Kristus ir moteris, sugauta svetimaujant. Rembrandtas, 1644 m.

 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. 

    Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją žmonių akivaizdoje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. 
    Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jie atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Galiausiai liko vienas Jėzus ir ten bestovinti moteris. 
    Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ 
    Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. 
    Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

Skaitiniai KV (193)

Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62: Dabar aš turėsiu mirti, bet nieko panašaus nesu padariusi

Ps 23, 1–3a. 3b–4. 5. 6. P.: Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Jėzus Evangelijoje tarsi nenori nei pritarti, nei prieštarauti Mozės įsakymui. Paprasčiausiai tyli. Pasmerkti visada lengva, bet kas iš to? Ar žmogaus pasmerkimas padarys jį geresnį? Ar atlygins skriaudą ir nuostolį? Ar tokia baisi bausmė, kokios buvo reikalaujama, iš tikrųjų yra teisinga? Beatodairiškas pasmerkimas yra tarsi mums visiems būdinga liga.

Jėzus kaip visada nori atkreipti mūsų dėmesį į kai ką kita. Jis savitu būdu nepritarė nuodėmei: daugiau nebenusidėk! Nes nuodėmės turime vengti. Tačiau kartu mums pasako bent tris dalykus.

Pirmas – neteisti žmogaus, nes tik Dievas žino, kas slypi žmogaus širdyje ir kodėl vienaip ar kitaip jis pasielgė, netgi kodėl pasirinko blogį. Teisdami kitus dažniausiai esame neteisingi teisėjai, nes nežinome visų aplinkybių. Gal moteris Evangelijoje buvo priversta nusidėti. Nežinome to, žinome vien tai, kad buvo pagauta svetimaujant.

Antras – žvilgtelėti į savo širdį. Kas aš esu, kad galėčiau teisti ar pasmerkti kitus? Kas iš jūsų be nuodėmės... Nežinome, apie kokias nuodėmes kalbėjo Jėzus. O gal ir tie, kurie pasmerkė moterį, patys paleistuvavo? Nežinome. Vienintelis šventas Dievas gali būti teisingas ir vertai nuteisti. Kaip gali vagys teisti vagį, paleistuvis tą, kuris paleistuvauja, apgavikas – kitą apgaviką? Ir, nors nedarau tų pačių nuodėmių, vis tiek nesu tobulas, esu nuodėmingas ir negebantis teisingai spręsti.

Trečias – Dievas yra gailestingas ir visada yra pasiruošęs atleisti, o atleisdamas visada ragina taisytis. Atleidimas nėra pritarimas nuodėmei, o nuėmimas didelės naštos, kuri slegia mūsų širdis, kad sugebėtume atsiversti ir taisytis.

Kristaus pergalės ant kryžiaus artumas lai skatina būti gailestingiems kitiems bei padeda mums atsiversti bei taisytis.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai