Architektūrologas Vaidas Petrulis. KTU nuotrauka

50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtumėme pastatus nagrinėti istoriniu požiūriu“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas, architektūrologas VAIDAS PETRULIS. Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėtoju pasikalbėjome apie modernizmo architektūrai tenkančius iššūkius, architektūros tyrimų svarbą siekiant suvokti laikotarpio gyvenimą, šios profesijos vingrybes ir tai, apie ką kalbės mokslininkai bei istorikai po šimto metų. 

Ar žmogus, neturintis architektūrinio išsilavinimo, gali atskirti, kuris pastatas yra vertingas kaip architektūros pavyzdys? 

Galima pasakyti, kad istoriniai stiliai, tokie kaip barokas, gotika, yra lengviau atpažįstami, jie greičiau patraukia dėmesį, tokius pastatus yra įprasta lankyti kaip istorinę ar meninę įdomybę. XX a. architektūroje buvo nuspręsta atsisakyti puošnumo, dekoravimo, imta žiūrėti į erdvę kaip į tūrių, proporcijų ir santykio žaismą. Grožis čia formuojamas be ornamentikos, tad uždavinys ją suprasti yra sudėtingesnis. Ir aš tikiu, kad nemažai daliai žmonių, žvelgiant į tarpukario modernizmo pastatus, gali kilti klausimas: tai kur tas grožis ir kas čia įdomu?

Iš esmės tai nelabai skiriasi nuo dailės. Leonardo da Vinci kūrinius lengva atpažinti kaip meną, o stebėdami, pavyzdžiui, Paulio Klee darbus ar Kazimiero Malevičiaus kvadratą daug kas gali paklausti, ar čia tikrai tas menas, kurio atvažiavo pažiūrėti į galeriją.

Lengviau suvokiami pastatai, kurie buvo kurti kaip simboliniai ir architektūriniai orientyrai. Antai tarpukario Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejus su M. K. Čiurlionio galerija, Prisikėlimo bažnyčia, Karininkų ramovė, Centrinis paštas ir keletas kitų objektų iškilo ne tik kaip funkciją atlikę pastatai, tačiau ir kaip reprezentaciniai, miestą puošiantys paminklai. Šią kokybę jie išlaikė iki mūsų dienų.

Tačiau įspūdį apie miestą susidarome per bendrą aplinką, o ne per vieną ar kitą orientyrą. Gyvenamoji aplinka, mokyklos, ligoninės, kiti visuomeniniai pastatai yra lygiai tokia pat svarbi miesto dvasios dalis, kaip ir bažnyčios. Pagal juos mes pajuntame, ar miestas dinamiškas, konservatyvus, ar šiuolaikiškas. Deja, žmonės šiuos objektus rečiau suvokia kaip vertybę.

Ar egzistuoja gera ir bloga architektūra?

Architektūra arba atitinka savo uždavinį, arba ne. Pavyzdžiui, neseniai feisbuke draugai dalijosi nuotraukomis su specifiniais Rumunijos gyvenamosios architektūros pavyzdžiais. Tai milžiniškos, gausiai dekoruotos pseudopilys. Žinoma, tai atrodo baisiai ir neatitinka įprastų šiuolaikinės architektūros estetinių lūkesčių. Tačiau tam socialiniam sluoksniui pastatai siunčia aiškią ir suprantamą žinią – visiems aišku, kas čia yra karalius, o kas – ne. Tad jei architektūra perduoda savo žinią, ta prasme ji yra gera ir tinkama.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje kyla esminis klausimas: kaip mes suvokiame pastato paskirtį? Ar ją apibrėžia tik užsakovo lūkesčiai, ar tai visgi platesnę reikšmę ir prasmę turintys objektai?

Tenka konstatuoti, kad architektūra nėra vien privatus sumanymas. Pastatas yra aplinkoje, jis yra matomas ir veikia daugelio žmonių gyvenimą. Tad gera architektūra, be abejo, yra ta, kuri tinkamai perskaito konteksto kompleksiškumą ir geba pateikti unikalų tik šiai vietai, laikui bei bendruomenei tinkamą sprendimą.

Pradėčiau nuo žodžio „ambicijos“, nes bandymas formuoti erdvę reiškia, kad architektas bando formuoti elgesio modelius erdvėje. Architekto sukurti pastatai ar erdvės darys įtaką žmonių gyvenimui. Nuo pasirinktų sprendimų priklausys, priimti vieną ar kitą vietą bus lengviau arba sunkiau, ji bus kupina prieštaravimų arba gerų emocijų.

Kokią žinią mums siunčia tarpukario architektūra?

Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių. Pirmasis – tai oficialiosios istorijos konstravimas. Minėtieji reprezentaciniai pastatai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose bei miesteliuose pasitelkiami iliustruoti mūsų istoriją.

Ir, be abejo, šiuolaikinė Lietuva turi glaudesnį politinį bei kultūrinį ryšį su pirmąja Respublika nei su LDK. Tai mūsų identitetui be galo reikšmingas laikotarpis, tad natūralu, kad erdvėje ieškome liudijimų, kuriais remdamiesi galime papasakoti mums svarbią istoriją ar galų gale kur galime susirinkti paminėti Vasario 16-ąją.

Kita dalis – tai gyvenamoji architektūra, kurioje atsiskleidžia ne tik politiniai ar infrastruktūriniai to meto visuomenės sumanymai, tačiau ir kiekvieno žmogaus indėlis. Kiekvieno, kuris ėmė paskolą, ieškojo architekto, baigusio studijas Prahoje ar Romoje. Už kiekvieno iš šių pastatų slypi unikali istorija, pasakojanti, kodėl objektas atsirado, kas lėmė, kad jis yra toks, koks yra. Sujungdami šias istorijas matome kur kas išsamesnį laikotarpio paveikslą.

Apie kokią architektūrą kalbės lietuviai švęsdami 200 metų sukaktį?

Galvoju, kad XX a. devintojo dešimtmečio architektūra ar netgi iki XXI a. pradžios, ikikrizinio ekonominio pakilimo laiku, statyti pastatai, kuriuos mano kolega Martynas Mankus vadina puikmečio architektūra, jau tampa egzotika. Šiuo metu formuojasi naujos tendencijos. Toks spartus architektūros idėjų kaitos procesas tiesiog stulbina. Aš tikiu, kad po 100 metų tie architektūros sluoksniai bus atpažįstami ir apie tai bus kalbama.

O ar ne per daug kalbame apie modernizmą? Ir apie ką kalbėsime toliau?

Iš tiesų galima drąsiai pripažinti, kad ypač po 2015 metų, kai Kaunas gavo Europos paveldo ženklą, informacijos srautas, o ir žmonių skaičius, kurie domisi šiuo reiškiniu, smarkiai išaugo. Tačiau toks intensyvus susidomėjimas, ko gero, laikinas reiškinys.

Tuomet, pagal visą logiką, ateis laikas sovietmečio architektūrai. Nors ir dabar yra tokių, kurie šiuo periodu domisi, rengia profesionalius tyrimus, meninių fotografijų parodas, tačiau visuotinio susidomėjimo dar nėra. Architektūros istorijoje yra įprasta sakyti, kad istorinei perspektyvai susiformuoti būtina 50 metų laiko distancija. Kasmet dalis sovietmečio palikimo peržengia šią ribą.

Beje, kalbant apie dėmesį praeities architektūrai, galime įžvelgti paralelių su cariniu laikotarpiu. Tarpukariu visuomenė išgyveno labai panašias reakcijas, kokiomis mes dabar žvelgiame į sovietmečio pastatus. Didžioji dalis pastatų buvo pragmatiškai pritaikyti, tačiau svarbiausių architektūros simbolių dėl politinių motyvų siekta atsikratyti. Ko gero, žinomiausias pavyzdys – diskusijos, ar verta griauti Kauno Soborą.

Kita vertus, tikiu, kad tarpukaris išliks įdomus ne tik dėl kelių saugomų paminklų, tačiau ir tuo, kad būtent šio laikotarpio pastatai kuria charakteringas, savitą, unikalią dvasią turinčias erdves. Kaune dabar yra apie 6 tūkst. pastatų, pastatytų tarpukariu. Tad tol, kol žmonės šiuose pastatuose gyvens, dirbs, mokysis, tol apie tarpukarį bus kalbama. 

Kuo, jūsų manymu, yra patraukli architekto specialybė?

Pradėčiau nuo žodžio „ambicijos“, nes bandymas formuoti erdvę reiškia, kad architektas bando formuoti elgesio modelius erdvėje. Architekto sukurti pastatai ar erdvės darys įtaką žmonių gyvenimui. Nuo pasirinktų sprendimų priklausys, priimti vieną ar kitą vietą bus lengviau arba sunkiau, ji bus kupina prieštaravimų arba gerų emocijų.

Ne mažiau svarbu yra kūrybiškumas. Nors didelė architekto darbo dalis yra susijusi su pragmatiškais uždaviniais, profesijoje yra būtinas kūrybiškumo krislelis.

Trečias dalykas – architektūra duoda galimybę pažinti žmonių gyvenimą. Norėdamas keisti aplinką, architektas privalo ją pažinti, privalo giliai suvokti visuomenę ir jos lūkesčius. Toks aktyvus buvimas socialinėje terpėje, socialinių inovacijų ieškojimas, manau, yra vienas įdomiausių ateities iššūkių.