Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvykusi rusų režisierės ir scenarijų autorės Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „The Core of the World“, 2018 m.) premjera, pratęsiant pavadinimo metaforą – pataikė tiesiai į širdį savo meile žmogui – gilumu, jautrumu, artimumu, nepatogia dvasines traumas ir šeimos skaudulius nagrinėjančia tema, jausmingai atskleidžiama taktiliniu santykiu su gyvūnais. Taip pat – talentingai parašytu scenarijumi, kurį galima skaityti kaip atskirą kūrinį. 

Filmas sukurtas bendradarbiaujant su Lietuva. Viena jo prodiuserių tapo Dagnė Vildžiūnaitė, garso režisieriais – Saulius Urbonavičius ir Jonas Maksvytis. Režisierė festivalyje „Kino pavasaris“ debiutavo 2014 metais, pristatydama savo pirmąjį pilno metro filmą „Kombinatas „Viltis“ – tąkart šis darbas buvo pripažintas geriausiu konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“. 

Praėjusiais metais N. Meščaninova „Kino pavasaryje“ lankėsi kaip filmų „Anos karas“ ir „Aritmija“ scenarijų bendraautorė. Beje, „Aritmijos“ režisierius Borisas Chlebnikovas filmo „Pasaulio šerdis“ atveju susikeitė su N. Meščaninova pareigomis: kuriant „Aritmiją“ Natalija buvo scenarijaus autorė, o filmuojant „Pasaulio šerdį“ B. Chlebnikovas prisidėjo prie scenarijaus sukūrimo. 

FilmasPasaulio šerdis“ šių metų „Kino pavasaryje“ dalyvauja tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI konkurse.

Režisierė Natalija Meščaninova, aktorius Stepanas Devoninas, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. „Kino pavasario“ nuotrauka

Sąsajos su A. Zviagincevo „Nemeile“

Žiūrint „Pasaulio šerdį“ reikia atlikti sudėtingą dvasinį darbą – šis filmas visų pirma ugdo gebėjimą liautis vertinti tikrovę pagal nusistovėjusius stereotipus – ne tokia ji iš tiesų paprasta ir vienareikšmiškai suvokiama. 

Intravertiško būdo veterinaras Jegoras (akt. Stepanas Devoninas) gyvena ir dirba Rusijos Pskovo srities miškų glūdumoje įkurtame medžioklinių šunų dresavimo ūkyje, kuris priklauso Nikolajui Ivanovičiui (akt. Dmitrijus Podnozovas). Su šunimis, ožiukais, lapėmis, elniais ir kitais gyvūnais Jegorui sutarti kur kas lengviau negu su žmonėmis. Ir leisti laiką irgi. Labiau nei paralyžiuotos Vidurinės Azijos aviganės Belkos tampymas ant pečių (veterinaras kategoriškai atsisako užmigdyti šunį, kai Nikolajus Ivanovičius ragina tai padaryti) kur kas sunkesnė našta Jegorui atrodo atliepti į ūkio savininko dukters Dašos (akt. Jana Sekste) simpatijas. 

Ko gero, tik su Dašos sūnumi Vania, kuris nuolat pinasi savo mamai po kojomis ir už tai, žinoma, gauna velnių, Jegoras bendraudamas jaučiasi komfortiškai ir saugiai. N. Meščaninova savo pagrindinį filmo herojų tarsi sąmoningai kuria iki galo nesubrendusį, kartais pasielgiantį kvailai, impulsyviai, nepateisinamai, nors, atrodo, ką tik jį pamilome už begalinę atjautą ir didžiulę širdį. Galbūt, kaip aiškėja žiūrint filmą, su berniuku Jegoras sutaria, nes pats yra traumuotas savo motinos alkoholikės šiurkštumo ir negalėjimo užgydyti šią žaizdą. 

Man „Pasaulio šerdis“ sukėlė emocinių ir siužetinių paralelių su režisieriaus Andrejaus Zviagincevo „Nemeile“, taip pat – su šiemet „Kino pavasaryje“ pristatytu Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“ arba su praėjusiais metais festivalyje parodytu Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimu į marmurą“. N. Meščaninovos ir Jegoras, ir berniukas Vania savo traumomis, čia pat tarsi iš oro įsižiebiančiu įžeidumu, dirglumu primena mažuosius minėtų filmų herojus: vos kas nutinka, iškart jie į kojas kuo toliau nuo namų ir žmonių.

Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).
Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Pakibę tarp dviejų pasaulių žmonės ir žvėrys

Kad ir kaip Jegoras tarsi laukinis žvėris norėtų pabėgti į mišką ir nutraukti visus santykius su žmonėmis, jį vis tiek traukia atgal – atgal į Nikolajaus Ivanovičiaus ūkį. Skaudi iškylanti metafora: jis tarsi alter ego ant pečių nešiojamo savo šuns – nei vienas, nei kitas be kitų pagalbos negali išsilaižyti savo žaizdų. Jegoras primena ir ūkyje šunų sąkandžio dresavimo tikslais narvuose laikomas ir čia besiblaškančias lapes. Nors ir paleisti į laisvę aktyvistų žaliųjų, žvėrys vis tiek grįžta atgal į savo narvus. Šis ūkis – ir Jegorui, ir lapėms – tai jų pasaulio šerdis, jų priebėga, nes laukinėje gamtoje ar laukiniame mieste neturėdamas reikalingų įgūdžių būsi sudraskytas.

Nelaisvėje gyvenantys žvėrys tarsi pakibę tarp dviejų pasaulių: nors savo prigimtimi ir būdami laukiniai, iš tiesų jie, nors ir meiliai Nikolajaus Ivanovičiaus kviečiami Kira, Ručkiu, Kuzia, Julka, niekada nebus naminiai. Tarp tokių pasaulių pakibęs ir Jegoras.

Gyvūnų teisių saugotojai, hipsteriai jaunuoliai, iš tiesų pasirodo filme ir iš tiesų iš narvų į laisvę paleidžia lapes (beje, kaip kalbėjo pristatyme režisierė, ši išgalvota istorija vėliau atrado atitikmenį su šernais tikrovėje). Iš pradžių galvoji: na, pagaliau žalieji aktyvistai paauklės dresuotojus už žiaurų elgesį su gyvūnais. Tačiau kuo toliau filmo siužetas plėtojasi, tuo ši mintis labiau bliūkšta. Ir apsiverčia visai kitokia tiesa: realybės vertinimas skirstant vien į gera ir bloga, į tai, kas humaniška, o kas – ne, filmo kuriamoje aplinkoje neveikia. Išankstiniai vertinimai dalijant į juoda ir balta susilieja į pilką rūką – beje, tarsi jauti jį smelkiantis iš ekrano. Nes įvaizdžius smarkiai sustiprina gamtos peizažai: tvyrantis tirštas rūkas, merkiantis lietus, telkšančių balų purvas, sutemų, miškų glūdumas.

Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).
Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Norėjo kurti filmą apie Rusijos ekoradikalus 

Pristatydama „Pasaulio šerdį“ „Kino pavasaryje“, režisierė N. Meščaninova kalbėjo, kad pirminė jos idėja buvo sukurti filmą apie kraštutinių pažiūrų aplinkos saugotojus, tačiau, šiai idėjai pasirodžius negyvybingai, scenarijaus temos pakrypo kita linkme. 

„Prieš rašydama scenarijų išsamiai susipažinau su ekologų judėjimu Rusijoje. Yra įvairių jų grupių, kurį laiką stebėjome vienos žaliųjų radikalų, kurie save vadina ekoradikalais, grupės veiklą. Šie žmonės labai stipriai nori išgelbėti pasaulį, – apie tai, kaip atsirado filmas, pasakojo režisierė. – Mes juos stebėjome ir su kamera, ir paprastai, sukaupėme daug medžiagos, kaip šie žmonės egzistuoja kaip grupė. Ir galų gale paaiškėjo, kad jie visiškai nežino, kaip gelbėti pasaulį. Bet jiems labai norisi.“

Tokie yra, pasak N. Meščaninovos, ir šio filmo herojai – gamtos saugotojai: jiems labai norisi pakeisti tai, kas atrodo nepriimtina, bet jie visiškai nepasiruošę įsigilinti į esmę.

„Šiuo metu Rusijoje daug tokių grupių, kurios nežinodamos tikrųjų aplinkybių kam nors priešinasi, nedėdamos pastangų suvokti pasaulio pusiausvyrą. Kaltas čia ir feisbukas. Tai sudėtingas civilizacijos klausimas. Nenoriu dabar imtis vertinimų – mes savo filmą stengėmės sukurti atsiribodami nuo jų, kad nebūtų vien blogųjų ir gerųjų. Yra įvairių žmonių, yra įvairių interesų konfliktų“, – kalbėjo režisierė. 

Dar vienas įdomus dalykas. Nors N. Meščaninovos kino kalba savo vaizdais tiesiog generuoja metaforas ir kalbant apie žmogaus būsenas, ir apie sergančią visuomenę, ir apie ligotą Rusijos ir ne tik valstybę, vis dėlto, kaip patikino režisierė po filmo peržiūros – kūrybinė komanda bėgo nuo metaforų: „Vienas kitam netgi lipome ant kulnų, kad tik išvengtume jų. Nekūrėme kino, kuriame dominuotų metafora. Mes norėjome kino apie žmones. Daugelis žiūrėdami šį filmą įžvelgia įvairių įvaizdžių, netgi biblinių, jau vien matydami herojų, ant pečių nešantį šunį. Bet kaip jį kitaip neši, jeigu ne ant pečių? Iš tikrųjų kai mes, kūrėjai, rašome apie tai, kas mums patinka ar nepatinka, tai darome intuityviai.“

Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).
Kadras iš rež. Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ („Serdce mira“, „Core of the World“, 2018 m., Rusijos Federacija, Lietuva, 124 min.).

Įdomus ir sudėtingas darbas su gyvūnais 

Režisierė prisipažino: nors jau buvo atsisakiusi minties kurti filmą su gyvūnais dėl iš tiesų sudėtingo ir sekinamo darbo, tačiau rašant „Pasaulio šerdies“ scenarijų vis labiau aiškėjo, kad išreikšti pagrindinio personažo jausmus pavyks tik per jo glaudų santykį su gyvūnais. 

„Gyvūnai tapo dalimi dramaturginio sumanymo, jiems teko didžiulė dalis emocijų. Nors kai kurie jų pasirodo visai atsitiktinai, pavyzdžiui, elniai – jie tiesiog vaikštinėjo toje teritorijoje, kurią mes išsirinkome filmavimams, – kalbėjo režisierė. – Su visais kitais gyvūnais daug kas buvo neplanuota, bet tai didžiulė ir ypatinga patirtis.“ 

Pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Stepanas Devoninas, režisierės vyras, pasakojo, kad, pavyzdžiui, Vidurinės Azijos aviganių (alabajų) veislės kalytę, matomą filme, vaidino trys šunys. Jie buvo įsigyti mėnesio amžiaus ir specialiai treniruoti tris mėnesius: vienas šuo puikiai leidosi nešiojamas ant pečių, kitas buvo geras plaukikas, trečias tobulai vaidino nelaimingiausią pasaulyje šunį. 

„Su šunimis dirbti buvo sudėtinga, bet kartu ir įdomu, – prisiminė Stepanas. – Tačiau pati sudėtingiausia scena buvo finalinė: kai turėjau įžengti į šunų voljerą (kur jau buvo kiti šunys), užsirakinti iš vidaus ir šalia jų atsigulti. Sąmoningai buvo atsisakyta alabajų patinų, nes jie mane būtų tiesiog sudraskę. Ir tą sceną, kur mane miegantį apgula šunys, mes repetavome mėnesį: visa kūrybinė komanda važiuoja ilsėtis, o aš – pas šunis. Visi pietauja – aš vėl pas šunis. Su jais valgiau, miegojau ir gyvenau.“ 

Pasak aktoriaus, filmuojant finalinę sceną atrodė, kad jos niekada nepavyks nufilmuoti. Mat viena yra repetuoti sceną su šunimis ir visai kas kita – ją filmuoti, kai aplinkui sukasi krūva žmonių su kameromis, visi bėgioja, triukšmauja. 

„Šunys pradeda nervintis, – aiškino S. Devoninas. – Dar blogiau – kadangi šunys mane suvokė kaip šeimininką, pradėjo ne tik prie manęs glaustytis, bet ir manimi dalintis. Todėl dėl visa pikta, jeigu tarp šunų kiltų pjautynės, man užpakalinėje voljero dalyje buvo padaryta atsarginė anga, kad kilus pavojui galėčiau pro ją ištrūkti. Nes ne juokai būti užrakintam voljere su aviganiais, kurie sveria 60 kilogramų. Laimė, angos neprireikė.“

Filmo anonsas: