Dalia Leinartė Vilniaus klubo konferencijoje „Moters vaidmuo kintančiame pasaulyje". Nuotrauka Olgos Posaškovos

Kovo 28 d. Vilniaus klube vyko konferencija, skirta Lietuvos moterų teisės balsuoti šimtmečiui pažymėti. Joje pranešimą skaitė VDU profesorė DALIA LEINARTĖ.

Kalbant apie moterų padėtį svarbu pasakyti, ką faktai apie jas reiškia visai visuomenei. Tik skaičiai ir statistika, susieti su moterų istorija, žmogaus teisėmis ir lyčių lygybe, gali nurodyti esamas problemas ir demonstruoti teigiamus pokyčius. Tarkime, statistika apie menką moterų atstovavimą daugelyje parlamentų liudija stereotipinį visuomenės požiūrį į moters vaidmenis, kai esminė moterų užduotis siejama tik su namais ir vaikų priežiūra. Kategoriškas atsisakymas įvesti vadinamąsias laikinąsias specialiąsias priemones arba, kitaip tariant, kvotas visų lygių rinkimuose, teigiant, kad valdžioje neva atsiras jos nevertos moterys, taip pat byloja apie didesnės dalies politikų menkinantį požiūrį į moteris, taip pat žmogaus teisių problematikos neišmanymą. Tuo tarpu didesnis tėvystės atostogomis besinaudojančių vyrų skaičius kalba apie iš esmės besikeičiantį jaunų vyrų ir moterų požiūrį į vedybinius santykius ir atsirandančias lygiavertes partnerystes. Tad savo pranešime glaustai apibūdinsiu Lietuvos moterų padėtį istoriškai ir mėginsiu įvertinti, kaip ji keičiasi. 

 „vesti pačias reikia, kitaip niekuomet nesutversime pilnos inteligentiškos visuomenės […]. Bet ką gi vesti?“ 

XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo metu, lietuviškai kalbančios moterys į visuomeninį ir politinį darbą įsitraukė gerokai vėliau nei lietuvių vyrai. Mūsų kultūros ir atgimimo veikėjai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir kt. vienareikšmiai teigė, kad, būdamos beraštės ir visiškai neišsilavinusios, lietuvės nėra tinkamos inteligentui nei jas vesti, nei tuo labiau bendradarbiauti. Išties spaudos draudimo metais ir vėliau tradicinės lietuvių šeimos dukrų mokymas prasidėdavo ir baigdavosi namuose. Motinos ar daraktoriaus suteiktų žinių mergaitėms neretai pakakdavo perskaityti tik maldaknygę – ir tik tą, kuri buvo namuose. Tarpukariu aktorės karjerą pradėjusi Teofilija Vaičiūnienė savo prisiminimuose rašo, kad apie 1910 m., kai pažangiai mąstantis jos tėvas atvežė Teofiliją į rusišką pradinę Dusmenų mokyklą Dzūkijoje, ji buvo vienintelė mergaitė tarp penkiasdešimties berniukų. 

Pasak XIX a. inteligentų lietuvių vyrų, baigusių Peterburgo ar Maskvos universitetus ar gimnazijas Latvijoje, „vesti pačias reikia, kitaip niekuomet nesutversime pilnos inteligentiškos visuomenės […]. Bet ką gi vesti?“ Visgi poetas Mačys-Kėkštas vyrams siūlė tuoktis su tomis paprastomis kaimo merginomis. Pasak jo, „mandagių, padorių ir ne visai aklų valstiečių dukrų yra daug“. Kaimiečių išsilavinimo stoką, ypač auklėjant vaikus, jo nuomone, kompensuos patys vyrai. Kėkštas rašė: „Lietuvis inteligentas, būdamas pats apšviestu, nėra prispirtas ieškoti apšvietimo savo žmonoje, jis pats mokės ir galės vesti vaikų auginimą.“ Santuoka su valstiete, Mačio-Kėkšto nuomone, turėtų savų privalumų: „Tokia žmona netrukdytų plėsti lietuvybės, šeima palaikytų ryšius su giminėmis – liaudimi, kaimo mergina vaikų auklėjimą patikėtų išsimokslinusiam vyrui.“ Akivaizdu, kad išsilavinę XIX a. tautinio atgimimo lietuvių veikėjai vertino moteris tik kaip reprodukcines sistemas, nepatikint joms net vaikų auklėjimo.

Tad nenuostabu, kad Lietuvos pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas Kaune 1907 m. buvo organizuotas kunigų ir mažos grupelės išsilavinusių bajorių – tokių, kaip Ona Pleirytė-Puidienė, Sofija Čiurlionienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurių pirmoji kalba buvo lenkų. Visa likusi suvažiavimo auditorija, kaip rašė Žemaitė, „buvo skarelių jūra iš sodžių“. Tačiau iš šios nedidelės liberalios moterų grupelės vystėsi lietuvių moterų judėjimas. Dar iki Lietuvos pirmojo moterų suvažiavimo 1905 m. rugsėjo 22 –23 d. Vilniuje įvyko moterų susirinkimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas ir išrinkta valdyba: F. Bortkevičienė, O. Pleirytė-Puidienė ir S. Landsbergaitė. Lietuvos moterų susivienijimas įkūrė nemažai kuopelių provincijoje ir užmezgė ryšius su Rusijos moterų draugijomis. 

1908 m. kunigas aktyvistas Povilas Januševičius organizavo Lietuvių katalikių moterų draugijos steigiamąjį susirinkimą. Tačiau didesnė kunigų dalis abejojo bendradarbiavimu su moterimis, vengdami pernelyg įsitraukti į šią veiklą. Nepaisant paternalistinio liberalių vyrų ir kunigų požiūrio, abu moterų judėjimo sparnai plėtėsi ir tarpukariu iš esmės beveik visos Lietuvos moterys jau buvo įsitraukusios arba į liberalųjį, arba į katalikiškąjį judėjimus. 

Pasak politinę moterų istoriją tyrinėjančios Virginijos Jurėnienės, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vyko pirmoji politinė lietuvių konferencija, į kurią moterys nebuvo pakviestos. Jai prasidėjus Lietuvių katalikių moterų draugija įteikė organizaciniam komitetui protestą, reikalaudama paaiškinti, kodėl moterys nebuvo pakviestos į konferenciją, ir griežtai pareikalavo kviesti moteris dalyvauti posėdžiuose. 1919 m. sausio 15 d. buvo sušaukta antroji lietuvių politinė konferencija. Joje moterų atstovių vėl nebuvo. Rinkimų teisė įstatymu moterims buvo suteikta 1919 m. lapkričio 20 d., kai Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Įstatymas teigė, kad rinkimuose gali dalyvauti visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turintys 21-erius metus. Taigi, įstatymas pirmą kartą Lietuvoje numatė vyrų ir moterų lygybę rinkimuose. 1920 m. išrinktame Steigiamajame Seime tarp 150 parlamentarų buvo 8 moterys. Tačiau jau Antrajame Seime jų buvo tik trys – krikščionių demokratų atstovės M. Galdikienė, E. Gvildienė ir socialdemokratė L. Purėnienė. 

Didžiulę įtaką moterų judėjimui turėjo 1928 m. liberalių ir socialdemokračių įkurta Lietuvos moterų taryba — moterų susivienijimas, jungęs 17 moterų organizacijų. 1929 m. Tarybos valdybos narė Sofija Čiurlionienė taip pat buvo deleguota atstovauti Lietuvai Tautų Sąjungos Generalinėje asamblėjoje Ženevoje. Bene paskutinė visuomeninė moterų akcija nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1937 m. organizuotas Antrasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1000 atstovių. Suvažiavimo delegatės atstovavo 30-čiai moterų organizacijų. Ironiška, kad prezidentas Antanas Smetona, sakydamas suvažiavime kalbą, pabrėžė, kad esminis moterų uždavinys yra šeimos reikalai. Tai vėlgi bylojo, kad Lietuvos politikai nekeitė patriarchalinio požiūrio į moteris ir net neketino dalintis su jomis valdžia ir vienodomis teisėmis. 

Išties, po dvejų metų, 1939 m. sausio mėnesio pradžioje, vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame buvo numatyta iki kovo mėnesio pradžios atleisti iš valstybinės tarnybos vieną iš sutuoktinių, jeigu jų vieno alga Kaune siekė 600 Lt, o miesteliuose – 450 Lt. Nutarimas iš esmės buvo taikomas moterims, nes iš darbo atleido mažiau uždirbantįjį. Tad gabiausios ir labiausiai išsilavinusios tautos moterys vėl buvo išstumtos iš viešojo gyvenimo. Nepaisant to, per tą trumpą dvidešimtmetį pokyčiai politinėje moterų istorijoje buvo neįtikėtinai svarbūs, ir įvykusios moterų sąmoningumo trajektorijos negrįžtamai pakeitė dalies Lietuvos visuomenės požiūrį į moteris ir jų vaidmenis. Didelė kokybinė kaita žymėjo ir tarpasmeninius vyrų ir moterų santykius, pirmiausia tarp išsilavinusių tarnautojų ir kūrybinės inteligentijos, kurie siekė perimti vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą. 

Tarpukario lietuvių šeimoje nuotakos pasoga ir užkurio dalis nebeteko reikšmės. Keitėsi ne tik požiūris į materialinius šeimos narių santykius, bet klostėsi nauji emociniai tarpusavio ryšiai

XIX a. tradicinę lietuvių šeimą neretai sudarė sudėtinė kelių kartų šeima, o tarpukariu ją keitė šiuolaikiška branduolinė šeima. Tradicinėje XIX a. lietuvių šeimoje jos narių tarpusavio santykiai buvo apibrėžiami sutartimi. 1870 m. valstiečių Bubelių namų sutartyje dukra Bronislava, prieš perimdama tėvų ūkį, įsipareigojo prižiūrėti bei remontuoti ūkio pastatus, apdirbti laukus, išlaikyti seserį iki jai ištekant, o tėvus iki jų mirties ir kasmet mokėti jiems išimtinę: 15 pūrų kviečių ir avižų, 12 pūrų miežių, 20 pūrų bulvių, 1 pūrą žirnių, 7 gorčius druskos, 4 žąsis, 1 kiaulę, 2 avis, dviejų karvių pieną, keturių avių vilnas, kasmet pasėti tėvams po pusę pūro linų ir duoti darže užaugintų daržovių. Be to, kasmet duoti tėvams ir seseriai iki pilnametystės po 10 sidabro rublių grynais, prižiūrėti juos ir, jei reikės, pakinkyti kelionei arklį. Tuo tarpu sparčiai modernėjančioje tarpukario Lietuvoje daugiau nei 48 % šeimų sudarė dviejų kartų (tėvai ir jų vaikai) šeimos, nebereikalingos formalių jos narių santykių įteisinimo. Šeimos narių santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu. 

Tarpukariu kito ir santuokos motyvai. XIX amžiuje, turtiniu ar socialiniu požiūriu nelygioms vedyboms – mezaliansui – Lietuvoje priešinosi visa ūkininkų visuomenė. Tėvai, giminės neretai kreipdavosi į parapijos kleboną su prašymu nesutuokti jaunuolių, kurie neturi tėvų palaiminimo. Dėl šios priežasties 1867 metais ūkininkė Pranciška Griškienė ir 20 jos liudytojų prašė vyskupą Motiejų Valančių uždrausti parapijos klebonui laiminti jos sūnaus santuoką, nes jis nori vesti samdinę. Tarpukario lietuvių šeimoje nuotakos pasoga ir užkurio dalis nebeteko reikšmės. Keitėsi ne tik požiūris į materialinius šeimos narių santykius, bet klostėsi nauji emociniai tarpusavio ryšiai ir visuomenėje formavosi visiškai priešinga šeimyninės laimės samprata. Individuali partnerio laimė čia pripažinta viena didžiausių vedybinių gyvenimo vertybe. Asmeninė vyro ar žmonos karjera, jų profesinis tobulėjimas ar talento ugdymas reikalavo derinti poros poreikius. Modernėjanti lietuvių santuoka vis labiau tolo nuo XIX a. tradicinės šeimos ir artėjo prie vakarietiško šeimos modelio. Tačiau 1940 m. ši šeimos istorijos raida nutrūko. 

Vyrai ir moterys, išgyvenę ir likę Lietuvoje po 1945-ųjų, patyrė antrąją sovietinę okupaciją ir praūžusio karo suirutę. Visi jie susidūrė su smurtu, prievarta, išsiskyrimais, kasdieniais nepritekliais ir buvo verčiami perimti sovietinio gyvenimo normas. Tačiau moterys buvo ta naujos visuomenės dalis, kuriai teko susitaikyti su itin drastiška ir staigia jų tapatybės ir įprasto gyvenimo būdo kaita. Sovietinė valdžia siekė įtraukti visas moteris į darbo rinką ir, kaip buvo rašoma spaudoje, paversti jas visuomenininkėmis. Realiame gyvenime tai reiškė, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje visos moterys, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, polinkių ir galimybių derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, privalėjo dirbti visą darbo dieną valstybiniame darbe ir turėjo stengtis atitikti socialiai aktyvios moters įvaizdį. Kitaip tariant, moterys privalėjo suvokti, kad nuo šiol jų ikikariniai tradiciniai motinos–žmonos–darbuotojos vaidmenys pirmiausia tarnaus socialistinės valstybės poreikiams, o ne moters tobulėjimui.  

Šis sovietinės valdžios tikslas turėjo būti pasiektas pasitelkus sovietinę lyčių lygybę, įtraukiant moteris į darbo rinką ir visuomeninį darbą. Tačiau kai viena pirmųjų sovietinės valdžios moterų aktyvisčių M. Kaunaitė važinėjo po Lietuvą su propagandinėmis paskaitomis apie lyčių lygybę, jos paskaitos ne tiek piktino, kiek gąsdino klausytojas. Naujai paskirta moterų instruktorė po tokios paskaitos savo laiške LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui rašė, kad viename tarybiniame ūkyje „raudonasis kampelis“, kur šalia buvo skaitoma paskaita, paverstas tvartu. T.y., „apgyvendino ten asmenį, kuris atsitvėręs sau kampą, kitoje užtvaro dalyje įleido ožką ir vištas, o virš jų ant sienos pakabino „mūsų vadų“ portretus ir kitą vaizdinę agitaciją“. 

Tuo tarpu sovietinėje visuomenėje lyčių lygybės politika buvo nukreipta išskirtinai tik į moterį. Tai ji turėjo įsilieti į darbo rinką, pati rasti išeičių ir būdų vaikų priežiūrai, kai darželiai nepriėmė jos vaikų. 

Nuo pat karo pabaigos sovietinės lyčių lygybės idėjos buvo propaguojamos labai intensyviai. Kiekvieną mėnesį vis didesni moterų būriai dalyvaudavo propagandiniuose suėjimuose, apmokymuose ir nesąmoningai perimdavo ten siūlomus lozungus. Net komunistų aktyvistams buvo neįprasta, kai pačiame 1947 m. žiemos viduryje, 6 valandą ryte prasidėjus balsavimui į vietos darbo žmonių deputatų tarybas, lauke jie pamatė motiną su 3 mėnesių kūdikiu ant rankų. Moteris paaiškino, kad nuolat matė plakatą, vaizduojantį motiną su kūdikiu ant rankų, stovinčią prie balsadėžės, ir norėjo būti panaši į ją. 

Lietuvos moterų indoktrinacijai sovietinė valdžia naudojo ne tik propagandą. Tam buvo skiriami finansai, žmogiškieji ištekliai, ir 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo sukurta pirmoji sovietinę lyčių politiką įgyvendinanti struktūra, vadinamasis Darbo tarp moterų skyrius. Netrukus šie skyriai pradėti steigti kiekvienoje Lietuvos apskrityje. 

Nesiplečiant apie sovietinę lyčių lygybę, norėčiau pabrėžti, kad per visą sovietinės valdžios laikotarpį ji neturėjo nieko bendra su tarptautiniais standartais ir tuo metu egzistavusiu vakarietiškuoju feminizmu. Esminis skirtumas tas, kad Vakarų demokratijose feminizmas 7-ajame dešimtmetyje keitė pačias visuomenes, vyrus ir moteris, jų vaidmenis, jų tarpusavio santykius šeimoje, jų požiūrį į moterų padėtį darbo rinkoje ir pan. Užtenka paminėti, kad seksualinio priekabiavimo darbo vietose draudimo įstatymai Vakarų šalyse buvo priimti jau 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Šiandien seksualinis priekabiavimas Vakarų šalyse draudžiamas visose viešosiose vietose, tuo tarpu mūsų įstatymai kalba tik apie atsakomybę darbo vietose ir tik dėl MeToo skandalų – akademinėje aplinkoje. Tuo tarpu sovietinėje visuomenėje lyčių lygybės politika buvo nukreipta išskirtinai tik į moterį. Tai ji turėjo įsilieti į darbo rinką, pati rasti išeičių ir būdų vaikų priežiūrai, kai darželiai nepriėmė jos vaikų. Ir moteris pati buvo atsakinga už egzistuojantį smurtą šeimoje, nes apie jį Lietuvoje viešai buvo prabilta tik M. Gorbačiovo pertvarkos metais. 

Šiandien lyčių lygybė Lietuvoje lygintina dviem geopolitiškais lygmenimis. Esame Europos Sąjungoje ir turėtume lygiuotis į ES šalis. Turime pagrindinius įstatymus, užtikrinančius moterų ir vyrų lygybę viešame gyvenime ir stebime daug teigiamų pasikeitimų. Tačiau yra nemažai sričių, kuriose lygybės principai Lietuvoje tiesiog netaikomi. Tarkime, federalinėje Austrijos konstitucijoje įtvirtinta, kad kiekvienai nacionalinei strategijai ir biudžetui privaloma taikyti lyčių aspekto integravimą. T.y. privaloma atlikti analizę, kaip skirti pinigai ir numatyta strategija paveiks moterų gyvenimą, jų situaciją. Lietuvoje tai neegzistuoja.

Neturime taip pat antidiskriminacinio lyčių lygybę šeimoje užtikrinančio įstatymo. Priešingai, abu lygių galimybių ir vyrų ir moterų lygybės įstatymai neigia, kad lyčių lygybės principas turi būti taikomas šeimoje. Tuo tarpu toks įstatymas moraliai įpareigotų vyrus dalintis vaikų auklėjimo našta ir buities darbais ir nevertinti moters kaip atsakingos už visas penkias namų kertes. Pastaruoju metu mūsų supratimą apie lyčių lygybę labiau formuoja Rytai nei Vakarai. Tačiau emigruojantys lietuviai visgi veržiasi į šalis, kuriose lyčių lygybė ir moterų teisės turi seniausias tradicijas: Norvegiją, Airiją, Angliją, Ispaniją, Švediją, Vokietiją. Kažkodėl niekas nesiveržia į Katarą, nors ten 90 proc. visuomenės sudaro samdomi darbuotojai, ir lietuviai veikiausiai būtų laukiami. 

Politikų, akademinio sluoksnio žmonių, kūrybinės inteligentijos požiūris į lyčių lygybę ir moteris atspindi visuomenę. Tai labai ryškiai man atsiskleidė septynerius metus stebint 189 šalių, CEDAW (Jungtinių Tautų (JT) konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo komitetas) narių vyriausybines delegacijas. Delegacijos narių kalbėjimo stilius, mintys išduoda šalies požiūrį į moteris ir jų padėtį, taip pat į pačios visuomenės sąrangą. Dialogo metu Baltarusijos delegacija teigė, kad jie nemato skirtumo tarp moterų ir vyrų, nes jiems rūpi „žmogus“. Tuomet suvoki, kaip toli Lietuva pažengė nuo 90-ųjų. Irako delegacija kaip eilinę darbo rinkos statistiką pateikė skaičius apie mirties bausmės įvykdymą prostitutėms. Saudo Arabija rengiasi nuteisti moteris, kurios skatino arabes vairuoti mašiną. Rusijos delegacija pareiškė, kad smurto šeimoje įstatymai diskriminuoja vyrus, ir atliko pataisas, panašias į naujausias mūsų Vaiko apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Dabar Rusijoje tik akivaizdžiai sumušta moteris gali kreiptis pagalbos. Vakarų valstybės kalba skirtingai. Naujoji Zelandija priima įstatymą, draudžiantį darbdaviui bausti darbuotoją, kuri dėl smurto šeimoje nepasirodė kitą dieną darbe, nes yra šelteryje. Danų vyriausybė moka 5000 dolerių teisininkui, kuris padeda moterims surašyti skundą dėl smurto ir diskriminavimo atvejų CEDAW komitetui pagal Alternatyvų protokolą, jei toks skundas registruojamas komitete. Britai įpareigoja kiekvieną kampaniją su 250 ir daugiau darbuotojų reguliariai skelbti duomenis apie vyrų ir moterų atlyginimus už tą patį darbą, kai skirtumas tampa akivaizdus ir viešas.

Lietuva yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų skirtingų kalbėjimų, tarp Rytų ir Vakarų.