Dr. Norbertas Černiauskas. E. Kurausko nuotrauka.

Knygą „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“ (leidykla „Tikra knyga“, 2019 m.) parašęs NORBERTAS ČERNIAUSKAS sako norėjęs reabilituoti suprimityvintas tautiškumo, patriotizmo, pilietiškumo sąvokas, o tai padaryti geriausia nieko apie sudėtingą Lietuvos istoriją neslepiant ir nenutylint.

Pasak istoriko ir šaulio, knygą išleidusio Šaulių sąjungai švenčiant šimtąjį gimtadienį, XXI amžiuje privalome kalbėti visą tiesą, kad ir kokia ji būtų, ir jei išdrįsime nebesislėpti už dabar uoliai kartojamų lozungų – joks priešas nebebus mums baisus.

Tačiau knyga – ne tiek apie priešus ir drakonus, kiek apie lietuviškuosius riterius ir kaip jais tapti šiandien. Šia linkme ir kreipiame pokalbį, klaidžiodami po tarpukario frontų linijas, prisimindami nutrūktgalviškų ano meto inteligentų sumanymus, džiaugdamiesi šaulių nuopelnais Lietuvai ir svarstydami, ko reikėtų imtis, kad būtume labiau riteriški, ir aplinkui nedrįstų sukiotis drakonai.

Knygos autorius dr. Norbertas Černiauskas su bendraautore iliustratore Birute Bikelyte. Leidyklos „Tikra knyga“ nuotrauka

Kokį tikslą sau kėlėte imdamasis šios knygos?

Užsibrėžiau parašyti tekstą, kuriame į trumpus pasakojimus sudėčiau sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją ir kurį galėtų suprasti dešimtmetis. Taip pat norėjau pasitelkdamas paprastų istorinių pavyzdžių paaiškinti pas mus gerokai suprimityvintas ir nuvalkiotas patriotizmo, pilietiškumo sąvokas – kas tai yra ir kodėl tai svarbu.

Kilo mintis tam pasitelkti riterio vaizdinį, kuris visuotinai atpažįstamas ir priimamas Vakarų kultūroje. Istoriko Rimvydo Petrausko tyrimų dėka šioje knygoje užsimenama, kad ne tik Lietuvą seniau puolė riteriai, bet ilgainiui Lietuva išsiugdė ir savų riterių, kurie jau galėjo atitikti vakarietiškas riterijos tradicijas. Tai leidžia kalbėti nors ir apie simbolišką, bet riteriškos kultūros tęstinumą skirtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais, o gal net ir šiandien.

Knyga apie riterius, o kur riteriai – ten drakonai. Jeigu riterių atitikmuo šiais laikais yra šauliai, kas yra šių dienų drakonai?

Drakonas – tai švento Jurgio nugalėtas blogis. Drakonas iš esmės yra nuolatinis blogis ar grėsmė, kuri kartkartėmis apsilanko Lietuvoje ir kurią reikia perverti su ietimi – tam mums reikalingi riteriai.

Turite omenyje Rusiją?

Geografiškai, geopolitiškai nesunku suprasti, iš kur tas blogis ateina, bet yra ir kitų, vidinių mūsų visuomenės dalykų, pavyzdžiui, kritinio mąstymo, politinio ir informacinio raštingumo trūkumas, siaurai ir primityviai suprantamas tautiškumas, uždaras ir gynybinis santykis su savo praeitimi – ten taip pat tūno drakonai. O mūsų vidiniai drakonai kartais net pavojingesni negu tie iš išorės.

Sakote, kad knygą pirmiausia rašėte dešimtmečiams. Kokią žinią norite jiems perduoti?

Noriu jiems parodyti, kad tokios sąvokos kaip atsakingumas, patriotiškumas, pagarba kitam nėra viso labo nuolat kartojamos klišės, bet kad jos reiškia labai realius dalykus, kasdienius smulkius darbus, kuriuos kiekvienas galime atlikti. Noriu, kad knygos skaitytojai suprastų, jog kiekviename žingsnyje – ir mokykloje, ir namie, ir atostogaujant galima imtis riteriškų žygių, ir kiekvienas gali tapti riteriu. O mano siūlomas geras būdas žengti į tą riterišką pasaulį – tai tapti jaunaisiais šauliais. Dabar tai padaryti galima sulaukus vienuolikos, tad dešimtmečius pasirinkau neatsitiktinai.

Ir visgi kokie tie riterių ir šaulių panašumai, koks pagrindas juos statyti į vieną gretą?

Bandau parodyti, kad riteriški idealai gali egzistuoti ir XXI amžiuje, jog tai nėra tik senoviniai romantiniai vaizdiniai. Tikrai ir šiandien yra žmonių, kurie gyvena ir veikia idealų, o ne vien pragmatinių sumetimų vedami. Tai kaip tik įrašyta Šaulių sąjungos genetiniame kode, pakanka atidžiau patyrinėti jos įkūrėjų ir pagrindinių knygos herojų Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus gyvenimus.

Jie buvo labai skirtingi, bet abu tikri valstybininkai, ir juos suvienijo paprastas klausimas: kuo gali prisidėti kiekvienas pilietis siekiant iškovoti šaliai nepriklausomybę? Tai buvo 1919-ųjų birželio mėnuo, Lietuvoje siautė karas, per jos teritoriją ėjo fronto linijos, ir 1918-aisiais paskelbtą nepriklausomybę dar reikėjo apginti. Vladas ir Matas sugalvojo telkti visuomenę įkuriant Šaulių sąjungą.

Pirmasis buvo kilmingos giminės palikuonis – bajoras, agronomas, lenkakalbis, vėliau išmokęs lietuviškai. Dar iki nepriklausomybės savo dvare vykdė socialinius eksperimentus, stengėsi įvairiapusiškai šviesti ir taip išlaisvinti žmones iš ilgametės pobaudžiavinės perspektyvos.

O Matas Šalčius atvėrė pasaulį Lietuvai, parodydamas, kad lietuviai gyvena visur išsibarstę. Šiemet minimi Pasaulio lietuvių metai kaip tik labai tinka jį prisiminti kaip vieną nutrūktgalviškiausių visų laikų lietuvių keliautojų, o kartu ir vieną pirmųjų, pradėjusių užsienyje burti lietuvių bendruomenes. Juk visa tai netgi labai riteriška. Ne  veltui jis ir Šaulių sąjungą suvokė kaip naujo pasaulio ir naujos visuomenės reiškinį – jeigu reikia, greitai susimobilizuojančios ir sprendžiančios problemas, bet karu mobilios, keliaujančios, trokštančios pažinti pasaulį.

Šauliai Kovo 11-osios iškilmėje.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šiemet Lietuvos šaulių sąjunga švenčia šimtąjį gimtadienį. Kokiam tikslui organizacija buvo įkurta, ar dabar jos misija pasikeitusi?

Prieš 100 metų Lietuva buvo visai kitokia, vyko karas, todėl naujos organizacijos misija buvo pagelbėti kariuomenei ir sujungti į vieną organizaciją ginkluotus partizanų būrius, tuo metu veikusius įvairiose Lietuvos vietose, kad šie galėtų sėkmingiau prisidėti prie krašto gynybos. Vėliau, 4-ajame dešimtmetyje, organizacija buvo stipriai sukarinta, todėl galima sakyti, kad tuometines Šaulių sąjungos funkcijas dabar vykdo Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

Tiesa, ir dabar šaulių pagrindinė funkcija išlieka ta pati – būti savanoriais krašto apsaugai, tarpininkauti tarp visuomenės ir kariuomenės, tačiau kita labai svarbi funkcija yra bendruomeninė. Šaulių pagrindu provincijose buriasi bendruomenės, kurios rūpinasi ne tik krašto apsauga, bet ir XX a. tautos istorine atmintimi, padeda sodinti miškus, gesinti gaisrus, gelbsti didžiuosiuose renginiuose. Apskritai aš šaulius mėgstu vadinti pirmaisiais savanoriais – kur tik reikalingi savanoriai, jie pirmieji atskuba į pagalbą. Tai, mano manymu, yra labai kilni funkcija.

Bet juk ir tarpukariu šauliai dirbo svarbų visuomeninį darbą, būrė bendruomenes kultūriniu aspektu.

Tuo metu kultūrinis aspektas buvo labai svarbus, nes provincijoje kultūrinis gyvenimas nebuvo intensyvus, ir jį daugiausia organizavo visuomeninės organizacijos, burdamos chorus, orkestrus, statydamos spektaklius. Todėl šaulių namai tarpukariu neretai tapdavo pagrindiniais bendruomenių kultūros centrais.

Dabar visuomenė apsišvietusi, raštinga, todėl ne taip svarbu užsiimti tokia kryptinga veikla, o svarbiau ugdyti visuomeniškumą. XXI a. visuomenėje svarbu, kad žmonės apskritai kažkuo domėtųsi, kad juos jungtų bendra idėja, nes po sovietmečio mūsų visuomenė labai atomizuota.

Knygoje pateikiate 7 praktinius patarimus, kaip atpažinti riterį arba kaip pamažu juo tapti. Pasidalinkite pora jums svarbiausių.

Man labiausiai patinka pasakymas, kad šaulys, esamas ar būsimasis riteris – tai žmogus su vaizduote, kuris nebijo ją įjungti, galvoti apie daugelį dalykų savaip, galima net pasakyti – fantazuoti. Pavyzdžiui, važiuodamas autobusu ar plaukdamas baidare, jis gali labai vaizdingai į tai pažiūrėti ir įsivaizduoti, kad galbūt keliauja per neatrastą pasaulį.

Kitas man svarbus dalykas – kad šaulys visąlaik atsako už savo žodžius ir netiki pliurpalais. Manau, kad didžiausia grėsmė mūsų visuomenei šiomis dienomis yra menkas informacinis raštingumas. Pastebiu, kad dabartiniame informaciniame lauke, kuris yra beprotiškai platus, visiems – neišskiriant jaunų ar vyresnių – labai sunku patikimą informaciją atskirti nuo paslėptų reklamų ar melagingų naujienų, trūksta elementaraus kritiškumo gaunamos informacijos atžvilgiu. Todėl kaip niekad svarbu mokytis atpažinti patikimas žiniasklaidos priemones ir kokybišką informaciją, ir pačiam atidžiau rinktis, ką ir kam kalbėti.

Norbertas Černiauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pasirinkote drąsią pasakojimo formą – laiko mašina keliamasi į praeitį, kalbamasi su istorinėmis asmenybėmis. Kodėl tokia forma jums atrodo pranašesnė už įprastą vadovėlinį istorijos pasakojimą?

Tokia forma man atrodo įtaigesnė ir leidžianti kur kas geriau pajusti, kad pasakojami įvykiai nėra viso labo praeityje įvykę nutikimai, niekaip nesusiję su šiandiena. Aš noriu parodyti, kad istorija nėra vien tai, kas buvo ir negrįžtamai pradingo praeity, bet kad ji suformavo mūsų dabartį ir formuoja ateitį. Todėl knygoje stengiausi atskleisti ir pabrėžti valstybingumo tradicijos reikšmę – kad tai, kokiame santykyje su savo valstybe buvome ir kaip dėl jos arba į ją kažkada investavome, lemia tai, kokie dabar esame.

Ar mums pavyksta atkurti arba iš naujo kurti savo valstybingumo tradiciją?

Man atrodo, kad šiuo Kovo 11-osios nepriklausomybės laikotarpiu pernelyg daug dėmesio skiriame tik saugoti, pavyzdžiui, tarpukario kūrybos rezultatus, bet ne kurti savus. O juk valstybingumo tradicija tarpukariu yra gerą išsilavinimą ir vaizduotę turinčių politikų bei visuomenininkų kūrinys. Ji buvo nuolatos kuriama mąstant, kokia turi būti valstybė, kaip tvarkoma, į kokius praeities vaizdinius reikia remtis, kas yra modernus lietuviškumas, ką reiškia būti lietuviu. Tarpukariu į Vytautą Didįjį atsigręžta ne šiaip sau – tai buvo gerai apgalvotos ir nuoseklios to meto politikos vaisius.

Todėl manau, kad valstybė arba lietuvybė plačiąja prasme gyva tiek, kiek mes nuolatos ją kuriame ir kiek investuojame savęs į kūrybos procesą. Kažkada valstybę ir lietuvybę svarbiausia buvo apskritai išsaugoti, ir lietuviai puikiai su tuo susidorojo, bet šiuo metu jau būtų gerai pereiti prie aktyvesnės kūrybos.

Pažvelkime atidžiau į jūsų knygoje pristatomus šaulius ir jų nuopelnus. Kaip suprantu, šauliai suvaidino kertinį vaidmenį Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos?

Kadangi tuo metu šauliai jau buvo gerai organizuoti, jiems teko toks sunkus egzaminas, ir jį puikiai išlaikė. Didelė dalis savanorių, kurie persirengę civilių rūbais perėjo sieną ir pirmąkart pamatė jūrą, buvo šauliai.

Istoriografijoje nusistovėjusi tradicija laikyti, kad du didžiausi šaulių pasiekimai tarpukariu yra Klaipėdos krašto prijungimas ir lenkų karinės organizacijos POW sąmokslo prieš Lietuvą susekimas ir likvidavimas 1919 metais.

O kaip susiklostė šaulių likimai okupacijų akivaizdoje?

Šitoje organizacijoje tikrai nėra viskas tik šviesu, ir knygoje aprašydamas okupacijas, ypač pirmąją sovietinę, aš stengiausi parodyti, kad būta visko – ir nesusigaudymo situacijoje, ir negalvojimo savo makaule, ir bendradarbiavimo su tuo, kuo nereikėjo. Šaulių situacija tiesiog atspindi visos tuometinės visuomenės sutrikimą ir likimą. Nereikia pamiršti, kad sovietams pirmąsyk okupavus Lietuvą vienas pirmųjų represinių smūgių buvo suduotas būtent šauliams – iškart suimtas vadas, paimti šaulių sąrašai, daugelis jų ištremti ar kitaip represuoti.

Tačiau vėliau šauliai suvaidino svarbų vaidmenį partizaniniame kare. Tarpukariu sukauptos žinios ir užmegzti organizaciniai ryšiai pravertė kovojant, ir neretai išlikusiose nuotraukose galime matyti partizanų vadus, seginčius šaulio ženklelį su dvigubu kryžiumi. Pavyzdžiui, vienas iš 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarų, Juozas Šibaila-Merainis tarpukariu buvo aktyvus šaulys.

Tarp knygoje pristatomo šaulio partizano ir šaulio prie Vilniaus televizijos bokšto 1991-aisiais knygoje paliktas tarpas. Ar per tuos 40 metų kas žinoma apie šaulių veiklą?

Iš tiesų šioje knygos dalyje buvau numatęs pasakojimą apie šaulius išeivijoje. Ir nors galiausiai nusprendžiau jo atsisakyti, galiu pridėti, kad šauliai visus tuos metus tęsė veiklą Amerikoje, tiesa, išlaikydami daugiausia visuomeninį kultūrinį veiklos dėmenį. Tad ir Lietuvoje 1989 metais Šaulių sąjunga buvo atkurta ne iš niekur – viena vertus, dar buvo tremtis ir kitas represijas išgyvenusių tarpukario šaulių, kita vertus, Amerikos šauliai sujungė du laisvos Lietuvos laikotarpius.

Galbūt dar kas nors į knygą netilpo?

Daugiau nieko neatmečiau, tačiau rašydamas vis klausiau savęs, kaip atvirai turėčiau vaizduoti baisiausius mūsų istorijos epizodus, kitaip sakant, ar reikia kraujo, nes jo mūsų XX amžiaus istorijoje būta labai daug. Man norėjosi nieko nenutylėti, todėl nors galiausiai atsisakiau visai atviro žiaurumo, visgi palikau jį tokį, kad skaitytojas galėtų pats suprasti, kas tuo metu dėjosi.

Man atrodo, jog XXI amžiuje privalome kalbėti visą tiesą, kad ir kokia ji būtų, nes mūsų visuomenė bus stipri tik tada, kai galės drąsiai pripažinti net ir pačius blogiausius dalykus, nutikusius per šimtą metų. Jei išdrįsime būti atviri kiekvienam savo istorijos puslapiui ir viską permąstę nebesislėpsime už išmoktų ir uoliai kartojamų lozungų – tada jau niekas prie mūsų neprikibs nei iš išorės, nei iš vidaus, ir joks informacinis priešas nebus mums baisus. Tikiuosi, kad mano knyga prie viso to prisidės.