Išgirdę Jėzaus žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas.“ Kiti tvirtino: „Jis Mesijas“. Dar kiti pranašavo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos?“ Argi Raštas nesako, kad Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ Taigi minioje kilo nesutarimas dėl jo asmens. Buvo tokių, kurie norėjo netgi jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos. 
    Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“ 
    Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“. 
    Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“. 
    Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ 
    Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“. 
    Ir taip jie išsivaikščiojo sau.

Skaitiniai KV (186)

Jer 11, 18–20: Buvau kaip romus avinėlis, vedamas pjauti

Ps 7, 2–3. 9bc–10. 11–12. P.: Prie tavęs, Viešpatie Dieve, glaudžiuosi.


Evangelijos skaitinį komentuoja Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

Na ir ką daryti su tuo pranašu, kilusiu iš Galilėjos? Kokia negera, prakeikta vieta ta Galilėja. Kartais žiūriu į mūsų žiniasklaidą, mūsų visuomenę ir girdžiu kalbas apie daugelį prakeiktų vietų – kai kam tai Izraelis, kai kam Amerika, kai kam Rusija. Apie daug prakeiktų, atstumtinų, nevalyvų, blogų tautų, kurios kartais net asocijuojasi su šėtonu. Rusai, amerikiečiai, žydai, čigonai – kaip kam. (...)

Priimt Jėzų Galilėjietį, tai reiškia priimti Galilėją. Pripažinti, kad turbūt apleistoje, labai nevidoniškoje ir tamsioje žemėje gali nušvisti Šviesa. Pripažinti, kad Dievas yra net ir ten, kur mes matome vien tamsą ir pragaištį. Pripažinti Dievo visagalybę mylėti ir priimti. Tokią visagalybę apreiškė Jėzus. Jėzus, kuris buvo daugiau nei pranašas. Žinoma, ant Jo kaktos tai nebuvo parašyta, nebuvo žinoma, kas Jis. Tai reikėjo išgyventi, ištyrinėti, išbūti, išmokti.

Jėzaus mokykla prasideda Jo galilėjose. Jėzaus mokykla parsideda tenai, kur eini su Juo šitais keliais, sutinki priešiškus žmones, sutinki tuos, kurie nerimsta ir klausinėja, kurie nepriima ir atmeta. Tada būni toks keistai sukrėstas. Tada matai – tuomet, kai nebuvo nei demokratijos, nei Europos Sąjungos, nei laisvų rinkimų, nei žodžio laisvės, buvo Jėzus. Jėzus, nuo kurio visa ir prasidėjo. Jėzus, kuris buvo laisvas ir dalijosi savo laisve, dalijosi savimi.

Ta didžioji krikščionybės revoliucija prasidėjo mažuose kaimeliuose, takuose, prie nedidelių ežerų, nemokytų žvejų ir muitininkų draugijoje. Aš manau, kad pereiti tokiais takais, taip gyventi, susitikti su žmonėmis, su kuriais gal ir nenorėtum susitikti, yra ir mūsų dienų krikščionio dalia. Štai tada galime kalbėti apie toleranciją ir galim už ją net ir pakovoti.

Kartais galvoju – norime visko iš karto, norime pasiekti viršūnę neperėję kalnų keleliais. Tai neįmanoma. O jai ir būtų įmanoma, tuomet viršūnė būtų nepanaši į viršūnę, tik į kažkokį turistinį objektą, pasiekiamą eskalatoriumi, liftu ar sraigtasparniu.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai