Doc. dr. Arūnas Streikus. Vilniaus universiteto nuotrauka

Žvelgiant retrospektyviai galima aiškiai matyti, kad 1949 m. pavasaris buvo lemiamas aneksuotos Lietuvos sovietizavimo etapas. Tų metų vasarį, tomis pačiomis dienomis, kai Minaičių kaime vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, Vilniuje į suvažiavimą susirinkę sovietų Lietuvos komunistų delegatai patvirtino tolimesnių veiksmų planą, kaip per trumpą laiką įvykdyti Maskvos reikalavimą palaužti lietuvių pasipriešinimą ir baigti Lietuvos ūkinio bei kultūrinio gyvenimo sovietizavimą.

Nors žemės ūkio kolektyvizavimo programa jau tęsėsi daugiau nei metus, 1949 m. pradžioje vos 4 procentai ūkininkų buvo įstoję į kolūkius. Kolektyvizacijos akcija strigo ne vien dėl desperatiško ūkininkų siekio apginti savo laisvės likučius, bet ir dėl partizanų paskelbto jos boikoto. Lietuvos kaimo stuburo dar nebuvo sulaužiusi ir prieš metus įvykdyta masinė partizanų bei jų rėmėjų šeimų deportacija, tačiau antro tokio masto smūgio jis jau nebeatlaikė. Po to, kai 1949 m. kovo 25 d. – balandžio 20 d. per operaciją kodiniu pavadinimu ,,Priboj“ į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir daugiausia į Irkutsko sritį išvežta apie 10 000 šeimų, ūkininkai buvo palaužti ir pradėjo masiškai stoti į kolūkius.

Ramutė Skučaitė tremtyje, Irkutsko sritis, Zimos miestas. 1950 m. Fotonuotrauka iš asmeninio R. Skučaitės archyvo.

Kaip ir prieš metus 1949 m. trėmimų operacija skaudžiai paveikė Vilniaus universiteto bendruomenę. Tarp tremiamųjų automatiškai atsidūrė tie studentai, kurių šeimas vietos partinis aktyvas buvo įrašęs į deportuoti numatytų ,,buožių“ sąrašus. Ne visus pasmerktuosius, žinoma, pavyko surasti, tačiau 31 nepavyko išvengti tremtinio dalios. Skaitant 1949 m. ištremtų universiteto studentų biografijas, galima nesunkiai pamatyti keletą bendrų jas siejančių dalykų. Visų pirma, šiame sąraše nemažai seserų ar brolių. Tai, pavyzdžiui, Šeduvos gimnazijos absolventai brolis Vytautas Valavičius ir jo sesuo Janina Valavičiūtė, atvykę į Vilnių studijuoti universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Arba seserys Aldona, Silva ir Adolfina Peikaitės iš Žagarės valsčiaus, svajojusios  baigti stomatologijos studijas.

Antra į akis krentanti detalė yra tai, kad maždaug penktadalis ištremtųjų prieš stodami į universitetą buvo baigę suaugusiųjų gimnazijas, o tai reiškia, kad pasinaudojo pačios sovietų valdžios sudarytomis papildomomis galimybėmis siekti aukštojo mokslo tiems, kam jis anksčiau nebuvo prieinamas dėl šeimos materialinės padėties. Tai, žinoma, buvo padaryta ne rūpinantis lietuvių tautos pažanga, o siekiant propagandinių ir politinių tikslų. Svarbiausias iš jų – paskatinti rinktis ne mišką, o universitetą, kuriame tikėtasi ugdyti sistemai lojalų naują kultūrinį elitą.

Dabar, kai tikslas jau buvo pasiektas, galima buvo dar kartą atsijoti tuos, kurie į šį elitą niekaip negalėjo būti priimti dėl to, kad okupacinės valdžios požiūriu  buvo nepataisomai užkrėsti ,,buržuazine-nacionalistine“ ar ,,reakcine-klerikaline“ ideologija. Pagaliau trečia bendra ypatybė yra tai, kad dauguma ir atsidūrę tremtyje toliau siekė aukštojo mokslo. Vilniaus universiteto archyve saugomose ištremtųjų studentų bylose paskutinis dokumentas dažnu atveju yra prašymas atsiųsti jiems akademinį pažymėjimą apie nutrauktas studijas, kuris buvo reikalingas norint tęsti studijas Irkutsko arba Krasnojarsko aukštosiose mokyklose.

Tremtinių gyvenvietė. Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas. [1950 m.] Vilhelmo Janiselio fotonuotrauka. LCVA

Yra šiose bylose ir daugiau įdomių dokumentų. Tai, pavyzdžiui, tuometinio rektoriaus Jono Bučo įsakymai dėl ištremtųjų pašalinimo iš universiteto, stebinantys išmone ieškant formuluočių, galinčių paslėpti politinio susidorojimo faktą. Vienu atveju sprendimas išbraukti tremtinį iš studentų sąrašų grindžiamas tuo, kad jis neva laiku nesumokėjo mokesčio už studijas, kitu atveju – dėl to, kad praleido daug paskaitų, trečiu atveju nurodoma priežastis – gyvenamosios vietos pakeitimas ar perkėlimas į kitą respubliką. Deja, nėra nei vieno atvejo, kad universiteto vadovai mėgintų apginti persekiojamą studentą. Baimė nukentėti ne vien už politiškai nepatikimais paskelbtųjų gynybą, bet ir už tai, kad jie buvo iš viso priimti universitetą buvo stipresnė.

1949 m. trėmimą labiausiai pajuto universiteto Medicinos ir Istorijos-filologijos fakultetai, tų metų pavasarį netekę atitinkamai 10 ir 7 savo studentų, Fizikos-matematikos, Gamtos ir Ekonomikos fakultetai prarado po tris studentus, Miškų ūkio ir Teisės – po du, Chemijos fakultetas – vieną. Tokios statistikos, matyt, negalima paaiškinti niekuo kitu kaip tik tuo, kad tuo metu pirmieji du fakultetai buvo didžiausi bei patraukliausi jaunuoliams, kilusiems iš pasiturinčių ūkininkų šeimų. Dar sunkiau išmatuoti trėmimų psichologinio poveikio universiteto bendruomenei gylį. Galima pagrįstai manyti, kad netikėtas kursiokų dingimas bendros netikrumo atmosferos kontekste išvengusiems beldimo į duris visų pirma įvarė kitas emocijas užgožiantį stingdančios baimės jausmą. Kita vertus, daugelis suprato, kad išgyventi galima tik atvirai nerodant empatijos nukentėjusiems arba dar geriau – stengiantis įrodyti savo besąlygišką lojalumą režimui.

Šamanka, 9-asis Kilometras. Irkutsko sr., 1950–1956 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus fotografija

Geriausias gi būdas tai padaryti – viešas kitų ideologinių klaidų ar nuslėptų politiškai pavojingų biografijos dėmių demaskavimas. Kai kuriuos dviprasmiškos stebėtojų emocinės būklės niuansus gerai atskleidžia tuo metu iš Kauno universiteto jau išmesto, o į Vilniaus universitetą dar nepriimto būsimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus dienoraščio įrašas, atsiradęs praėjus kelioms dienoms po 1948 m. trėmimo: ,,Reikia žiūrėti į žmogų tiesiai, prisižiūrėti į jo sopulingą tragizmą. Bet aš, kaip permuštas šuo, negaliu pajudėti iš savo miego, uždėti ranką ant kito kraujuojančios žaizdos, išgirsti svetimą aimaną. Aš nejaučiu, kad mus visus staiga būtų ištikęs tas baisus likimas, visus būtų pagriebęs ir suspaudęs. Aš galiu altruistiniu būdu užjausti, bet nejaučiu skausmo, begalinio skausmo, lyg čia draskytų mane patį“.

Nenuostabu tad, kad tokiomis aplinkybėmis mažai kas domėjosi iš auditorijų dingusių bendramokslių likimu. Priešingai, nejaukų prisiminimą apie juos stengtasi kuo greičiau ir kuo giliau paslėpti klaidžiuose (at)minties užkaboriuose. Dauguma tiesiog mėgino apsimesti, kad nieko neįvyko, jautresni gi ieškojo kitų kolektyvinę amneziją palaikančių priemonių. Juolab, kad patirties tokių psichologinių savisaugos mechanizmų aktyvavimo srityje jau turėta – per keletą metų buvo gana lengvai pamiršta žydų ir lenkų kilmės studentų bei dėstytojų netektis.

VU naujienos