Istorikas Liudas Jovaiša

Evgenios Levin nuotrauka

„Apie vienuolijas daugiau skaitome kaip apie institucijas, o dabar pirmą kartą galime pasižiūrėti į vienuolius kaip į asmenis, pamatyti jų gyvenimo istorijas“, – sako Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų vienuolių gyvenimą tyrinėjantis doc. dr. LIUDAS JOVAIŠA.

Jis drauge su kolegomis istorikais prof. dr. Rafału Witkowskiu, dr. Martynu Jakuliu ir Karoliu Tumeliu Vilniaus universitete vykdo projektą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vienuoliai katalikai: biogramų sąvadas“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (Nr. S-MIP-17-34). Jo tikslas – surinkti ir susisteminti duomenis apie katalikiškų vyrų vienuolijų narius (išskyrus geriau ištyrinėtus jėzuitus, bet įtraukiant graikų apeigų katalikų vienuolius bazilijonus) iš LDK laikų. Tai bus viešai prieinama duomenų bazė, kurią galima pildyti ir projektui pasibaigus.

„Tai, kad neturime LDK vienuolių portretų, adekvačiai atspindi tuometinę pašvęstojo gyvenimo situaciją – vienuoliui netiko portretuotis dėl neturto ir kuklumo. Visgi galime susidaryti jų žodinius portretus – tai ir yra šio projekto esmė“, – teigia L. Jovaiša.

Cathopic.com nuotrauka

Kuo svarbus jūsų vykdomas projektas? Kodėl renkate atskirų vienuolių duomenis, o ne bendrai apie vienuolijas?

Vienuoliai sudarė svarbią Lietuvos visuomenės elito – dvasinio, intelektualinio, kultūrinio – dalį, bet iki šiol mažai ką apie juos žinome. Šio projekto rezultatas –savotiškas asmeninių istorijų rinkinys. Apie vienuolijas daugiau skaitome kaip apie institucijas, o dabar turime progos pirmą kartą pasižiūrėti į vienuolius kaip į asmenis, pamatyti jų gyvenimo istorijas – kiek metų jie gyveno, kuo sirgo, kokie buvo jų charakteriai, asmeninės gyvenimo misijos, talentai (nemaža vienuolių – muzikantai, rašytojai, mokslininkai, įvairių amatų meistrai). Turime bendro pobūdžio įsivaizdavimą, kad vienuoliai atliko svarbų vaidmenį ne tik Bažnyčios bet ir visuomenės kultūriniame gyvenime, bet konkrečių duomenų iki šiol būta nedaug. Šio tyrimo metu jie pradeda lįsti į paviršių.

Kokiose veiklos sferose LDK veikė vienuoliai?

Tų sferų būta daug ir įvairių. Paminėsiu tik keletą dabar Lietuvoje nebeveikiančių vienuolijų. Bonifratrai buvo pirmosios ligoninės steigėjai, jos administratoriai ir drauge ligonių slaugytojai. Trinitoriai, Lietuvoje paplitę stiprėjant turkų ekspansijai į Europą, turėjo rūpintis krikščionių belaisvių išpirkimu iš nekrikščionių nelaisvės. Turbūt nedaugeliui pažįstamos regulinių kanauninkų vienuolijos Vilniuje rūpinosi priemiesčio parapijų sielovada. Laterano kanauninkams priklausė Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kadaise šis ordinas aptarnavo Laterano baziliką Romoje – ir galbūt jų abitas buvo šiandienės baltos popiežiaus sutanos prototipas. Užupio parapijoje kitados darbavosi reguliniai atgailos kanauninkai. Ši vienuolija, ryškiausią pėdsaką palikusi Lenkijoje ir Lietuvoje, XIX a. viduryje uždarius paskutinius vienuolynus Lietuvoje, apskritai liovėsi egzistavusi. Pastaruoju metu šią vienuoliją  priminė jos nario Mykolo Giedraičio beatifikacija.

Pal. Mykolo Giedraičios antkapis Krokuvoje. Marijuš Antonovič nuotrauka

Iš kokių šaltinių rinkote vienuolių gyvenimo istorijas?

Sisteminga ir pilnai išlikusia personaline informacija iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų negali pasigirti nė viena vienuolija. Vienuolių biografijos daugiau arba mažiau fragmentiškos, nes beveik visi vyrų katalikų vienuolynai XIX a. buvo panaikinti, ir šaltiniai išsibarstė. Dažniausiai šį tą žinome apie vienuolinio gyvenimo pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, įvilktuvių knygose paprastai nurodomas naujokyną pradedančio asmens amžius, jo geografinė ir socialinė kilmė, tėvų vardai, naujoko pasirenkamas vienuolinis vardas. Kartais priduriama įžadų davimo data arba atleidimo iš vienuolijos aplinkybės, retkarčiais gali būti prirašyta ir kur bei kada vienuolis mirė. Kitas itin dažnas biografinės informacijos žanras – įvairaus pobūdžio memorialinės knygos: mirusiųjų sąrašai, nekrologų sąvadai, minėjimo knygos (jose kalendoriniu principu, pagal mėnesius ir dienas, surašomi įvairiais metais tą dieną mirę asmenys, kad už juos būtų meldžiamasi kasdienės maldos metu).

Vieni įdomesnių (išsamesnių ir gyvesnių) memorialinio pobūdžio šaltinių yra nekrologai. Pavyzdžiui, iš XVIII a. karmelitų nekrologų knygos sužinome, kad tėvas Bertoldas Gižickis (m. 1708), teologijos magistras, puikiai užbaigęs studijas, dėstė Lvove ir Vilniuje, vadovavo Vilniaus ir Mogiliavo konventams. „Be mokslų malonės, jis turėjo ypatingą žodžio skelbimo malonę, kuri labiausiai reiškėsi kuo puikiausia iškalba. Pamokslaudamas niekuomet nenuvargindavo klausytojų, kurie godžiai troško jo pamokslų.“ T. Gerardas Olševskis (m. 1745) buvo teisios ir nekaltos širdies vyras, atsidėjęs maldingumui, ypatingas namų taikos ir brolių meilės gerbėjas; gerai apsiginklavęs taika ir meile, mokėjo nepalankius dalykus pakęsti linksma dvasia. T. Andriejus Molčankevičius (m. 1750) taip mylėjo neturtą, kad tenkinosi vienintele tunika; tik ją visai sunešiojęs ant savo kūno, apsivilkdavo kitą. Niekas nematė jo miegant ant pagalvės, tik kietame guolyje. Turėjo padžiūvusią dešinę ranką, tad kairiąja ranka (ypač kad neleistų laiko dykai) perrašinėjo brevijorius.

Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Sakėte, kad per šį projektą galėjote pažinti LDK vienuolius kaip asmenis. Kokių įdomių istorijų atradote? Gal išryškėjo konkrečių vienuolinio gyvenimo tendencijų?

Yra daug spalvingų istorijų, kai vienuoliai nebaigia naujokyno – yra atleidžiami ar patys palieka vienuoliją. Dažniausiai atleidžiant iš naujokyno netinkamumas būdavo nurodomas gan abstrakčiai – dėl pašaukimo stygiaus / nepastovumo. Vis dėlto kartais buvo nurodomos ir konkretesnės priežastys: dėl girtuoklystės, neklusnumo, nekantrumo, puikybės, plepumo, vagystės, vaidų, muštynių, įvairių sveikatos bėdų (paprastai – akių ir kojų ligų), nepakankamų gabumų. Štai keletas pavyzdžių iš Vilniaus bernardinų noviciato XVIII a. 2 pusėje. Čia vienas naujokas buvo išsiųstas išspręsti ginčų su sesers vyru; kitas – atleistas dėl to, kad, dar būdamas pasaulietis, apvogė savo poną, pagrobdamas jo žirgą, kalaviją, drabužius ir kita; trečias – dėl nepastovumo, lengvabūdiškumo ir kitų brolių bučiavimo, ketvirtas – dėl nesuprantamos melancholijos, dėl kurios metėsi per langą, penktas – dėl to, kad, kaip paaiškėjo, jau anksčiau buvo įstojęs pas bazilijonus, dominikonus, karmelitus ir pranciškonus konventualus. Su užuojauta pažymėta, kad iš Varmijos kilęs vokietis Laurynas Fungas atleistas dėl menkiausios priežasties – mat nemokėjo lenkiškai.

Kartais (nesuvokiama, kodėl) naujokai sprukdavo patys – dažniausiai nusivilkę abitą. Antai 1784 m. gruodžio 2 d. Makarijus Rakovskis atseit dėl ligos liko noviciate ir neišėjo su broliais į kasdienę meditaciją. Taip jis ruošėsi pabėgti – likęs vienas, virve nusileido iš trečio aukšto ir, liudininko tikinimu, visai be jokios priežasties paliko vienuolyną.

Įvilktuvių įrašai taip pat pasako, kas buvo asmenys iki ateidami į vienuolyną: gali būti nurodyta tiksli kilmės vieta (parapija, netgi vietovė), tėvai, luomas, tautybė, išsilavinimas. Tai leidžia matyti pašaukimo aplinką – iš kur tie vienuoliai ateina. Ir pasirodo, kad pašaukimų geografija buvo daug platesnė už veikiančių vienuolynų geografiją. Tikrai daug lėmė, jei regione veikė vienuolijos namai – ten pašaukimų skaičius buvo didesnis. Bet tai nėra pašaukimų atsiradimo taisyklė. Pas bonifratrus stojo žemaičiai, nors Žemaitijoje nebuvo nė vieno jų vienuolyno.

Velyknačio liturgija. Clear Creek Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

Kokie buvo reikalavimai įstoti į vienuolyną? Ar galėjo įstoti beraščiai, o gal buvo privaloma mokėti lotynų kalbą? Kokios socialinės grupės figūravo?

Buvo nustatytas ir minimalus, ir maksimalus stojančiojo amžius, nors retais atvejais pasitaikydavo išimčių. Išsilavinimas ar gabumai lėmė, kokį statusą asmuo užims vienuolijoje. Jei jis atėjo nesimokęs – bus priimtas naujoku broliu, kuriam studijuoti nebeteks. Norintis būti naujoku klieriku (būsimu kunigu) jau turėjo būti pramokęs lotynų kalbos, nes po naujokyno jo laukė filosofijos ir teologijos studijų metai. Taip pat buvo tikrinama brolių sveikata (ypač psichinė), fiziniai defektai.

Paprastai į vienuolynus stojo bajorai ir miestiečiai; valstiečių užtikti kol kas dar nepasitaikė. Reikalauta, kad stojantysis į vienuolyną būtų asmeniškai laisvas žmogus, tad, jei jis priklausė kokiam nors ponui, turėjo atvykti su jo „atleidžiamuoju raštu“. Stojančiojo į naujokyną kandidato buvo teiraujamasi ne vien apie jo luomą, bet ir apie kitus svarbius dalykus, dėl kurių kelias į naujokyną jam galėjo būti uždarytas. Kokį tikėjimą išpažįsta kandidatas (taip pat ir jo tėvai)? Ar tėvų nereikia globoti ir išlaikyti? Ar kandidatas gimęs teisėtoje santuokoje? Ar nėra nusikaltęs ir nuteistas? Ar neprivalo duoti finansinės ataskaitos už kokių nors valdų administravimą? Ar nėra sudaręs santuokos? Ar neserga užkrečiama liga? Ar nebuvo įstojęs į kokią nors vienuoliją – ar kitą tos pačios vienuolijos naujokyną?

Vienuolių simpoziumas Vilniuje. Evgenios Levin nuotrauka

Sakėte, kad XIX a. daug vienuolijų buvo panaikintos. Ar to pagrindinė priežastis buvo carinė okupacija?  

Stereotipiškai manoma, kad LDK laikais vienuolijos klestėjo, kol caro valdžia nepradėjo uždarinėti vienuolynų. Visgi personaliniai duomenys rodo, kad krizė prasidėjo LDK gyvavimo pabaigoje dėl kritiškos Apšvietos nuostatos vienuolinio gyvenimo, kaip nenaudingo visuomenei, atžvilgiu. Vienuoliai (ypač kontempliatyvieji), išsilaikantys iš fundacijų, nemažo turto, saugiai gyvenantys, nieko nedirbantys, buvo laikomi visuomenės parazitais, neduodančiais apčiuopiamos naudos. Ši nuostata reiškėsi ir pačioje Bažnyčioje. Iš turimų sąrašų matome, kad XVIII a. pabaigoje daug daugiau kandidatų nebaigdavo naujokyno, negana to, nemaža asmenų, jau davusių įžadus, palikdavo pašvęstąjį gyvenimą. Nemažai įvairių vienuolijų tėvų tapo dieceziniais kunigais. Vyskupai globojo tokius asmenis, nes buvo suinteresuoti turėti kuo daugiau parapijose dirbančių kunigų

Žinoma, neabejotina tiesa ir tai, kad caro laikai (XIX a.) buvo kritinis amžius vienuolijoms Lietuvoje: trūkinėjo jų ryšiai su pasauliniais centrais (nebebuvo vykstama į generalines kapitulas), vienuolijos tapo vis labiau subordinuotos civilinės valdžios ir vyskupo priežiūrai, taip pamažu prarasdamos autonomiją. Vienuolynai masiškai uždarinėti: vieni – staiga, kiti – palaipsniui, uždraudžiant į juos priimti naujus narius. Iš LDK veikusių 300 vienuolynų iki XX a. pradžios, kai buvo liberalizuotas religinis gyvenimas, išliko viso labo šeši vienuolynai, ir tik du iš jų – vyrų.

Jei Abiejų Tautų Respublika nebūtų buvusi padalinta, greičiausiai vienuolijų krizė būtų įvykusi anksčiau. Rusijos imperijos antivienuolinė politika buvo vėlyva, palyginti su katalikiškose Europos šalyse nuo XVIII a. antros pusės vykusiais procesais. Pirmoji kregždė buvo jėzuitų išvarymas iš jėzuitų valdų ir Jėzaus draugijos panaikinimas 1773 m. Habsburgų imperijoje valdant Juozapui II (1780-1790) buvo masiškai uždaromi kontempliatyvūs vienuolynai, o jų turtas paskirstomas kurti parapijas, mokyklas ir špitoles. Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metu per šią šalį nusirito smurtinga vienuolynų naikinimo banga.

Žiūrint į dabartines tendencijas, panašu, kad atėjo kontempliatyvių vienuolijų klestėjimo metas, apaštaliniai vienuoliai, ypač nenešiojantys abitų, labiau nyksta. Kaip jūs manote, kokios to priežastys?

Sakyčiau, aiškesnė kontempliatyvaus pašaukimo specifika. Bažnyčioje pasikeitus pasauliečių teisėms ir galimybėms, nebėra didelio skirtumo – veiki kaip pašvęstojo gyvenimo atstovas ar pasaulietis. Anksčiau vienuolystė ar buvimas dvasininku iš esmės reiškė mandatą apaštalauti, o dabar tai gali daryti ir pasauliečiai. Tad pagrindinė takoskyra – nebe veikla, o gyvenimo būdas. Kontempliatyvaus gyvenimo atveju jis visai kitoks nei veiklių vienuolių ir pasauliečių.