Gegužės 4 d., šeštadienį, 12 val. Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje vyks iškilmingos šv. Mišios. Bus minima Palaimintojo Mykolo Giedraičio diena. Po jų 14 val. Videniškių vienuolyno muziejuje (Molėtų r., Videniškių k., Šilelio g. 6A) bus atidaryta Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės solo tapybos paroda.

S. Maslauskaitė-Mažylienė yra religinė tapytoja. Dabartiniais iš dalies sekuliarizuotais (ypač mene) laikais toks pasakymas tartum provokuoja ir skatina diskutuoti. Tik pažvelgus į Sigitos paveikslus, yra akivaizdu, kad tai tapybų tapyba. Su užmoju pasirinkti formatai, su dar didesniu užmoju tepami dažai veikia žiūrovo sąmonę bei pasąmonę ne tik spalva, bet ir kvapu.

S. Maslauskaitė-Mažylienė yra religinė tapytoja – tai įrodo Šventojo Rašto, šventųjų martirologijų padiktuotos ir įkvėptos temos, siužetai, motyvai. Menininkė cituodama, interpretuodama ir dekonstruodama (ir tokia savo pozicija ji aiškiai deklaruoja atstovaujanti šiuolaikinį, dabarties publikai skirtą meną) remiasi klasikinės tapybos patirtimis. El Greco ir Rembrandtas čia kaip Dievas Tėvas Adomui iš Michelangelo freskos tiesia ranką pačiai autorei ir jos vergiliškai globojamam žiūrovui. Pastarasis turi remtis protu ir atsiduoti jausmams – tik tokiu atveju įvyksta estetinė patirtis. Kita vertus, S. Maslauskaitė-Mažylienė yra religinė tapytoja ir tuo aspektu, kad tiki tapyba kaip medija, kaip būdu pri(si)minti universalias (vadinasi, ir aktualias) tiesas, jas įsisąmoninti ir suvokti.

Videniškių vienuolyno muziejuje pristatoma S. Maslauskaitės-Mažylienės paroda yra dedikuota ne tik tiems šventiesiems, kankiniams ir kitiems krikščionybės herojams, su kuriais pati menininkė tapybos būdu bendrauja jau ne vienus metus, bet ir šioje vietoje galimai gimusiam, gal net čia užaugusiam, vėliau čia prisimintam, gerbtam ir iki šiol garbinamam palaimintajam Mykolui Giedraičiui.

Mūsų laikų dailininkės nutapytas vienuolis iš kunigaikščių giminės yra inspiruotas XVII amžiaus pradžios Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios koplyčioje esančio paveikslo, vaizduojančio Nukryžiuotąjį pamaldžiai garbinantį Mykoliuką (taip mažybiškai vadinamas Palaimintasis tarp tikinčiųjų). Tapytoja savo paveikslais stato tiltus tarp praeities ir dabarties, leisdama viltis ir tikėtis, kad šventieji, kankiniai ir palaimintieji egzistuoja tarp mūsų. Bent jau tapybiniais pavidalais.