Unsplash.com nuotrauka

Rasa Aškinytė pasakoja apie skirtingai, bet kartu ir taip vienodai skirtingais laikotarpiais gyvenančias moteris.

Knyga prasideda žodžiais: Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.

Tokia romano pradžia su Šventuoju Raštu susipažinusį skaitytoją nukelia į Egiptą, Išėjimo knygos pradžią, kurioje faraonas įsakė visiems žmonėms: Meskite į Nilą visus hebrajams gimusius berniukus... Čia pasakojama sūnaus susilaukusios motinos istorija. Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama, kad jis buvo gražus kūdikis, tris mėnesius jį slėpė. Nebegalėdama slėpti jo ilgiau, paėmė papiruso pintinę ir ištinkavo ją bitumu bei derva. Paguldžiusi į ją kūdikį, padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje... Šis tarp nendrių paliktas, rankytėmis mojuojantis ir kojytėmis plakantis mažas kūdikėlis yra Mozė, biblinis personažas, kuriam patikėta nuvesti vergovėje gyvenančią tautą į Pažadėtąją žemę. 

Štai taip ir Rasos skaitytojui dovanotas detektyvas veda autorės keliais, ieškant Pažadėtosios žemės ir atsakymo į klausimą: „Kas gi ji yra skaitytojo ir romano personažų istorijose?“ Pasakojimo „Istorija kaip upė“ moterų gyvenimai, troškimai ir patirtis kalba, kad Pažadėtoji žemė – vyro kūnas, mylintis neprievartos vyras. 

Ubagės Sesės, Ginos, Holės, Konstancijos netektys, kančia, patirtys atskleidžia kitą biblinę patirtį – vergovę. Vergovė – prievartos vyras: Policininkas lėtai priėjo, prispaudė ją prie sienos, ėmė maigyti krūtis abiem rankom, va ko norėjau, va ko visą tą laiką ir tu norėjai. Nuplėšė uniformą, viena saga ištrūko, maigė krūtis, rankom, dabar jau nuogas, ir tu norėjai, žinau, visą laiką mačiau. Norėjo? Nenorėjo! Gina, net nesukrutėjo, nugara trynėsi į grindis, žiūrėjo į gulinčią po stalu šiukšlę. Va aš, galvojo, va aš.

Prievartos vyras, šokdamas lyg žvėris, prievartaudamas, be žodžių ir jausmų, kaip vienintelį pasiteisinimą randa: O Dieve, Dieve, galvoja bėgdamas, ar ne taip numačiau, sugundė, prakeiktoji, vaikščiojo čia, sukiojosi, skleidė savo burtus.

Prievartos vyras visad sako: „Pati kalta!“ Vergovė – ta kasdienė prievarta, pateikiama kaip laimė (juk nėra taip jau blogai, gi būna ir daug blogiau!). Gal būna ir blogiau, bet prievarta yra prievarta, o Dievas mato savo tautos kančią, troškimą gyventi ir, tikim, kad į gyvenimą veda.

Kaip Mozė Egipto vergovėje, taip ir toje gyvenimo bei santykių vergovėje Rasos sukurtos moterys paima už rankos ir veda Pažadėtosios žemės link. Ubagė mieste mato vienuolį ir piktinasi: Iš kur šitas baidyklė, koks vyras, jei plaukai ilgi. Piktinasi ir smerkia, bet vis tiek mintyse nešiojasi: O širdis tokia pilna, nei šaltis, nei badas netrukdo, barzdotas veidas prieš akis stovi kaip gyvas. Pamojuoja, gal dings. Bet kur tau, įsilindęs giliausiai į galvą, į sielą, teka gyslom kaip upė.

Pažadėtoji žemė tai – ir barzdotas vienuolio veidas, kuris žvelgdamas į Ubagę mato joje Sesę. 

Konstanciją visaip žnaibo, maigo ir kitaip ją seilėja ponas, vis pabrėždamas, kad toks jaunosios moters likimas ir nieko čia nepadarysi. Gal ir nieko nepadarysi, bet vis tiek gyventi norisi kaip Pažadėtoje Žemėje... 

Ir policijos tyrėja, pasinerdama į bylą ir savo gyvenimą, prisimena, kad prieš dešimt metų ji galėjo rinktis: gyventi arba mylėti. Kaip pati sako, pasirinkau abu. Ir visai nesvarbu, kad turėjo gerą stuomeningą vyrą inžinierių, gėles kiekvieną pirmadienį jau penkiolika metų ir du vaikus. Tik gyvenimo nebuvo... O taip norisi gyventi! Ir visai nebesvarbu, ką visuomenė pasakys, kiek rėks vyras, vaikai. Norisi būti gyvai, ne vergei.

Todėl Gina prieš dešimt metų pasilenkė, pabučiavo dar šiltą vyro kaktą. Maiše susirado ranką, sunėrė savo pirštus su jo pirštais. Ji dar niekada nesijautė tokia rami ir laiminga. Nuo vyro sklido maloni šiluma. Nenorėčiau būti niekur kitur.

Keista ta Pažadėtoji žemė – kiekvienam sava, skirtinga ir tokia panaši. Vergų tauta palieka Egiptą, kad jų gyvenimuose daugiau gyvenimo būtų. Romano moterys per varginančias patirtis, pažeminimą, išniekinimą bei prievartą ieško gyvenimo. R. Aškinytės personažai susipina su Biblijos istorijomis, kad atsakytų į klausimą: „O kurgi vis dėlto ta žemė, kuri gyvenimą duoda?“

Rasos romane yra ir daugiau pasakojimo linijų, kurios siejasi su Biblijos istorijomis, pasakoja apie žmogų ir šiek tiek Dievą, bet tegu tie bibliniai klaidžiojimai lieka kitam kartui.