Kadras iš rež. Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m., Libanas, Prancūzija, JAV, 120 min.).

Kovo 21–balandžio 4 d. vykęs kasmetis, jau 24-asis, Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ kaip visada buvo laukiamas ir dėl gerų autorinių filmų puotos teikiamo malonumo, ir dėl smalsumo – kokios šiuo metu vyraujančios tendencijos, ar reikėtų pritarti virkaujantiems balsams, kad kinas išsisėmė ir nesukuriama nieko įspūdingo, kokios temos dominuoja ir kaip jos sprendžiamos, kas naujo montažo, filmavimo mene. Beje, kalbama apie festivalio filmus, rodytus Kaune.

Pirmiausia norėtųsi pagirti puikų „Kino pavasario“ tinklalapį, nes išties gana retai, kai tinklalapyje nereikia blaškytis ir gaišti laiko, apie filmus visa informacija pateikta tobulai, ir, beje, labai pasiteisina kino žiūrovų feisbukiniai komentarai, jie paprastai suteikia kur kas daugiau informacijos, nes yra neprisirišę prie, tarkime, festivalio rengėjų žvilgsnio ir įsipareigojimų. Tokia informacija iš žmonių lūpų puikiai padeda pasirinkti, kokį filmą žiūrėti.

Kadras iš rež. Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m., Libanas, Prancūzija, JAV, 120 min.).

Taip jau atsitiko, kad pirmasis pamatytas filmas buvo ne atidarymo „Vasara“ (rež. Kirilas Serebrenikovas), o kitą dieną jau trečią valandą, nelaukiant vakaro, rodomas „Kafarnaumas“ (rež. Nadine Labaki). Pavadinimas atrodė sunkiai atsimenamas, tačiau tik dar nemačius filmo. Pažiūrėjus pavadinimo buvo neįmanoma pamiršti, kaip ir paties filmo, tapusio vienu iš favoritų.

Beje, pavadinimas siejamas su Kristaus istorija – filmo pagrindinis herojus 12-metis Zainas prilyginamas Kristui, Kafarnaume dariusiam stebuklus, tik filme atsigręžiama į šiandieną – į tokią sunkią ir tragišką, kad sustingsti suvokdamas, jog kažkas iš tiesų taip sunkiai gyvena (pasak režisierės, tai tūkstančio tikrų liudijimų kompiliacija). Būtent gyvenimo tragedijos dydis, kad tėvai paduodami į teismą, nes, egzistuodami baisiame varge, nuolat gimdo vaikus, ir asmenybės, kuriai tik 12 metų, šviesa prilyginama istorijai, nutikusiai prieš 2000 metų.

Režisierės atrasti neprofesionalūs aktoriai tik dar labiau padidina įtaigą, tad autentika neabejoji. Sunkus, labai liūdnas filmas, bet talentingos kūrėjos dėka išlieka savaip šviesus, iš kino salės išeini šiek tiek nuprausęs savo sielą, nustūmęs savuosius nepasisekimus, depresyvias mintis, o kai kurios po tokio filmo atrodo net šventvagiškos.

Visai kitokio sunkumo dokumentinis prancūzų režisierės Yolande Zauberman filmas „M“ apie į ultraortodoksų žydų sostinę Bnei Braką po 15 metų sugrįžusį pagrindinį herojų Menahemą Langą, kuris pasakoja šiurpią savo istoriją: nuo septynerių jis buvo nuolat prievartaujamas rabinų. Vieno iš jų prisipažinimas slapta kamera buvo nufilmuotas ir paviešintas, žinoma, kilo baisus skandalas, tačiau tai buvo pradžia atsirasti šiam filmui.

Maža to, jį filmuojant iš visų pusių ėmė plūsti prisipažinimai, kad prievartaujami buvo ir kiti vaikai, daugybė jų, vėliau suaugusių ir... prievartaujančių kitus vaikus. Siaubingas, šiurpus, tamsiai, pusiau slapta nufilmuotas filmas, po kurio išeini jausdamasis klaikiai. Vienintelis didžiulis pliusas, kad apie tai apskritai prabilta, kad buvo įmanomas toks filmas, juk daugybė galbūt dar baisesnių dalykų yra saugoma po geležine tylos skraiste, nes žmogaus godumas, perversijos kartais būna sunkiai suprantamos.

Mirties baimės, seksualiniai instinktai žmogui yra svarbiausi ir, deja, menkiausiai suvokiami, gal dėl to kyla keisčiausių perversijų ir geismų. Ypač kai žmogus pasiekia gyvenimo brandą, kai ima labai aiškiai suprasti, kad net su geriausiomis sveikatos prognozėmis jam liko ne tiek jau daug. Ta tema festivalyje teko pamatyti ne tris filmus – „Netikėta meilė“, „Širdžių dama“, „Neliesk manęs“. Tema itin aktuali ir menkai pramoginė, vis dėlto pirmieji du minėti filmai nuėjo lengvesniu, pramogos, keliu, pateikdami gana lėkštas istorijas, naudodamiesi kino šablonais, banaliais pasakojimais, neorganiška aktorių vaidyba.

Kadras iš rež. May el-Toukhy filmo „Širdžių dama“ („Queen of Hearts“, 2019 m., Danija, Švedija, 127 min.).

„Netikėtoje meilėje“ du pusamžiai žmonės – žmona ir vyras, išlydėję sūnų mokytis į užsienį, tarsi ima suprasti, kad gyvenime norėtųsi ko nors daugiau. Abu turi puikius darbus, prabangius namus, myli vienas kitą, nekamuoja sveikatos problemos, bet... Yra lietuvių folklore toks posakis: „Raškažis šikną drasko.“ Pora išsiskiria ir per pažinčių svetainę susipažįsta su kitais vyrais ir moterimis. Tarp jų, žinoma, atsiranda ir keistų personų, kad žiūrovas dar ir pasijuoktų. Dėl pabaigos spėlioti neverta, ji aiški (nes banali) nuo pat filmo pradžios. Kita vertus, filmas surinko pilnas sales, tema aktuali, o filmas peržengia į komercinę pusę.

„Širdžių damoje“ taip pat gerai gyvenančios mylimos pagyvenusios moters aistra septyniolikmečiui nepakyla aukščiau instinktyvių, fizinių parametrų. Vėlgi tema – taip pat gana aktuali, nes tai buvo vienas žiūrimiausių festivalio filmų, tačiau banalia kino kalba, montažo, filmavimo klišėmis pateikta nepakilo aukščiau juosmens. O po ryškaus, talentingo „Kafarnaumo“ gylio tai net šiek tiek piktino.

Ir štai visai nuo kitos kūno dalies – smegenų – panaši tema buvo analizuojama filme „Neliesk manęs“ (rež. Adina Pintilie). Tačiau jau filmo anotacijoje buvo įspėjama, kad žiūrovai pasidalija į dvi puses: vieni šio filmo nekenčia, kitiems jis labai patinka. Taip, čia nėra jokios saldžios istorijos, tik nuoga tiesa, kad savo seksualumą mes menkai suvokiame, iš to kyla įvairių baimių, kompleksų, net perversijų. Filmas – tarsi psichiatro konsultacija ir intelektualiniai svarstymai, kviečiantys atvirai akistatai su savimi, o ji dažniausiai būna labai nemaloni. Taigi tema panaši, tačiau kardinaliai išsiskiriantis filmas tiek temos nagrinėjimu, tiek filmavimo, montažo stilistika. Bet, kaip sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių, kiekvienam savo.

„Dvilypiai gyvenimai“ (rež. Olivier Assayas) – taip pat stipriai užgriebia minėtą temą, bet jau prancūziškai, labai nesukant galvos, lengvai, galantiškai, o stilingas filmas jau savaime – vertybė, pagaliau pateiktas motyvuotas, bet ne didaktiškas požiūris (ne vien apie išsikvėpusius santykius) visada bus įdomus, apsvarstytinas, juolab kad palikta erdvės ir savoms mintims.

Beje, šiųmečiame festivalyje daugumos filmų trukmė buvo dvi valandos ir daugiau, nors esame kaip ir įpratę prie apytikriai pusantros valandos formato, taigi atrodo, kad režisieriai nori pasakyti daugiau arba, kaip minėjo festivalio vadovė Vida Ramaškienė, taip mus, žiūrovus, pratino neskubėti, filmui skirti daugiau laiko.

Kadras iš rež. Nuri Bilge Ceylano filmo „Laukinė kriaušė“ („The Wild Pear Tree“, 2018 m., Turkija, Makedonija, Prancūzija, Vokietija, Bosnija ir Hercegovina, Švedija, Bulgarija, 188 min.).

Ir ką gi, daugeliu atvejų tai pasiteisino, o, pavyzdžiui, „Laukinė kriaušė“ (rež. Nuri Bilge Ceylan), trukusi ilgiau nei tris valandas, visai neprailgo, nors filme nebuvo nei įtempto siužeto ar ko nors ypatinga, tiesiog neskubrus, ramus, išmintingas pasakojimas, įdomios pašnekovų įžvalgos ir savotiškas pabuvimas Turkijoje.

Savotišką apsilankymą Irane dovanojo filmas „Trys veidai“ (rež. Jafaras Panahi), kuriame siužetas (populiari aktorė gauna videožinutę, kurioje kaime gyvenanti mergina, trokštanti mokytis aktorystės, prašo pagalbos ir žinutės pabaigoje mėgina nusižudyti, tad įrašas nutrūksta) tobulai susipina su vietine kultūra, papročiais, atokių Irano kaimų žmonėmis. Ne veltui filmas Kanų festivalyje pelnė geriausio scenarijaus apdovanojimą.

Festivalio repertuarą papuošė ir kinų filmas poetišku pavadinimu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (rež. Bi Ganas), juolab kad tai išties poetiškas talentingo režisieriaus darbas. Ir tenka pripažinti, kad šis neono šviesose paskendęs hipnotiškas film noir su vienu kadru nufilmuota valandos trukmės 3D scena yra techninis stebuklas, dar kartą įrodantis, kad Bi Ganas yra vienas įdomiausių šiuolaikinio kino šviesuolių.

Savita, tik jau kiek buitine poezija dvelkia ir japonų kino meistro Hirokazu Kore-eda filmas „Vagiliautojai“, jau laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“, kuriame, kaip ir minėtame „Kafarnaume“, parodoma ne fasadinė visuomenės pusė, ir būtent tai labiausiai ugdo atjautą, kuri, pasak Fiodoro Dostojevskio, yra aukščiausia būties forma. Taigi per skurdžią, nešvarią, sujauktą buitį ir joje gyvenančius žmones pasakoma kur kas daugiau ir įtaigiau, negu pamokslaujant ar siekiant įpūsti dvasingumo.

Neįmanoma nepaminėti puikiai sukalto danų režisieriaus Rasmus Klosterio Bro trilerio „Įstrigę“, kuris ne tik bene klaustrofobiškiausias, bet ir savotiškai siaubo filmas, po jo imi mėgautis kiekvienu oro gurkšniu, o svarbiausia, kad jis iškelia gyvybės instinktą su daugybę niuansų ir neduoda aiškių atsakymų, kaip ir dera geram gero kino kūrėjui.

Taigi, virkaujantieji, kad dabar gero kino nesukuriama, greičiausiai tiesiog jo nemato, nelanko festivalio filmų arba ateina į vieną kitą, o blogai nusiteikę jie kaip tyčia papuola į kokį ne itin nusisekusį filmą, nes festivalyje šiek tiek galioja ir burtas: koks esi, toks filmas tau ir teks.

Kita vertus, festivalis tuo ir šventė, kad čia pamatai visko ir daug, ir tik susisluoksniavus kontekstui aiškiai suvoki, jog praktiškai viskas, ką pamatei, buvo vertinga, jei ne iš malonumo, tai bent iš smalsumo: kokios tendencijos, temos etc.

Beje, tiems virkaujantiesiems, jog dabar nebėra felinių, pazolinių ir t. t., verta pamatyti smagią, lengvą komediją „Magiškos naktys“ (rež. Paolo Virzi) – ironišką odę Italijos kino industrijai.