Tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

2018 metų lapkričio 7-ąją popiežiaus Pranciškaus įgaliota Šventųjų skelbimo kongregacija palaimintuoju paskelbė iš Lietuvos kilusį kunigaikščių Giedraičių palikuonį Mykolą Giedraitį, apie 1420 metus gimusį galbūt Videniškiuose, mirusį 1485-aisiais Krokuvoje.

Mykoliuku vadintą didiką žmonės palaimintu laikė jį dar gyvam esant, iš lūpų į lūpas buvo pasakojama apie patirtas malones ir stebuklus. Jo giminės atstovai XVII amžiuje dabartiniame Molėtų rajone esančiuose Videniškiuose pastatydami mūrinę Šv. Lauryno bažnyčią ir pakviesdami čia įsikurti atgailos kanauninkų vienuolius (šiam ordinui priklausė ir M. Giedraitis) palaikė Palaimintojo legendą, skatino jo kultą, suformavo aktyvia veikla pasižymėjusį religijos ir kultūros centrą.

Išlikusiame vienuolyno viršininko pastate įsikūrusiame muziejuje šiuo metu veikia pastovios ekspozicijos, taip pat organizuojamos profesionalaus meno parodos.

Ne vienus metus tapytoja ir menotyrininkė SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ buvo kalbinama surengti šventųjų paveikslų įkvėptą tapybos parodą. Taip jau netikėtai susidėjo, kad paroda pavadinimu „Šventieji, palaimintieji ir herojai“ subrendo kartu su gerąja žinia apie oficialų Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju. Vienu iš parodos veikėjų bei įkvėpėjų tapo XVIII amžiumi datuotinas M. Giedraičio paveikslas, esantis jo koplyčioje Videniškių bažnyčioje.

Ruošiantis parodai (kuri bus atidaryta Videniškių vienuolyno muziejuje gegužės 4 dieną, miestelyje švenčiant Palaimintojo dieną, po 12 val. įvyksiančių šv. Mišių) kuratorė kalbasi su menininke apie tikėjimą ir tapybą. 

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Šv. Kryžiaus Jonas“.

Matau tavo gyvenimo aprašymą, seku tavo kūrybą ir vadovės veiklą Bažnytinio meno muziejuje. Visada tave regiu einančią kartu su Bažnyčia, tikėjimu. Įstojai į Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedrą 1990 metais. Niekam ne paslaptis, kad ten tavęs laukė bohema ir šlovės troškulys, galbūt net Dievo mirtis, nes pati tapyba dažnai būdavo traktuojama kaip tikėjimas. Kaip sugebėjai viską suderinti? Kaip besimokydama tapybos priartėjai prie religinių siužetų?

Viskas vyko ir palaipsniui, ir permainingai, kaip dažniausiai gyvenime būna. Tikėjimą paveldėjau iš šeimos. Studijų metais atitolau nuo Bažnyčios, kaip sakai, atitraukė bohema ir naujos patirtys. Vilniaus dailės akademijoje tapybos mokiausi 1990–1996 m., tai buvo labai įdomus, atradimų ir iššūkių požiūriu intensyvus laikas: ką tik atgauta Nepriklausomybė, atsivėrusios sienos, nukritusios uždangos, vyko karštų diskusijų apie tai, kas sena ir kas – nauja. Tuo metu daugiau dalyvavau menininkų, o ne tikinčiųjų bendruomenės gyvenime ir krikščioniškų temų netapiau.

Paveikslų, turinčių aliuzijų į krikščioniškosios dailės ikonografiją, ėmė rastis tik apie 2005 metus. Apie paveikslų turinį ir kodėl tapau šventuosius, nuolat klausinėja parodų žiūrovai, žurnalistai ir dailės kritikai. Natiurmortus ir peizažus visi tarsi supranta be paaiškinimų, nors man atrodo, kad žanro požiūriu mano kūryba vientisa, kad neatsižvelgdama į vaizduojamą objektą ieškau savo tapyboje to paties – santykio su pasauliu, žmonėmis, savimi išraiškos. Vis dėlto manau, kad to sunkiai paaiškinamo vidinio kompaso, kurį gavau vaikystėje, rodyklė, nors ir krypuodama, vedė tikėjimo keliu. 

Molėtų kraštas tau nesvetimas. Daug metų organizavai Alantos tarptautinius tapybos plenerus. Štai dabar skiri savo personalinę tapybos parodą Videniškiams ir palaimintajam Mykolui Giedraičiui, o visai netoli, Alantoje, tau gerai pažįstamas palaimintasis Teofilius Matulionis. Ar čia įžiūri savo likimą? Ką reiškia tau šis kraštas ir du palaimintieji, kuriuos skiria vos 20 kilometrų? 

Molėtų kraštas, ypač Alanta, Bareikiai, Balninkai, yra širdžiai mielos vietos. Tai mano senelių ir tėčio gimtinė. Močiutė gimusi Bareikiuose, senelis – Pabalduonės kaime. Tėtis lankė Bareikių mokyklą, iš čia būdamas keturiolikos metų išvažiavo į Kauną, nes seneliai jau ten gyveno nuo 1952-ųjų, statė namą Vaisių gatvėje netoli Antano Samuolio trobelės. Aš šias vietas atradau tik suaugusi tėčio dėka ir dėl to, kad per Vėlines visuose minėtuose miesteliuose lankydavome kapines.

Apie palaimintąjį Teofilių Matulionį išgirdau dar vėliau, besimokydama Romoje. 1998 m. jau sunkiai sirgdamas žymus istorikas jėzuitas Paulius Rabikauskas parodė jo paveikslėlį ir paprašė, kad mes, trys lietuvės studentės, melstumėmės į Teofilių, prašydamos tėvo Pauliaus išgijimo. Jis pasakė: „Tai būtų stebuklas ir ženklas jo byloje.“ Deja, Rabikauskas mirė.

Apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį viena ausimi buvau girdėjusi. Kolegė Asta Giniūnienė rašė apie šio šventojo ikonografiją ir kultą daktaro darbą. Kartais galvodama apie ją nufotografuodavau ir nusiųsdavau Mykolo atvaizdų, aplankiau jo kapą Krokuvoje.

Tenka pripažinti, kad man prireikė laiko pažinti vietinius tėčio krašto šventuosius. 

Pasakoji apie atitolimą nuo Bažnyčios, vėliau grįžimą. Ar menininkui reikia tikėjimo? Kaip kūrėjui – Dievo kūrėjo? Klausantis tavęs atrodo, kad viskas buvo lengva – atitolti ir vėl grįžti. Bet kodėl nenuėjai su bohema toliau, jei tai traukė ir domino, kodėl įvyko grįžimas atgal?

Sunkus klausimas. Žinau gerų, žymių menininkų, kurie nelaikė savęs tikinčiaisiais, bet kūrė nuostabius dalykus, jaudinusius žmoniją anuomet ir jaudinančius dabar. Žinau taip pat nemažai religingų dailininkų, kuriančių, deja, prastoką meną. Tad į pirmąją klausimo dalį trumpai atsakyti negaliu, bet, kalbėdama apie save, turiu pripažinti, kad tikėjimas yra svarbi mano savasties dalis. Tiesa, buvo laikas, kai teigiau, kad taip, esu praktikuojanti katalikė, bet įžengusi į dirbtuvę tampu tiesiog menininke, tapytoja.

Šiandien toks atsakymas man skamba kaip išsisukinėjimas. O klaidžiojimai ir nutolimai nuo Dievo nėra praeities jaunatviškos apraiškos. Svyravimų, užtemimų, nutolimų vyksta ir šiandien, tokia žmogaus (teologas sakytų „nuodėminga“) prigimtis. Apie tai kalbu ir tapydama savo šventuosius personažus.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Pranašė“.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Šv. Marija Magdalietė“.

Štai sakai, kad žmonėms žiūrint į natiurmortus nekyla daug klausimų, jie viską tarsi supranta savaime, o dėl šventųjų visada klausinėja. Bet ar pati neklausi savęs, kodėl tapai vieną ar kitą šventąjį (pavyzdžiui, dažnai pastebiu šv. Jeronimą). Taip pat skrupulingai laikaisi nusistovėjusių šventųjų vaizdavimo kanonų, atpažįstame senojoje dailėje vaizduojamų šventųjų charakterius, atributus, judesius, gestus, spalvas. Kodėl tau svarbu laikytis taisyklių, siekti net ir tokia ekspresyvia, laisva tapyba sukurti šventojo atvaizdą atpažįstamą?

Nes be atributų šventasis būtų neatpažįstamas! Krikščioniškoji ikonografija yra savotiškai pasmerkta nuolatiniam kartojimui(si), nes be spalvų ir tam tikrų ikonografijos kanonų, be kankinystės atributų tie personažai taptų tiesiog nežinomi. Muziejų saugyklose neretai matome laiko apgadintas, netekusias rankų su atributais skulptūras, įvardytas kaip nežinomus šventuosius.

Tai koks yra palaimintasis Mykolas Giedraitis? Kuo jis skiriasi nuo tavo ankščiau tapytų šventųjų?

Pirmą kartą tapiau mūsų vietinį lietuvį šventąjį. Buvo savotiškas iššūkis, nes, kaip pastebėjai, dažniausiai kuriu ir perkuriu garsius atgailautojus ar kovotojus su tikėjimo naktimi: šv. Jeronimą, šv. Mariją Magdalietę, šv. Kryžiaus Joną. Palaimintasis Mykolas Giedraitis, kiek žinau, gyveno išties giedrą (kaip ir jo pavardė), nuolankų, tikrą vienuolio gyvenimą. Tad žvelgiau į jo kanoninį atvaizdą tituliniame Videniškių altoriuje ir bandžiau perteikti tam tikrą pamaldumo būseną.

Apie palaimintąjį kalbama, kad nuo mažens buvo silpnos sveikatos ir žemo ūgio, viena koja buvusi trumpesnė, todėl vaikščiodavo pasiramsčiuodamas ramentu. Tačiau mene vaizduojamas arba su rudu atgailautojo drabužiu, arba baltu augustijono tretininko abitu, suklupęs priešais kryžių arba apsikabinęs jį. Ar tau nekilo noras savo įvaldyta ekspresija atskleisti jo žemiškąjį atvaizdą, luošumą ir kančią?

Buvo noras atskleisti palaimintojo Mykolo žemiškąjį atvaizdą, vaizduojant jį kukliu apdaru ir su ramentu, tačiau baiminausi, kad nebus atpažintas, galbūt palaikytas šv. Roku. Bet to, ir aktualija – Mykolo Giedraičio iškėlimas į altorių garbę – skatino kanonizuotąjį vaizduoti kanoninės ikonografijos rėmuose.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Velyknaktis“.

Kokius šventuosius bei palaimintuosius dar pamatysime parodoje?

Parodoje matysime šv. Kryžiaus Joną, šv. Mariją Magdalietę, pranašę Oną, šv. Jeronimą, šv. Joną Krištytoją, šv. Suzaną ir kitus.

Sigitos Maslaukaitės-Mažylienės tapybos parodą „Šventieji, palaimintieji ir herojai“ kviesime lankyti nuo gegužės 4 d. iki rugpjūčio 31 d. Videniškių vienuolyno muziejuje.