Pontifikalinės šv. Mišios celebruojamos vyskupo Richardo Umberso („Opus Dei“ prelatūra) Brisbane, Australijoje.

Skubame, lekiame, nuo bėgimo pavargstame ir išsigelbėjimo kartais ieškome Dievo namuose – bažnyčioje. Tačiau užuot panirę į Dievo žodį, maldą ir save, imame piktintis, kodėl ten tiek ritualų, gestų, pasikartojimo, o ir kunigas nemoka sudominti, ir kam tie paveikslai, ikonos? Ne paslaptis, kad daliai žmonių tokių klausimų kyla, kiti gi paklūsta Bažnyčios taisyklėms iš tradicijos, net nemąstydami, kodėl tą daro. Tačiau galvoti ir suprasti būtina, sako Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas dr. BENAS ULEVIČIUS. Bažnytinė liturgija – tai susitikimas su Viešpačiu ir kitais tikinčiaisiais, kur svarbi bendrystė, o ne saviveikla.

Ritualai, kurie gali slėgti arba džiuginti

Enciklopedijose liturgija apibūdinama kaip iš anksto nustatyta veiksmų visuma, būdinga kiekvienai religinei bendruomenei. Ji apima žodinę formą, giesmes, gestus, veiksmus, judėjimą, eiseną, liturginių reikmenų naudojimą. Dr. B. Ulevičius dar išplečia šį apibrėžimą, sakydamas, kad liturgija gali būti pati baisiausia ir labiausiai slegianti veikla arba pati nuotaikingiausia, daugiausia džiaugsmo teikianti – viskas priklauso nuo to, ko joje ieškai ir kiek gebi suvokti.

Kaip keitėsi liturgija?

Per amžius liturgija keitėsi, kaip ir pats Bažnyčios veidas. Tiesa, jau pirmųjų krikščionių „duonos laužymo“ apeigose randame mums pažįstamas pagrindines Mišių maldas. Esminė Mišių samprata taip pat nepakito. Tai – ryšys su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu per mistines ir prasmingas apeigas. Mišiose viskas įtraukiama į Dievo meilę, kūrinija vienijama su Dievu. Duona ir vynas – žemės kūnas ir kraujas krikščionių liturgijoje tampa Dievo kūnu ir krauju. Tai nepaliaujamai primena, kad Dievas atėjo į mūsų pasaulį, yra artimas. Jis pripildo savo gyvybe viską, kas tik jam atsiveria. Be to, liturgija mums nuolat rodo, kad tikrai gyvas tampa tik tas, kas geba mirti už kitus iš meilės. Tą padarė Kristus, tą daro ir Eucharistijos duona. Didžiausias tampa tik tas, kas geba tapti mažiausias. Todėl Mišių stalas nuo seniausių laikų vadinamas ir aukos altoriumi – kapu, ir šlovingu sostu. Ši Mišių prasmė išliko nepakitusi, nors buvo vis naujai suprantama.

Prasmė – ta pati, forma gali skirtis

Tačiau apeigų forma amžių tėkmėje keitėsi. Atsirado daugiau užrašytų maldų, gestų, liturginių taisyklių. Susiformavo skirtingos liturginės tradicijos, atsirado skirtingų apeiginių papročių. Todėl šiandien pasaulyje krikščionių liturgija švenčiama labai skirtingai. Romoje, Egipte, Sirijoje, Graikijoje ir kitur Mišių apeigos turi skirtingą skambesį, koloritą, spalvas, maldas, taisykles. Visur matome šventų dalykų – bučiavimą, lietimą, smilkymą, nusilenkimus, klūpojimą, stovėjimą, maldų kartojimą, rankų iškėlimą, žvakes, procesijas. Tačiau skiriasi būdai, kaip tai daroma.

Kai apeigos tolsta nuo žmogaus

Liturgijoje saugomi seniausi maldos būdai, pačias krikščionybės šaknis siekiantys apeiginiai žodžiai ir veiksmai. Tai – didelė brangenybė. Kartu liturgija yra linkusi vystytis ir augti. Joje atsiranda vis daugiau žodžių, veiksmų, giesmių. Neretai, kai siekiama viską išsaugoti, apeigos tampa perkrautos, jos tolsta nuo žmogaus. Pvz., viduramžių Europoje, didėjant bažnyčių pastatams, altorius vis labiau tolo nuo bendruomenės. Lotynų kalba, laikyta apaštalinės Romos bendruomenės kalba (mat apaštalai Petras ir Paulius skelbė Evangeliją ir buvo nukankinti Romoje), ilgainiui daugeliui tikinčiųjų tapo nesuprantama.

Liturgija atnaujinama

Dėl šių priežasčių daugelis tikinčiųjų galėjo dalyvauti liturgijoje vien iš tolo, tylomis, kiekvienas savu būdu. Buvo pasigesta bendruomeniškumo, tiesioginio bendruomenės įsitraukimo į apeigas. XX a. viduryje, po Vatikano II Susirinkimo, siekta išryškinti liturgijos esmę, mažinti apeigų perkrovą. Iki šiol diskutuojama, ar jau pavyko įgyvendinti šią atnaujinimo programą, ar pasirinkti teisingi atnaujinimo būdai. Liturgijos atnaujinimas – subtilus dalykas. Čia nesunku suklysti. Tačiau atnaujinimo tikslas aiškus – išryškinti liturgijos prasmę, sudaryti sąlygas tikintiesiems liturgiją geriau suvokti ir joje dalyvauti su didesne meile ir sąmoningumu.          

Bažnyčios detektyvas

Dr. B. Ulevičius sako, kad liturgijoje svarbu išlaikyti ne tik patį tikėjimą, bet ir smalsų, tiesiog detektyvinį žvilgsnį. Turime suprasti, kad krikščioniškose apeigose per tūkstantmečius susitelkė labai gilių įžvalgų, simbolinių prasmių. Dažnai apie tas prasmes nepagalvojame arba jų nežinome. Tai nereiškia, kad jų nėra. Panašiai yra daugybėje kitų gyvenimo sričių. Jei pradedame klausti, ką reiškia mūsų simboliai, atsiveria langas į daug gyvesnį pasaulio supratimą. Pvz., galime klausti, kodėl jaunavedžiai mainosi būtent aukso žiedais, ką reiškia rožės dovanojimas ar rankos paspaudimas. Mūsų gyvenime yra daugybė simbolių. Jų reikšmėmis domėtis šiandien lengviau nei bet kada anksčiau. Tą patartina daryti ir liturgijoje, tuomet apeigos įgaus daugiau prasmės.

Dievas leidžiasi priimamas

O kaip išgyventi tai, kas vyko daugiau nei pieš du tūkstančius metų, jei ne per simbolius? Kristuje Dievas tapo įmanomas, apčiuopiamas, pasiekiamas. Liturgijoje galime tai pažinti tiesioginiu būdu. Čia neaprėpiamas Dievas tarsi sumažina save iki žmogui priimtinos formos, įsipakuoja į simbolius ir tokiu būdu leidžiasi patiriamas. Nes tokio didelio, koks jis pats yra, žmogus negebėtų suvokti ir pajausti.  

Liturgijoje simboliais parodoma tiesa apie Dievą, pasaulį, mus pačius. Tai – tarsi sukoncentruota tiesa. Per simbolius šią tiesą patiriame vienu kartu, aprėpiame viską visomis kūno ir sielos galiomis. Liturgija – lyg labai koncentruota gyvenimo repeticija. Liturgijoje trumpam esame tuo, kuo ir turėtume būti gyvenime. Tai ypatinga patirtis, kurią išsinešame į pasaulį.

Vilniaus kunigų seminarijos nuotrauka

Žaiskime kaip vaikai

Dr. B. Ulevičius siūlo prisiminti vaikystę, kai visi buvome visiškai panirę į simbolinius veiksmus, žaidimus, kur medžio šakelė galėjo tapti kardu, grindys – jūra ir pan. Be reikalo nuvertiname vaikišką pasaulėjautą kaip „nerimtą“. Yra ne kartą pastebėta, kad genijais paprastai laikome žmones, kurie įgijo suaugusiųjų gebėjimus, bet neprarado vaikiškos pasaulio pajautos. Juk vaikai vis dar sugeba stebėtis, jiems tikrovė vis dar ypatinga, todėl jie moka džiaugtis. Pasaulio tautų mitai dažnai pasakoja, kad pasaulis sukurtas žaidimo būdu. Antropologai pastebi, kad daugelį mūsų gyvenimo ritualų galime laikyti prakilniu žaidimu. Tad svarbu neprarasti to vaikiško žvilgsnio ir bažnyčioje. Liturgiją tikrai galime „žaisti“. Žaidime būtinos taisyklės. Vaikystėje, jei kas nepaisydavo žaidimo taisyklių, būdavo sudrausminamas: „Ei, tu žaidi ne pagal taisykles, tu iškrenti.“ Nes žaisti smagu tik tuomet, kai visi dalyviai žino žaidimo taisykles ir jų laikosi.

Žiūrėti, kaip kiti žaidžia, smagu, bet pačiam dalyvauti žaidime visada smagiau. Pamėginkime pamatyti liturgiją kaip rimtą žaidimą su gilia prasme, galingais vaidmenimis, prasmingomis taisyklėmis. Tuomet gal pavyks ne vien liturgiją stebėti, bet ir joje dalyvauti.

Ritualuose yra ir pedagoginės galios

Dr. B. Ulevičius pažymi, kad ritualai turi ir ypatingą pedagoginę galią. Šiandien labai vertiname racionalų pažinimą. Tačiau mūsų racionalusis pažinimas dar ne viskas. Būtina lavinti ir kitus pažinimo būdus. Svarbus ir simbolinis pažinimas, ir intuityvi pajauta, ir apeigose įgyjama speciali kūno patirtis. Juk daugelį svarbių gyvenimo pasirinkimų darome remdamiesi ne vien protu. Veikia ir intuicija, ir įvairiai įgytas specialus pasaulio pajautimas. Gebėdami pasinerti į ritualą, mokomės koncentracijos, susitelkimo. Liturgijoje laviname simbolinę pajautą, pažįstame pasaulį per ypatingą kūno patirtį. Mokomės pažinti ne vien racionaliu protu, bet ir visa savo esybe.

Visada galime sužinoti daugiau

Taigi, pirmiausia norintiems giliau pajusti Bažnyčioje atliekamų ritualų prasmę teologas pataria... atsisakyti patikėti, kad tai, ką matome konkrečioje liturgijoje, yra tobula, nekvestionuojama liturgijos forma. Kad ir kaip stengtumės, mūsų žemiška liturgija lieka netobula. Liturgijos prasmė neišsemiama, tačiau liturginiai ženklai nedideli, glausti. Jie liturgijos esmę rodo, bet ją ir slepia. Tad jei norime skanauti liturgijos tikrovę, teks padirbėti – simbolius „atkoduoti“.

Neužtenka Mišiose tik sėdėti ir klausytis tartum paskaitoje. Turime tapti dalyviais, pasidomėti tuo, kas vyksta, išmanyti taisykles. Tad pabandykite iš naujo: pripažinkite sau, kad greičiausiai nesuprantate liturgijos ir ieškokite simbolių prasmės iš naujo.

Geroji žinia ta, kad čia visuomet atrasite kažką naujo. Jums padės knygos, interneto puslapiai, paskaitos, pokalbis su kunigu ar kitu išmanančiu žmogumi. Būkite dėmesingi detalėms, elkitės liturgiškai ir kartu analizuokite kiekvieną veiksmą – garsus, kvapus, kūno kalbą, ikonas, erdvės išdėstymą. Už visų šių dalykų slypi nepaprastai turtingas ir gilus pasaulis, kuriam pilnai pajausti ir suvokti neužtenka vien paprotinės tradicijos. Reikia atrasti, patirti, suprasti, išjausti. Tai – bendras dalyvavimas veiksme, kuris sujungia dangų ir žemę. Ar gali būti kas nors svarbiau, nei atsidurti šiame sąlyčio taške?

Daugiau dr. B. Ulevičiaus įžvalgų BENDRAKELEIVIŲ organizuojamoje paskaitoje „Liturgija: negyvi ritualai ar gyvasties laikas ir vieta?“ Informacija ir registracija čia.