Otto Davidas Tolischus (1890-1967). NYT nuotrauka

1890 m. lapkričio 20 d. Skirvytės kaime, Rusnės saloje, gimęs žurnalistas Otto Davidas Tolischus (Otonas Tolišius) – kol kas vienintelis lietuvių kilmės lietuvis, 1940 m. laimėjęs Pulicerio premiją (Pulitzer Prize), vieną iš prestižiškiausių JAV premijų, skiriamų už geriausius žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius.

Deivido ir Marės (Kubiliūtės) Tolišių sūnus, būdamas septyniolikos, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1913 m. tapo tos šalies piliečiu. Keletą metų padirbėjęs gamyklose, Otonas pradeda studijuoti Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokykloje. Po studijų 1916 metais įsidarbina Klivlende leidžiamame dienraštyje „Cleveland Press“, ilgainiui tampa laikraščio redaktoriumi. 1923 m. sugrįžta į Europą, kur iki 1931-ųjų dirba žurnalistu Berlyne „Universal Service“, ir metus, nuo 1931–1932 m., pagrindiniu žurnalistu Londone JAV priklausiusiai naujienų agentūrai „International News Service“. 1933 m. Tolišius prisijungia prie „The New York Times“ (NYT) biuro Berlyne. Būtent dirbdamas šiame biure Prūsijos lietuvis atidžiai seka ir aprašo nacistinės Vokietijos iškilimą. 1940 m. kovą žurnalistas iš šalies išprašytas.

Atrodo, jog, gyvendamas Vokietijoje, Tolišius lankėsi ir Lietuvoje. JAV konsulas Kaune Robertas W. Heingartneris savo dienoraštyje (jį, pavadinimu „Lithuania in the 1920s: A Diplomat‘s Diary, 2009 m. išleido „Rodopi“ leidykla) yra palikęs tokį įrašą: 1926 m. spalio 13-oji buvo kiek įvairesnė diena, nei įprasta. Tą dieną paskambino „Hearst Newspapers“ atstovas ponas Tolišius ir pakvietė pietų į „Metropolio“ restoraną. Konsului negalint priimti pasiūlymo, vicekonsulas Charles‘as M. Gerrity‘is suorganizavo vakarienę, kurioje dalyvavo ir Tolišius. „Ponas Tolišius, būdamas žurnalistas, daug kalbėjo apie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, – rašo konsulas. – Jo nuomone, Lietuvos laukia labai nestabili ateitis.“  

Tolišiaus 1940 m. išleisto romano They Wanted War viršelis. Vienas knygos saugomas ir Nacionalinėje bibliotekoje.

1940 m. Tolišiui paskiriama Pulicerio premija už Berlyne parašytus straipsnius apie tuometinę Vokietiją, nacistinio režimo šalyje įsigalėjimą ir šalies gyvenimą po Hitlerio padu. Apie jam paskirtą prestižinį apdovanojimą informacijos nedaug. Pulicerio premijos svetainėje rašoma, jog apdovanojimas Prūsijos lietuviui paskirtas už pranešimus iš Berlyno. Beje, tais pačiais metais romano kategorijoje Pulicerio premiją laimėjo Amerikos rašytojas Johnas Steinbeckas už realistinį kūrinį „The Grapes of Wrath“ (Rūstybės kekės), dramos kategorijoje – armėnų kilmės amerikietis Williamas Saroyanas už pjesę „The Time of Your Life“ (Tavo gyvenimo laikas), poezijos kategorijoje – Markas Van Dorenas (Holtas) už eilėraščių rinktinę, biografijos kategorijoje – Carlas Sandburgas už romaną apie Abraomą Linkolną „Abraham Lincoln: The War Years“. 

1941 m. sausį Tolišius paskiriamas į Tokijų. Tų pačių metų gruodį, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai japonų oro pajėgos užpuola Amerikos karinę jūrų bazę Perl Harbore, Tolišius suimamas ir kalinamas net penkis mėnesius. Jis išlaisvinamas 1942 m., JAV ir Japonijai apsikeitus karo belaisviais. 

Tolišius yra trijų knygų autorius: „They Wanted War“ (Jie norėjo karo, 1940), „Tokyo Record“ (Tokijo protokolas, 1943) ir „Through Japanese Eyes“ (Japono akimis, 1945).

Pirmoji knyga, pažymėta Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone knygyno antspaudu ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, yra žurnalisto straipsnių ir depešų, rašytų jam dirbant Berlyne, rinktinė. Knygos pavadinimas yra tiesioginė aliuzija į 1939 m. gruodžio 30 d. Hitlerio ištartą garsiąją frazę: „Norėjo karo – jį ir gavo.“ Skaitant knygą, į akis krenta autoriaus Europos istorijos ir tuometinės geopolitinės situacijos išmanymas. Jis rašo ne tik apie Hitlerį, jo vadovavimo šaliai metodus, bet ir apie Vokietijos ekonominę ir socialinę padėtį. Tolišius puikiai valdo plunksną. Jis nestokoja humoro, neretai pereinančio į neslepiamą pašaipą ir negailestingą kritiką. Štai kaip jis pradeda knygos pirmąjį straipsnį: „Du Hitleriai egzistuoja viename kūne – privatus Hitleris, kuris, nors ir iškilęs pasaulyje, tebėra savęs paties kūrėjas iš provincinio Braunau miestelio Austrijoje, ir oficialus Hitleris, diktatorius ir karo vadas, kuris, kitaip nei Musolinis, savo vaidmens nevaidina, o jame gyvena“ (p. 3).

Knygos autoriaus padėka su Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone knygyno antspaudu.

Nuo 1942-ųjų iki pat išėjimo į pensiją 1964 m. Tolišius dirbo NYT. Jis taip pat buvo organizacijos „Overseas Press of America Club“ narys. Mirė Niujorke 1967 m. vasario 24 d.         

Vyresnės kartos Amerikos lietuviai dar prisimena Tolišiaus straipsnius NYT. 1996 m. balandžio 19 d. dienraštyje „Draugas“ paskelbtame laiške redakcijai „Ką būtų sakęs Otto Tolischus šiandien?“ Saulius Šoliūnas prisimena, jog žurnalistas buvo didelis pavergtųjų tautų draugas ir užtarėjas, Vasario 16-osios proga NYT puslapiuose rašęs Lietuvai palankius vedamuosius.

Tolišiaus pavardę galima sutikti ir žydų spaudoje, kur jis vertinamas už toliaregiškumą, rašant apie nacistinės Vokietijos požiūrį į bendrapiliečius žydus ir žydų tautą apskirtai bei karo metais vis labiau stiprėjantį antisemitizmą. „1937 m. vasario 7 d. – iki Antrojo pasaulinio karo pradžios likus dviem su puse metų – vienas iš labiausiai patyrusių „Times“ korespondentų Otto D. Tolischus parašė apie per Rytų Europą besiritančią antisemitizmo bangą straipsnyje, kuris buvo paskelbtas penkiais atskirais tekstais laikraščio sekmadienio laidoje“, – rašo Rickas Richmanas straipsnyje „The 1940 Campaign for a Jewish Army to Fight Hitler“ (Martyrdom & Resistance, Nr. 4, 2018 m. kovas/balandis, p. 3; perspausdinta iš The Jewish Journal).

Praėjus beveik 80 metų, Tolišius vis dar yra vienintelis lietuvių kilmės Pulicerio premijos laimėtojas.

Parengė Dalia Cidzikaitė