokimas, kodėl kokio nors dalyko reikia, neturi būti atsietas nuo jo mokymosi ir nuo reiškinių patyrimo. Maža to, patyrimas, išgyvenimas visomis juslėmis, yra tai, kas atrakina vaizduotę. O neįkvepiant vaizduotės, neįmanoma sukelti ir autentiško intereso. Juk iš tiesų mums rūpi tik tai, apie ką norime fantazuoti.

Kaip tik šiame kontekste ir turime mąstyti apie medijų edukaciją. Gyvename epochoje, kuri yra paženklinta naujųjų medijų išplitimu, medijos transformavo žmogų, vadinasi, į tai negalima neatsižvelgti. Bet čia iškyla net terminų problemos. Kai sakome „medijos“, dažnai turime galvoje „žiniasklaida“. Bet juk medijų teoretikai jau seniai įrodė, kad apie jas visų pirma reikia mąstyti kaip apie „terpes“. O šia prasme medialumo šviesoje pasirodo beveik viskas – tarkime, ratas, lėktuvas ar pati mokyklos architektūra.

Vis dėlto, atsižvelgiant į begalinį mūsų gyvenimo skaitmenizavimą, verta pamąstyti apie bendresnę edukaciją  kino, interneto, meno, dailės santykį su istorija, literatūra, socialiniu ugdymu. Tokio tipo išprusimas leistų suvokti, pvz., dailės kūrinius, kaip darančius įtaką kinui, ir pamatyti, tarkime, Caravaggio paveikslų įtaką Martino Scorceses filmams. Tačiau ir šiuo atveju – geriausias kelias yra žiūrėti į reiškinius, kurie sukelia, sužadina mūsų jautrumą. Jie gali būti ir patrauklūs, ir atgrasūs. Svarbiausia įveikti abejingumą ir paskatinti įsižiūrėti į reiškinių kilmę: kaip jie susiję su istorija, kaip jie susiformavo, kaip sąveikauja tarpusavyje. Šiuo atžvilgiu ne tik istorinė rekonstrukcija yra medijų edukacijos dalis. Nežinau, ar tam reikia atskiros pamokos, o gal veikiau disciplinų bendradarbiavimo.

Dėstėte kelias pamokas vyresniųjų klasių moksleiviams  koks buvo jūsų tikslas?

Kalbėjau apie tai, kaip veikia vaizduotė medijų požiūriu, mėgindamas išryškinti tarpininkaujančią vaizduotės prigimtį. Kalbant šiuolaikiniais terminais, vaizduotė yra tai, kas atlieka mūsų suvokimo montažą. Naudojau įvairius garsius kino filmus ir bandžiau parodyti, kaip šis momentas išryškėja, kaip vaizduotės laisvė yra galima, išsilaisvinant iš tam tikrų schemų.

Kinematografija yra schemų kūrimo mechanizmas  kolektyvinis sapnas, „dream factory“ (liet. sapnų fabrikas). Mums kuriami sapnai diegiant tam tikras schemas. Tačiau vaizduotė taip pat turi galią jas transformuoti. Mano kelias buvo rodyti filmus ir žiūrėti, kokias jie sukelia reakcijas. Tarp filmų buvo ir „Titanikas“, ir Michelangelo Antonionis.

Man regis, visuomet svarbu pastūmėti nuo žinomų dalykų, nuo girdėtų atsakymų, nuo filmų, kurie jau matyti iki to, kas nepatenka į dabartinį akiratį, kas nebuvo pasirinkta, iki filmų, kurie gal šiandien atrodo per tolimi ir sunkiai suprantami. Kitaip tariant, edukacija visuomet yra naujos judėjimo trajektorijos atsivėrimas. Jei iškart pradėsi pasakoti apie šaunią italų kino tradiciją, tai gali būti, kad devintos klasės mokiniui nebus labai įdomu. Bet jei jis pamatys amplitudę  nuo „Titaniko“ iki Antonioni  galbūt atkreips dėmesį į kultūriškai nutolusius dalykus. Bet tu turi nueiti šį kelią kartu, pamėginti parodyti, kaip šis kelias yra įmanomas. Toks būdas – nieko naujo. Kažką panašaus į šią strategiją sėkmingai naudojo jau Sokratas.

Kristupas Sabolius. Tautvydo Stuko nuotrauka

Viename interviu esate sakęs: „Visos šitos kultūros industrijos užmuša žmogaus kūrybiškumą. Mes patys nebekuriame. Geriausias pavyzdys, kuris šauna į galvą, – elektroniniai kalėdiniai atvirukai. Tam skirtose svetainėse gali išsirinkti atviruką su šūkiu, o tada užtenka įrašyti draugo vardą ir išsiųsti. Tokia sausainių formelė – tu niekada neparašysi draugui kažko autentiško.“ Interviu jau daugiau nei 6-eri metai – ar vis dar taip pat galvojate? Koks jūsų santykis su kūrybiškumu ir medijomis dabar?

Niekada nesakiau, jog technologija ar medijos yra vienareikšmiškas blogis. Jūsų primintoje citatoje ataidi Theodoro Adorno ir Horkheimerio idėjų parafrazė. Jie minėjo, kad kultūros industrija, o tai reiškia – popkultūra – protezuoja vaizduotę, perimdama iš mūsų kūrybinę iniciatyvą. Šia prasme nekritiškas medijų vartojimas sukelia problemų. Šis projektas, apie kurį kalbame, ir buvo tam skirtas: kritiškai įvertinti medijas ir kritiškai jas vartoti. O tai yra ypač svarbu, kai kalbame apie jauną amžių.

Medija įsteigia tam tikrą gyvenimo, supratimo būdą, kaip sakytų kino teoretikai – organizuoja sensomotorines schemas. Iš esmės tam tikri garso ir vaizdo dariniai provokuoja mūsų reakcijas, emocinį atsaką. Kai per paskaitas kalbuosi su studentais, prašau, kad pasakytų garsą, kuris reiškia „cute“ (liet. mielas) ir visi žino, kokį garsą jiems reikia pasakyti: „aww“. Šios kultūriškai įdiegiamos schemos, naudodamos emocinį apvalkalą, žadindamos jusles, nekaltai įveda mus į tam tikrą supratimo ir mąstymo trajektoriją. Todėl įsitraukimą į virtualias tikroves turėtų lydėti ugdomas sugebėjimas kritiškai vertinti, net išardyti, dekonstruoti, išvysti, iš ko medialumas padarytas.

Kiekviena medija kuria ir iliuzijos terpę. Jeigu kalbėtume apie „fake news“ (liet. melagienos) fenomeną akivaizdžiai matytume, kaip veikia iliuzijos konstravimas, kartais tai vyksta netgi komiškai. „Fake news“ galime lengviau atpažinti dėl to, kad tai radikali iliuzijos versija. Kitaip tariant, toks absurdiškas sutirštinimas leidžia pamatyti, jog kiekviename žingsnyje vyksta žinių produkavimas, t. y. ir medijoje esama fiktyvumo. Pasitikėjimas medijų turiniais ir jų gaminama aplinka visuomet turi būti kritiškas. Patarimas čia aiškus – ugdyti technosąmoningumą – t. y. nuostatą, kuri nei aklai pasitiki medijų pasauliu, nei jį atmeta, bet nuolat jį testuoja ir analizuoja.

Grįžtant prie kūrybingumo  rašiklis, teptukas, drobė jau yra medijos. Nereikia siekti išvengti medialumo, o veikiau suvokti jo išorinės ir vidinės transformacijos galimybes: kaip galima pačią mediją reformuoti? Vis dėlto skirčiau du dalykus kūrybingumo diskurse: kūryba kaip meninės praktikos ir grynoji kūryba, kuri siejama su menininkais.

Menininkai dažnai yra medialumo eksperimentatoriai  jie bando suvokti, kaip jų naudojamą mediją galima būtų reformuoti, pakeisti, panaudoti naujai, bet dar svarbiau – kaip judėti tarp medijų, jose neužsidarant, bet jas paneigiant, t. y. išnaudojant intermedialumo strategijas, paneigiant ir revizuojant medijas, ardant jų integralumą. Jau Marshallas McLuhanas atkreipė dėmesį į tą ypatingą menininkų gebą sujungti skirtingas medijas ir panaudoti gimstančią energiją. Tarkime, Eliotas sujungia džiazą ir kiną, Chaplinas – kiną ir baletą. Tačiau tokia medijų hibridizacija svarbi dar ir tuo, kad susitinkant ir jungiantis skirtingoms medijoms atsiranda galimybė ištrūkti iš medijų keliamos nejautros.

Tuo tarpu platesne prasme kūrybingumas sietinas su žmogaus, patiriančio pasaulį, laisve, sugebėjimu kūrybiškai interpretuoti, kūrybiškai priimti sprendimus. Kitaip tariant, negyventi remiantis vien stereotipiniais modeliais.  Kūrybingumas yra tam tikra sąmonės laisvė, bet ji kyla iš suvaržymų. Sugebėjimas kritiškai interpretuoti ir suvokti, kad tai, kas tau yra pateikiama yra versija: galimo mąstymo, galimo elgesio, galimo šventimo ar galimo sveikinimo būdo. Tokiam kūrybingumui visuomet reikės pasipriešinimo  tam, kas tau primesta. Besipriešindamas atsidursi vietoje, kurioje ir toliau naudosi medijas, tačiau santykis su jomis bus truputį pakitęs.

Galbūt galima būtų aiškiau apibrėžti, ką reiškia „būti kritiškam“? Kokia tai  sąmonės būsena ar procesas?

Šis klausimas  filosofinis. Ką reiškia kritikuoti? Svarbiausiai ir fundamentaliausiai kritikos gestą filosofijos istorijoje savo objektu pavertė Imanuelis Kantas. Kritika prasideda nuo atsitraukimo, žingsnio atgal. Anksčiau buvo klausiama, kas yra suvokimas  protas, intelektas ar juslės. Bet atsitraukus ir pasižiūrėjus į save, suprantama, kad juslės ir intelektas veikia kartu ir kad žmogus esti medialumo struktūroje. Paradoksalu, bet galima būtų teigti, kad Kantas yra vienas pirmųjų filosofų, kuris apmąsto žmogaus sąmonę, jo subjektyvaus suvokimo formas kaip medialinę sistemą. Kai atsitrauki, kitaip tariant, reflektuoji save, atlieki savirefleksijos gestą  klausi: iš ko padarytas mano suvokimas? Iš ko padarytas mano mąstymas? Kaip jis veikia?

XX a. filosofija  postmodernizmas  šia prasme yra kantiška pasekmė, nuolat užduodanti tokius klausimus. Ilgą laiką filosofija užsiėmė ardymu ir bandymu suvokti, kaip viskas veikia. Ardydami susimąstėme, kad tie žaislai buvo kur kas gražesni nei tada, kai juos išardėme. Mums patiko žaisti. Bet lygiai taip ir vaikai mėgsta ir žaisti, ir išardyti. Juk ardymas susijęs su siekiu suprasti vidinius santykius ir sąryšingumus. Reikia suprasti, kad ardymas yra integrali kūrybos proceso dalis.

Toks medijų teoretikas Dieteris Merschas pabrėžia anamorfinės medijų pasaulėvokos strategiją. Norint suvokti anamorfinį vaizdą (pvz., garsųjį Hanso Holbeino jaunesniojo paveikslą „Ambasadorius“, 1533 m) būtina keisti stebėjimo tašką, o kartu rasti alternatyvią perspektyvą, antraip vaizdas išliks visiškai neaiškus. Stebintysis negali jo suvokti vienareikšmiškai vienu metu. Priklausomai nuo stebėjimo taško matai arba kaukolę, arba ambasadorius. Klasikinė interpretacija sakytų  arba gyvenimą, arba mirtį. Bet negali vienu metu matyti ir to, todėl visuomet turi keisti poziciją. Tai reiškia, turime judėti, kad matytume skirtingas perspektyvas. Turi paneigti vieną vaizdą, idant pamatytum kitą. Nuolatos. Net ir pamatęs tą kitą, nematei „tikrosios tiesos“. Toliau turi grįžti prie kito tam, kad tas, kuris buvo paneigtas, liktų tavo akiratyje. Šia prasme medijų kritiką būtų galima pavadinti „nuolatiniu judėjimu“.

Medijos neturi aiškių struktūrų ir gali būti suvokiamos vis iš naujo. Kaip paveikslo dalis nunyksta pakeitus poziciją, intermedialumo procese pati medija turi nykti ir transformuotis. Nuolat įsikišančios, kliudančios ir ardančios sistemas, medijos gali didinti ar lėtinti laiko tėkmės, dvigubinti ar naikinti ženklus. Roland’as Barthe’as analogiškai siūlo skaityti tekstą tam tikru būdu siekiant sukelti trūkius jo suvokime.

Viena vertus, tuo užsiima teorija, kuri „nurengia“ procesus ir tau parodo už jų slypinčias intencijas, bet patį daro ir menininkai. Pavyzdžiui, režisierius Larsas von Trieras tai pavertė savo nuolatine menine pozicija, estetine programa, užaštrindamas būdus, kuriais, nuolat demonstruodamas, kaip galima kine manipuliuoti emocijomis, o po to sakydamas žiūrovui  žiūrėk, ką tik parodžiau, kaip tu susijaudinai, apsiverkei ar įsitraukei į veiksmą, tuomet sakau, visa tai buvo tiesiog mano manipuliacija. Netgi paskutinis filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018 m.) režisierius šaiposi iš kiekvienos pozicijos – tiek iš politiškai korektiškos, tiek nekorektiškos, taip pat iš kritikos jo atžvilgiu.

Technosąmoningumas yra susijęs su formalizuojančia mąstymo revizija, t. y. mums per formas yra pateikiamas turinys. Už to formalizuojančio mąstymo kažkas dar lieka. Kas tai? Tikrovė? Pasaulis? „Kažko tikro“ prasiveržimas iš už medijos yra neįmanomas, jei pasitikime vienos medijos perspektyva. Jeigu esu įsikalinęs viename diskurse, žanre, žiniasklaidos versijoje ar priemonėje, vienareikšmiškoje perspektyvoje. Jei esu vienoje kultūroje, tai gerai suprasiu vienos kultūros žiūrą, kurioje funkcionuoja tam tikri medijų formatai, tam tikra estetika, etika, politika. Tačiau suprasiu labiau savo kultūrą, o ne tai, kas yra iš tikrųjų.

Vakaruose buvome pripratę turėti perspektyvų matymą: gali būti daug nuomonių, bet laimi ta, kuri labiausiai argumentuota. Kitose pasaulėvokose laimi daug perspektyvų, todėl yra viena kultūra ir daug gamtų, nes gamtoje egzistuoja daug perspektyvų. Daugialypumas yra pasaulio sudedamoji dalis. Daugialypumas — sugebėjimas matyti gilesnius tikrovės sluoksnius. Tik tie sluoksniai niekada neduoda vieno atsakymo, nepasiduoda medijų vienareikšmiškam artikuliavimui.

Skaitantysis gali pagalvoti, kad žodis „medija“ yra vertinys iš anglų kalbos žodžio „media“, reiškiantį įvairias žiniasklaidos priemones. Tačiau jūs vartojate šį terminą kitokia prasme. Kokia?

Jeigu pradėtume nuo jau minėto Marshallo McLuhano (XX a. medijų teoretikas  K.T.) tai sakytume, jog medijos yra terpės, per kurias mes kažką suvokiame  ratas, elektra, pranešimas yra medija, mūsų kūnas yra medialus. Kitaip tariant, medija yra prieigos prie pasaulio galimybė. McLuhanui elektra yra medija, nes ji įgalina šviesą, skalbimo mašiną, skaitymą naktį, arbatos gėrimą. Galima sakyti, kad du pagaliukai irgi yra medija, nes gali įžiebti ugnį, galiausiai ją įžiebęs galėsi atsigerti arbatos. Ir taip sakantieji bus teisūs, bet medijų potencialas skiriasi. Pačios medijos nieko nedaro, tačiau įgalina veikti tave.

Panašiai  Kantas mąstė apie žmogaus suvokimo horizontus. Medijų tema yra labai susijusi su galimybės tema  mūsų galimybių laukais. Gilles’is Deleuze’as, permąstydamas Michelio Foucault disciplinarinę visuomenę, siūlo kitą terminą  „kontrolės visuomenė“. Jis taip pat pateikia pavyzdį apie greitkelius. Greitkeliai  irgi medijos. Greitkeliai, žinoma, nėra sukurti tam, kad mus kontroliuotų, bet jie daugina kontrolę, nes įvažiuodamas į greitkelį deleguoji savo informaciją, savo greitį, judėjimo trajektoriją, ekonominį indėlį, t. y. paklūsti logikai, kuri tau pasiūloma. Nebegali keliauti iš taško A į tašką B kaip tik nori. Nors atrodo, kad važiuojama greičiau, tikslas pasiekiamas patogiau, taigi ir atsiranda daugiau galimybių, bet kitais aspektais galimybių laukas susitraukia. Lygiai taip pat veikia „Google“  galima susirasti bet kokią dominančią informaciją per mažiau nei sekundę. Kita vertus, žmogus deleguoja savo duomenis, savo įpročius, leidžia save traktuoti kaip rinkos subjektą ir stengtis jam parduoti prekes. Veikia galimybių mainai: duodamas greitis ir patogumas, bet atimami kiti veikimo būdai, besinaudojantis yra tarsi suskliaudžiamas.

M. McLuhanas kalba ir apie narkozę. Medialumas iš principo yra narciziškas dalykas  medijos yra mūsų tąsa, o tai reiškia ir mūsų atvaizdas, turintis narkotinį efektą. Medijų narciziškumo narkotinis (beje, šie du žodžiai senovės graikų kalboje yra bendrašakniai) efektas ir yra susijęs su tuo, kad įgaudami daugiau galios, jos daug ir netenkame, esame „nuskausminami“. Šis galios momentas ir galimybių klausimas yra esminis, jei mes norime išlaikyti savo galias pajėgias plėstis ir keistis.

Kalbėjote apie žmogaus galias. Įsitraukiant į tam tikras medijas, jas naudojant tos galios yra atiduodamos  kaip galima būtų bent dalies tų galių neatiduoti?

Pirma reiktų kelti klausimą, ar tos galios yra iš anksto duotos? Ar žmogus yra būtybė su apibrėžtu potencialumo lauku? Ar aišku, kas iš tiesų yra žmogaus potencialumas? M. McLuhanas sako, kad medijos yra galios išplėtimas ją iš tiesų atimant. Vadinasi, ta galia yra substanciškai duoda, t.y. ji jau yra žmoguje. Tarsi taip, kaip pasakoja Aristotelis apie gilę. Jos pagrindinis tikslas  išaugti į ąžuolą. Dabar žinome, kad į gilę įskiepijus kokio nors genomo, ji gali veikti kitaip  gal kada iš jos išaugs ir traktorius. Bet jau dabar aišku, kad gilė gali šviesti. Galbūt medžiai kažkada galės funkcionuoti ir kaip gatvių apšvietimas.

Galima užduoti fundamentalų klausimą  kas yra žmogus? Kokios yra jo galios? Nemanau, kad yra iš anksto duotas galių rinkinys, greičiau medijos yra tai, kas tai potencijai, galioms nuolatos suteikia formą. Mūsų darbas  nuolatinis savo potencialumo plėtimas. Kitaip tariant, nuolatinė žmogiškumo kaita per potencialumo transformaciją.

Pavyzdžiui, galime skaityti. Skaitymas irgi yra kultūriškai suformuotas dalykas. Kadangi išradome raštą, taigi artikuliuojame informaciją tam tikru būdu, t.y. rašydami ir skaitydami. Manau, kad įmanoma natomis išgroti fiziką. Jeigu mūsų civilizacija būtų pakrypusi kita linkme, galbūt fizika ar matematika būtų suprantama natomis, t.y. muzika. Galbūt fantazuoju, bet turbūt įmanomas pasaulis, kuriame matematika yra perduodama muzikiniais tonais. Juolab, kad muzika yra itin matematiška.

Savo pajėgumo aptikimas, mūsų galių išlaikymas man  antraeilis klausimas, man kur kas labiau rūpi galių plėtra. Potencialumas yra tai, kas neturi iki galo reprezentuotos formos: galia kaip gaivalas, galia kaip plėtra, galia būti kažkuo kitu neturint aiškios reprezentacijos. Jeigu sakai, kad yra kažkoks galimybių spektras  jas jau reprezentuoji. Tam tikra prasme ir uždarai tą potencialą į suskaičiuojamų galimybių lauką. Įmanoma, bet kartu ir uždara.

Neuromokslas aptinka plastiškumą, kaip tam tikrą galią keisti savo biologiškai užduotas funkcijas ir tai gali daryti mūsų smegenys. Pavyzdžiui, jei tavo akys neteko galios matyti, bet smegenų žievė, atsakinga už regėjimą, nėra pažeista, smegenys gali tą plotą panaudoti klausai, lytėjimui. Kitaip tariant, transformuoti savo funkcinę prigimtį. Tai nėra jokia prigimtis, o veikiau sensomotorinė schema, kuri buvo pajungta tam tikrai veiklai. Ji įgavo formą, medialinį nukreiptumą, o tai nėra pabaiga. Esame linkę manyti, kad tai yra pabaiga  netekome tos prieigos ir viskas. Bet, pasirodo, galime radikaliai pakeisti. Tai reikalauja daug pastangų, bet mes galime būti kitaip. Tai įmanoma padaryti ir turint regėjimą. Jei norėtume savo juslumą sustiprinti ir savo smegenis panaudoti visai kitai veiklai nei esame įpratę daryti, nes mums patogu, nes esame tingūs. Pirmas dalykas, kurį reiktų padaryti  atsisakyti, užsiimti sensorine deprivacija. Šis dalykas labai padeda, jei norite keisti smegenų veiklą. Mažiau regėti, pabūti su užrištomis akimis, tamsiame kambaryje ir daugiau klausytis.

Bendras principas, nurodantis kaip veikia medijų kritiškumas sakytų: jei norite neprarasti galių, o gal netgi jas išauginti  turite atsisakyti tų galimybių, kurios yra mums per daug patogios. Mums tik atrodo, kad esame meistrai, kad kažką įvaldėme, kad kažką sugebame, nes labai lengvai nardome, judame. Tačiau kartu esame klasikiniai įvaldytos sistemos vergai. Paradoksalu, bet mūsų galios išaugimas yra susijęs su kai kurių jums labai patogių galimybių atsisakymu.