Kun. Algirdas Toliatas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

2017 metų rudenį rašytoja LINA EVER su kunigu ALGIRDU TOLIATU ir fotomenininku, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu ALGIMANTU ALEKSANDRAVIČIUMI leidosi į piligriminę kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Per penkias dienas keliautojai nuėjo 65 kilometrus, 100 tūkstančių žingsnių, kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą, apie tai, kam reikalingas kelias, kaip rasti drąsos juo žengti sąmoningo gyvenimo link. Taip atsirado L. Ever knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ (2018 m., „Tyto alba“).

Gavėnios savaitgaliais – ištraukos iš šios knygos.

Sykį užvedėm temą apie bažnytinius ritualus, norėčiau pakalbėti apie išpažintį. Jei galime su Dievu susitikti ir pasikalbėti bet kur, net ir liūne, kam tada mums reikia tarpininko kunigo nuodėmėms išpažinti? Juk galime tiesiai Dievui mintyse išsakyti, – nulipusi nuo kalno ir atgavusi kvapą pagaliau drįstu paklausti to, kas man pačiai jau daugelį metų neduoda ramybės.

Man visada atrodė, jog kvaila svetimam žmogui pasakoti, ką ne taip savo gyvenime padarei. Atrodo, nei jam įdomu klausyti, nei tau įdomu pasakoti. Prisimenu, vaikystėje net jausdavausi šiek tiek kalta, kad negaliu nieko įdomesnio papasakoti klausykloje, tik kad neparuošiau pamokų, neklausiau mamos, blogai pagalvojau apie draugę ar pamelavau močiutei. Man rodos, net prigalvodavau visko, kad kunigui būtų įdomiau, taip brisdama ne išganymo link, o į naujas nuodėmes. Ir jokio palengvėjimo, apie kurį kalbama, niekada nepajusdavau, tik didžiulę baimę ir įtampą lyg prieš egzaminą, kuriam nesi iki galo pasiruošęs. Todėl net nelabai girdėdavau, ką sako kunigas, stengiausi tik nepraklausyti, kiek sveikamarijų reikia sukalbėti prieš lekiant toliau žaisti į savo nuodėmingą pasaulį.

Suprantu, tai vaikiškos mintys, ir jų Algirdui niekada nedrįsiu garsiai išsakyti. Bet labai noriu gauti paaiškinimą, ar aš esu blogesnė katalikė, jei neinu išpažinties, nors sekmadieniais kai kada stengiuosi ateiti į bažnyčią ir dažnai su Dievu pasikalbu užlipusi ant kalno?

– Išpažintis nėra prievarta ar bausmė, jos paskirtis nėra apsunkinti tau gyvenimą. Priešingai, tai yra malonė, tau suteikta dovana. Ir jei ja nesinaudoji, pati kalta, – šypteli, o paskui sparčiai žingsniuodamas tęsia:

– Netikintis žmogus su savo nuodėmėmis gali labai ilgai vaikščioti, graužtis, nerasti išeities, galiausiai kreipiasi pas psichologą, geria vaistus. O katalikas visada turi galimybę ateiti pas Dievą ir gauti nuodėmių atleidimą iš kunigo rankų. Žmogui kartais būna labai sunku nešiotis nuodėmes, nedaug kas turi su kuo pasikalbėti, bet kai pasakai kunigui, tai kaip akmenį nurideni ir vėl gali laisvai įkvėpti. Be to, žinai, kad jis neišplepės, nepaskųs, nesišaipys, priešingai – jis gali duoti labai vertingų patarimų.

– O jei aš viduje jaučiu, kad man to nereikia? Aš pati galiu išpažinti tyloje savo nuodėmes, kam man reikia, kad man pabarbentų nepažįstamas kunigas į langelį.

– Tu paprasčiausiai atsikalbinėji. Jeigu tau to nereikėtų, dabar apie tai nė nekalbėtume. Nes jei žmogui nereikia eiti išpažinties, jis ir neina. Jei jam nereikia lipti į kalnus, jis ir nelipa, jokios prievartos čia nėra, vien tik vidinis apsisprendimas.

– Mane trikdo tai, kad be išpažinties aš negaliu priimti Komunijos, – išsprūsta.

– O netrikdo tai, kad nebaigę mokyklos, negalime studijuoti? Kad negalime vairuoti automobilio, negavę vairuotojo pažymėjimo? Kad negalime pradėti verslo neparuošę verslo plano? Kad norint eiti Dailininkų keliu, reikia atvažiuoti nemažą atstumą iš Lietuvos? Juk galėjome pasivaikščioti ir Neries krantine arba išvis kokias dvi dienas kalbėtis nepakilę nuo užstalės, gal būtų buvę tas pats?

Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Purtau galvą. Priekyje jau matyti gatvė, ten turi atvažiuoti Algimantas, bet aš šiuo metu dar nenoriu, kad kelias baigtųsi.

– Ne, tai būtų buvusi kita kelionė – be kalnų ir debesų, – tęsia jis. – Mes negalime įvertinti, kuri kelionė geresnė, svarbu tai, ką ji tau duoda. Tu sugalvojai tokią kelionę, ir mes einame pagal tavo žemėlapius. Kristus nurodė mums sakramentinį kelią ir mes einame pagal jo nuorodas, o jei norime užeiti pas jį į puotą, turime nusivalyti batus ir nusiplauti rankas – tokia yra išpažinties esmė. Aš juk atvažiavęs pas tave į namus taip pat palikau batus koridoriuje ir tik po to gavau vakarienę, – šypsosi jis paprastai, be priekaišto, be pašaipos. – Bet dariau tai neliepiamas, tiesiog prisitaikiau prie bendros tvarkos, nes gerbiu šeimininkus. Taip ir į bažnyčią atėję mes laikomės tos tvarkos, kurios mus išmokė Kristus.

– Aš kartais išpažintį vadinu buhalterija, arba apskaita, – tęsia jis. – Joks verslas negali normaliai egzistuoti be jos. Turi kartkartėmis stabtelti ir pažiūrėti, ką padarei gerai ir ką blogai, ką galėtum padaryti geriau, kur ką gavai, kur praradai, kurie partneriai buvo palankūs, o kurie tik didino išlaidas. Kai pasižiūri į save šiek tiek atsitraukęs, viskas tampa kur kas aiškiau. O jei padarei kokią didelę klaidą? Jei nuskriaudei kokį partnerį ar apgavai klientą, jeigu nevykdei įsipareigojimų ir sukčiavai, jei įsikarščiavęs pridarei ar prikalbėjai nesąmonių ir įžeidei darbuotojus? Juk daug lengviau pripažinti klaidas garsiai ir nusimetus jas pradėti viską nuo naujo balto lapo. Kitaip.

– O jeigu neturiu verslo? Jei esu tik menkas kasdienybėje paskendęs žmogus.

– Na, daryk savo talento apskaitą – kiek jo panaudojai, kam panaudojai, kiek iššvaistei, kas pavyko, kas nelabai, ką galima pakeisti, kokios rizikos slypi ir kaip jų išvengti. Žmogus kartais sukasi kaip suraižyta plokštelė – nuolat ateina su tomis pačiomis nuodėmėmis. Pats nebemato, kaip galima iš to rato išeiti. O kunigas ima ir pasako – žmogau, gal tu baik skųstis, o pradėk ką nors keisti savo gyvenime, gal pabandyk taip ar anaip, mėgink keisti santykius ar požiūrį ir daug kas tavo gyvenime pasikeis. O kartais būna, kad graužiamės dėl smulkmenų, bet jis pasako – eik tolyn ir nesidairyk atgal, ir smarkiai palengvėja. Stebėjai, kaip dirba Algimantas? Pamato vaizdą, pakelia fotoaparatą, taukšt – ir yra puiki nuotrauka. Tai profesionalo akis, kurią jis išsitreniravo daug metų dirbdamas. Taip ir kunigas, išklausęs tavo situaciją, pažvelgęs į tavo širdį, taukšt – ir pametėja patarimą, kurio tau tą minutę labiausiai reikia. Jis tiesiog gali rasti reikiamą raktą tavo širdžiai atrakinti.

– Bet gal galiu pasipasakoti draugei? Ji mane pažįsta ir man gali geriau patarti, nei kunigas.

– Net ir geriausiai draugei ne visada viską gali papasakoti, kartais labai svarbus anonimiškumas. Be to, draugė gal ir patars, pasakys, kaip elgtis, nes puikiai pažįsta tavo aplinką ir tave supančius žmones, bet kaip tik todėl jos patarimus vienaip ar kitaip veiks tas kontekstas. Ir dar, su drauge pokalbis gali nuvinguriuoti visai kitaip, jūs užuot išsprendusios problemą, baigsit plepėti nutarusios, kad visi vyrai vienodi. Kunigas yra kaip psichologas, jis gali į situaciją ar nuodėmę pažiūrėti iš šalies, nušviesti ją visai kitu kampu, nei tau įprasta, ir pateikti visai kitokių patarimų. Taip, žmonės klausia, ką galiu patarti šeimos klausimais, jei pats jos neturiu. Bet juk eidami pas gydytoją nė vienas neklausiame, ar jis pats persirgo viena ar kita liga.

– Tačiau jei nori išsamaus patarimo gyvenimo klausimais, gal verčiau eiti pas psichologą? – klausiu.

– Mes jokiu būdu nekonkuruojam. Psichologas duoda patarimus remdamasis savo kompetencija, jis nagrinėja žmogų, jo emocijas, padeda išsilaisvinti iš jų, bet nežiūri, ar jis pasielgė teisingai. O dvasininkas kiek kitaip dėlioja akcentus, jis žiūri į situaciją per etikos prizmę, jis apima plačiau, atsižvelgia ir į artimuosius, ir į žmogaus poelgio padarinius ne vien jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Dvasininko tikslas yra palydėti gyvenimo link, o ne pašalinti psichologines kliūtis. Aišku, jas irgi reikia išspręsti, nes jos dažnai stabdo ėjimą ir trukdo dvasinei kelionei. Jeigu kliūtys labai didelės, tada, aišku, be psichologo pagalbos jų neįveiksi. Bet daugeliui žmonių reikia ne sprendimų, o tiesiog paguodos, padrąsinimo ir atleidimo. Kasdien patenkame į kryžkelę, kasdien priimame šimtus sprendimų ir, net juos priėmę abejojame, ar pasielgėme teisingai. Kasdien svarstome, ką pasakyti darbe, ką pasakyti mamai, sūnui, žmonai, vyrui, draugams, būna, kad tame gyvenimo sraute ir pameluojam, pasakom ką nors netinkamo, įsiveliame į kvailas diskusijas arba ką nors nutylime. Tai tokios mažos gyvenimo nuosėdos, bet kai jų prisikaupia, jaučiamės nešvarūs.

– Ir tada einame išpažinties, kaip nusiprausti po dušu? – sakau nudelbusi akis žemyn, į mūsų purvinus batus.

– Galima ir taip paprastai pasakyti. Bet iš tiesų išpažintis yra atsivėrimas, tai yra tavo dvasinio tobulėjimo kelias. Po išpažinties į bažnyčią ateini laisvas ir atviras, nebelieka jokios baimės ar nesmagumo jausmo. Tada nori priimti Kristų, išgirsti kiekvieną jo žodį, o su kitais žmonėmis priimdamas Komuniją, linkėdama jiems ramybės, jautiesi broliškoje šeimoje kaip visateisė šeimos narė, o ne vogčia įsėlinęs turistas.

Taip pat skaitykite „Kun. A. Toliatas: „Viskuo sotus žmogus yra nuobodus“.

Kitą savaitgalį bus daugiau.