Filmuotos medžiagos, kaip Stanislovas Tomas sudaužo atminimo lentą generolui Vėtrai 2019 m. balandžio 8 d., stopkadras.

Stanislovą Tomą, tais 2000 metais dar kaip Stanislovą Čechovičių, sutikau pirmosiomis rugsėjo dienomis kai jis įžengė į Vilniaus universiteto Baltupių barako 614 a. kambarį. Kitas kambariokas jį jau pažinojo – abu jie buvo iš Šalčininkų ir man, doram panevėžiečiui, tikra egzotika. Kiek egzotiškas buvo ir pats Stanislovas – įkypų akių, tamsių ir tankių plaukų, kuriuos bandydavo sulyginti tuo metu tarp jaunų studentų populiaria plaukų želė. Vėliau jis į akis krisdavo kaip „neformalas“ – žmogus be formos tikrąja šio žodžio prasme. Sakytum, truputį pankuojantis, truputį hipiuojantis, truputį toks standartinis vėlyvojo posovietmečio jaunuolis. Ir jokia tapatybė jam nelipo. Bendriausia prasme tai galima pavadinti ekscentriškumu, bet ne tuo simpatišku, šiek tiek naiviu ir prognozuojamu, bet sąmoningai bandančiu išprovokuoti ir drąsiai ignoruojančiu visuomenės normas. 

Mane labiausiai stebino, kad šis „nusispjovimas“ ėjo koja kojon su didžiule, tiesiog milžiniška atožvalga į aplinką siekiant jos pripažinimo – jis stengėsi mokytis ir buvo vienas iš tų retųjų Mažvydotekos lankytojų, aktyvus seminaruose ir renginiuose, stengėsi dalyvauti besikuriančių jaunimo organizacijų veikloje, kiekvienoje konferencijoje savo apiplyšusias kelnes ir megztinius keisdavo tvarkingas džinsais ir švarkeliu. Sakyčiau, kad jis norėjo būti pripažintas ir mylimas, bet, tiesą sakant, mažai kas iš ambicingųjų politikos mokslo studentų to nenorėjo.

Bet Stanislovui to pasiekti nesisekė. Jis turėjo atstumiančio gobšumo, piktos konkurencijos aistrą, nesiskaitė su kitais ir apskritai vargiai buvo empatiškas – ne tik nesistengė suprasti kito, bet ir nesistengė būti per daug suprastas. Pasaulis buvo tik žaidimo aikštelė, su tam tikromis taisyklėmis, iš kurių jis fanatiškai laikėsi vienų (įsivaizduokite, jaunuolį tris kartus per dieną po penkias minutes besivalantį dantis) ir visiškai ignoravo kitas (tas pats jaunuolis iš esmės nedarė nieko, kad tvarkytų bendrąsias erdves); jis norėjo visko, tačiau dalintis nenorėjo niekuo. Jis buvo aikštingas vaikas. Galbūt dėl to nuo pat pirmųjų dienų dauguma bendrakursių į jį kreipdavosi švelniai ironiškai: Stasiuk.

Šį kreipinį įgalindavo ir tai, kad kurse jis buvo jauniausias, įstojęs vos 17 metų. Kiti šalčininkiečiai sakė, kad jis peršoko kaži kiek klasių, nes buvo protingas. Ir iš tiesų – jis buvo protingas. Ne tik eruditiškai protingas, nes žinojo dalykus, kurių paprastai nežinojo niekas kitas. Jis buvo protingas vaizduote – sugalvodavo beprotiškų dalykų ir klausimų (tarkim, santykių su nežemiškomis civilizacijomis įteisinimas LR Konstitucijoje), kuriuos aistringai (nors ir dažnai neįtikinamai) gynė. Protingas tiek, kad sukčiaudavo per egzaminus su didžiulėmis šperomis, kurių turbūt jam nereikėjo. Ir, tiesą sakant, protingas savo darbo kultūra – jis daug dirbo. Daugiausia iš mano draugų ir pažįstamų. Kiekvieną dieną ir kryptingai. Net tada, kai mes jam trukdydavome, pliekdami kortomis iki išnaktų, jis stengėsi mokytis, viso aukšto merginų nelaimei, suradęs ramiausią vietą tai daryti – dušą. Mums buvo juokinga. Bent jau iki tol, kol studentiškas pasityčiojimas (tada sakėm – pokštas) nesibaigė keliomis siūlėmis kito mano bendrakursio galvoje ir kelias dienas iš išgąsčio besislapstančio Stanislovo paieška.  

Stanislovas Tomas studentų mitinge prie Seimo 2008 metais.

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bet tada viskas po truputį užsimiršo. Stasiukas mokėsi ir gyveno to nukentėjusioje kaimynystėje. Toliau kartkartėmis pašiepiamas bendrakursių. Susiradęs keletą artimų draugų. Bandydamas susirasti merginą. Ieškodamas geresnio gyvenimo galimybių, iš kurių pirmoji sėkminga buvo mainų programa su Latvijos universitetu. Nesu tikras, ar jis ten iš tiesų mokėsi, bet turbūt vienas iš jo paties skelbiamų biografinių įrašų, kad jis baigęs Latvijos universitetą, reiškia ir tą pusmetį ar metelius Rygoje. Dar atsimenu, kad su bakalauro gynimu jam kažkas nepasisekė. Paskui, kurį laiką, tik nuogirdos: Rolando Povilionio, tuomet liberaldemokratų partijos nario, patarėjas Europos Parlamente, teismų diskursą dekonstruojantis Sorbonos doktorantas, Pakso ir Uspaskicho parankinis ir Lietuvos (ir Padniestrės) advokatas be licencijos.

Kai jį sutikau jau po to, kai jis „barikadavo“ universitetą 2008 metais ir kandidatavo į Seimą, berods, Klaipėdoje su brošiūrėlėmis „¡no pasarán!“, jis šypsojosi. Buvo gerokai priaugęs svorio, kostiumuotas ir diplomuotas, gal jau su vienračiu. Iš to susitikimo įstrigo nekuklus pripažinimas, kad Lietuvos advokatūros įstatymas neleidžia reklamuoti savo veiklos, o rinkimai į Seimą – puiki proga parodyti save. Nuo to laiko kiekvieną jo pasivaidenimą viešojoje erdvėje matau tik taip – kaip savireklamą. Kitą kartą, jau po kelerių metų, žinojau, kad geriausia būti advokatu kažkur ofšore ir kad jis yra kaži kokių Rusijos ir, berods, Kazachijos universitetų dėstytojas irgi profesorius, tačiau visi šie žodžiai buvo tušti – tik reklama besibylinėjantiems kaliniams ir jų artimiesiems.

Nuo to laiko jau kaip feisbuko draugas pradėjau stebėti ir stebėtis, su kokiu cinizmu jis teršia Lietuvos viešąją erdvę atviru melu ir tirštomis spalvomis, lyg iš natų traukdamas unisonu su Rusijos propaganda. Ir dar tada jis sudaužė Generolo Vėtros atminimo lentą. Vėl mačiau tik savireklamą, su nerimu galvodamas, kad čia jau nėra tik Stanislovas Tomas, kad už jo yra kažkoks didesnis planas, kita didesnė jėga, kuri juo tik lengvai manipuliuoja, kaip žaislu kvailystėms sužadinti visus: antivėtrininkus ir provėtrininkus, kairiuosius ir dešiniuosius, žydus ir lietuvius, mane ir Jus, lyg tai būtų viso pasaulio esmė. Ir, baisiausia, šis veikimas prieš šiuolaikinę Lietuvos valstybę bei sąmoningas visuomenės kiršinimas jam ne neišvengiama drama, bet malonumas ir gyvenimo prasmė, nes duoda papildomų pajamų ir „rėmėjų“ balsų.   

Bet ne dėl to rašau ir ne tai baisiausia. Baisiausia, kaip Stanislovas Tomas, mano kambariokas ir bendrakursis, toks tapo. Ir, man rodos, aš žinau: tada, kai Šalčininkuose jį engė kaip moksliuką; tada, kai Vilniaus kraštas kalbėjo apie save kaip apie auką ir buvo matomas kaip priešas; tada, kai universitete iš jo tyčiojosi; tada, kai dešiniųjų pažiūrų kolega pasakė, kad jam čia ne vieta. Tada, kai toliau gyvenau lyg niekur nieko, o jame augo neapykanta, pagieža, pyktis Sistemai. Jis sudužo. Tada ir visada. Atleisk, Stanislovai.