Jėzus žydams tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“. 
    Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 
    Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“. 
    Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ 
    Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ 
    Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

 

Skaitiniai KV (204)

Pr 17, 3–9: Tu būsi protėvis daugybei tautų

Ps 105, 4–5. 6–7. 8–9. P.: Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Artėjant žydų Velykoms Evangelijoje pagal Joną Jėzaus diskusija su žydais tampa vis aštresnė ir atviresnė. Jėzus atvirai sako taip, kad jie suprastų, kad Jis yra Dievo Sūnus, Mesijas. „Kas laikysis mano žodžio nemirs per amžius... mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat ... o aš jį pažįstu ... pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ Paskutinis Jėzaus žodis AŠ ESU, (aramėjų JHWH – Jahve) – tai Dievo vardas, o tai reiškia Esantysis, tas kuris yra visada, Amžinasis. Tokiu būdu Dievas prisistatė Mozei. Žydai labai gerai suprato, ką Jėzus pasakė, nes už piktažodžiavimą norėjo Jį užmušti akmenimis. Jų manymu, Jėzus piktžodžiavo Dievui, lygindamas save su Juo.

Ir niekas negali pasakyti, kad žydai nesuprato, ką Jis kalbėjo apie save. Kyla klausimas: kodėl neįtikėjo? Kodėl Jį nukryžiavo? Ko trūksta žmogui, kad tikėtų?

Tie klausimai svarbūs ir mums. Mums, kurie daug žinome apie Dievą, tikėjimą, žymiai daugiau nei anie žydai. Ir kas iš to? Ar tai reiškia, kad mūsų tikėjimas tvirtesnis? Jėzus sakė, jog, jei turėtume tikėjimą kaip garstyčios grūdelis, galėtume ir kalnus perkelti iš vienos vietos į kitą. O aš to nesugebu, jūs irgi. Tai koks yra mano ar jūsų tikėjimas?

Šv. Abatas Kolumbanas sako, kad Dievą galima pažinti tikėjimu, kylančiu iš širdies paprastumo, kad nors iš dalies galima Jį pamatyti tyra širdimi. (žr. Valandų liturgija, 7 eilinės savaites ketvirtadienio aušrinės antras skaitinys). Daug žydų nesugebėjo priimti Jėzaus, nes jiems pritrūko širdies paprastumo, kuri yra linkusi priimti tiesą be papildomų samprotavimų ir be savo įsitikinimų primetimo. Jie visiškai kitaip įsivaizdavo Mesiją ir atmesdavo galimybę, kad visagalis Dievas galėtų tapti žmogumi. Be to, jų širdis nebuvo tyra, – Jėzus jiems dažnai tai primindavo.

Štai ir tvirto tikėjimo paslaptis. Klausyti Jėzaus žodžių, juos apmąstyti ir su pasitikėjimu priimti, priimti ne vien protu, bet ir širdimi. O jų priėmimas širdimi, pagal žydų mąstyseną, reiškė, priimti visu savimi, savo gyvenimu, gyventi pagal jį. Štai ir raktas į tvirtą tikėjimą. Be lieka dažnai šauktis Jėzaus pagalbos: padidink mano tikėjimą, nes tikėjimas, nėra mano pastangų vaisius, o Dievo dovana, kurią priėmus gebame ir kalnus kilnoti...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai