Christoph Schmid / unsplash.jpg

Jėzus kalbėjo fariziejams: 
    „Jau greit aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite su savo nuodėme. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“. 
    Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: „Kur aš einu, jūs negalite nueiti?“ 
    Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite su savo nuodėmėmis. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite su savo nuodėmėmis“. 
    Tuomet jie paklausė: „Kas gi toks esi?“ 
    Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“. Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie tėvą. 
    Jėzus tęsė: „Kai žmogaus sūnų būsite aukštai iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“. 
    Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

Skaitiniai KV (199)

Sk 21, 4–9: Kas įgeltas pažvelgs į varinę angį, – liks gyvas

Ps 102, 2–3. 16–18. 19–21. P.: Viešpatie, išgirsk mano maldą, mano šauksmas tave tepasiekia.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Jėzus nėra pigus populistas. Tiesa, viešai gydė, maitino minias, prikeldavo mirusiuosius – visa tai ne tam, kad pelnytų populiarumą, bet kad parodytų savo meilę. Ir šiandien Jam visiškai nesvarbu, ar Jo besiklausantiems patiks, ką sako, ar ne. Fariziejai spėjo iš karto, kad Jėzus kalbėjo apie savo mirtį, kad Jis yra kas nors daugiau, negu jie mato. Jie nesuprato, nors Jėzus ne vieną kartą buvo sakęs, kad Jis – Dievo Sūnus, kad svarbiausias dalykas – tai Dievo karalystė, tai neprarasti amžinojo gyvenimo, kad Jo misija yra dvasinė.

Fariziejams ir apskritai kiekvienam žmogui sunku suprati dvasinius, nematomus dalykus. Fariziejai gerai suprato, kad Jėzus, sakydamas apie save 'AŠ ESU', pasivadino Dievo vardu, kad lyginosi su Dievu.

Panašiai ir mes, meldžiamės, priimame Komuniją – Jėzaus Kūną, ir liekame tokie patys. Dažniausiai taip ir neprisiliečiame prie antgamtinių dalykų, tradiciniame rituale uždaryta mūsų širdis taip ir lieka šalta.

Paskutinį vasario sekmadienį dalyvavau šv. Mišiose Liege mieste (Belgijoje). Viskas prasidėjo lyg ir tvarkingai – iškilmingas įžengimas, pasveikinimas, svečių pristatymas ir... šokis, labai gyvas ir džiaugsmingas šokis, tinkantis diskotekai ar jaunimo šventei. Visur, netgi prie altoriaus, šoko žmonės, nes vietos trūko. Antrą skaitinį jie išmetė, kad Mišios nebūtų per ilgos, bet užtat buvo dar du vaidinimai ir dar vienas šokis per aukojimą: kiek ramesnis – keturios merginos šoko, atsisukusios nugara į altorių. Visi buvo patenkinti, o aš – ne. Kaip spektaklis ar šventė, tai buvo puikiai paruoštas susitikimas. Išties gera šventė, bet kas liko iš Mišių, iš susitikimo su Jėzumi? Buvome tarsi fariziejai, kurie nenorėjo eiti gilyn, nenorėjo įtikėti Jėzų, kad Jis yra ir Dievo Sūnus, kurie nenorėjo atverti savęs Dievui.

O Jėzus aiškiai šiandien mums sako: jei neįtikėsite, kad AŠ ESU, tai, kad aš esu Dievo Sūnus, lygus Dievui, kad esu jūsų Išganytojas, – visi mirsite su savo nuodėmėmis. Tikėti – tai ne tik būti pamaldose. Juk ir fariziejai buvo arčiau Jėzaus negu mes, bet kas iš to? Tikėti – tai pripažinti, kad Jis Dievo Sūnus ir mūsų Išganytojas, ir dėl to leisti Jam įeiti į mūsų gyvenimą ir jį tvarkyti pagal Jo nuožiūrą. Tikėti – tai panašėti į Jį: Jo nuolankumą, meilę, vienybę su Dievu Tėvu. Tikėti – tai daryti gerus darbus, kartais pamirštant save. Gyventi visada omeny turint savo pašaukimą į bendrystę su Jėzumi amžinybėje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai