Valensija (Ispanija) 1350 – Vanes (Bretanė, Prancūzija) 1419

Praėjus dviem mėnesiams po galutinio sugrįžimo iš Avinjono į Romą, popiežius Grigalius XI 1378 m. kovą mirė. Amžinajame mieste kilo sumaištis („Norime popiežiaus romiečio, ar bent italo“) – kardinolai, kurių dauguma prancūzai, išrinko neapolietį Bartolomiejų Prignano (Urbonas VI). Tačiau pastarasis iškart susikivirčijo su savo rinkėjais, dėl krizės rugsėjį buvo sušaukta alternatyvi konklava.

Tie patys kardinolai išrinko popiežiumi kitą žmogų: Robertą iš Ženevos (Klemensas VII), kuris vėl grįžo į Avinjoną. Tokia Vakarų schizmos, trukusios 39 metus, pradžia.

Bažnyčia pasidalijusi, vienos Europos karalystė linksta prie Urbono, kitos prie Klemenso. Susiskaldę ir būsimi šventieji: Kotryna Sienietė (kardinolams rašiusi: „O kokie jūs bepročiai!“) palaikė Romos popiežių. O Vincentas Ferreris stojo Avinjono popiežiaus pusėn, kurią palaikė jo karalius.

Vincentas – gabus dominikonų vienuolis, filosofijos ir teologijos dėstytojas. Parašė dvasinio gyvenimo traktatą, kuriuo buvo itin žavimasi jo ordine. Pirmaisiais schizmos metais jis bendradarbiavo su Aragono kardinolu Pedro de Luna, kuris buvo popiežiaus Avinjone dešinioji ranka ir 1394 m. tapo jo įpėdiniu, Benediktu XIII – tikruoju popiežiumi vieniems, antipopiežiumi – kitiems. Savo nuodėmklausiu pasirinko Vincentą Fererį, kuris tapo vienu iš įtakingiausių Avinjono veikėjų.

Vienu momentu atsirado jau trys popiežiai. 1414 m. lapkritį prasidėjęs Visuotinis susirinkimas Konstancoje (Vokietija) prašė visų trijų atsistatydinti, kad būtų galima išrinkti vieną naują popiežių. Tačiau vienas iš trijų nenusileido, tai – Benediktas XIII. Tuomet po ilgų įtikinėjimų ir maldavimų, Vincentui teko sunkus išbandymas: pranešti tam užsispyrusiam žmogui, kuris buvo ir jo bičiulis: „Aragono karalystė tavęs nebepripažįsta popiežiumi“. Ši jam sunki akimirka tapo svarbiu žingsniu į susivienijimą, kuris įvyko 1417 m.

Jis tapo vienu iš vienybės atkūrėjų ne tik viršūnių lygmeniu. Ispanija, Savoja, Bretanija, Pjemontas prisimins jį ilgam kaip energingą kalbėtoją bažnyčiose ir aikštėse. Hierarchams kovojant tarpusavyje, jis palaikė vienybę tarp tikinčiųjų.

Milijonus klausytojų pasiekė jo gyvas žodis, apipintas šmaikščiais posakiais, pašiepiantis pasauliečių ir hierarchų vangumą... Žinoma, pamoksluose netrūko ir Paskutiniojo teismo skelbimo. Taip ištisus dvidešimtį metų Vincentas keliavo ir pamokslavo, mirtis pasitiko jį kelionėje - Prancūzijos Bretanėje.

1458 m. popiežius Kalikstas III paskelbė jį šventuoju.

Pagal Famiglia Cristiana