Igno Avižinio nuotrauka

Jauni miestiečiai sako, kad važiavo į kaimą ieškoti savęs. „Mes ieškojome, kas esame kaip giesmininkai, ir supratome, kad giedoriaus gyvenimo būdas laikui bėgant nepasikeitė. Kaip ir tos kaimo močiutės esame draugų kompanija, kuri kartu gieda ir tuo mėgaujasi“, teigia Povilas Vanžodis. Jis yra sostinėje jau gerai žinomo Gailestingumo šventovės ansamblio vadovas. Senąją sakralinę muziką atliekanti vokalinė grupė, išsiskirianti alternatyviu skambesiu, neseniai į savo repertuarą įtraukė kantičkas. „Bandome suprasti, kokią vietą šios katalikiškos liaudies giesmės užima platesniame sakralinės muzikos kontekste ir kodėl mums patiems jos tokios artimos“, – sako ansamblio narys Tautvydas Mažeika.

Šiandien daug dėmesio skiriama liaudies dainoms, sako Povilas, jos renkamos ir daug kur atliekamos, bet kantičkos yra neištirtas laukas, jas atlieka vos kelios grupės. „Mes patys visai neseniai atradome jų grožį ir supratome, kad jos puikiai dera prie mūsų atliekamo repertuaro.“

Kantičkos – tai XIX a. giedojimo maldaknygė, kurioje surinktos liaudies pamaldumo giesmės. Vėliau kantičkomis imta vadina pačias giesmes. Kun. Vilius Sikorskas mini, kad „kantičkų“ melodijoms įtaką padarė trys pagrindiniai šaltiniai: grigališkasis choralas, Vakarų Europos katalikų ir protestantų giesmės bei lietuvių liaudies dainos. Gailestingumo šventovės ansamblis atlieka aranžuotas kantičkas, kurių autorė – ansamblio vadovė Gabija Adamonytė. Ji teigia pastebėjusi, kad kun. Sikorsko išvardintos kantičkų įtakos labai siejasi su ansamblio atliekamu repertuaru: „Mūsų vokalinių galimybių paieškos man primena lietuvių liaudies dainų atlikimo specifiką, tuo tarpu grigališkasis choralas yra neatsiejama mūsų, kaip giedotojų, kasdienybės dalis. Mūsų muzikinė patirtis labai organiškai derėjo su kantičkomis.“

Gailestingumo šventovės ansamblis gieda kantičkas popiežiaus Pranciškaus susitikime su jaunimu Vilniaus katedros aišktėje. Laimos Penekaitės nuotrauka
Tarptautinio Skarulių muzikos festivalio nuotrauka

Ansamblio narė Milda Adamonytė pabrėžia, kad sakralinės muzikos paveldas jiems yra gyvas ir pritaikomas: „Galbūt dėl to mes suprantame tradiciją kaip dabartį, kuriai besikuriant aktyviai dalyvauja istorinis laikas. Būtent tuo paremtos ir mūsų „kantičkų“ aranžuotės. Viena vertus, tradiciją tęsiame naudodami „kantičkas“ kaip autentišką medžiagą kuriant. Kita vertus, šį kūrybinį procesą suprantame kaip Lietuvos sakralinės liaudies muzikos kultūros identiteto paieškas platesniame tiek kultūriniame, tiek geografiniame lauke.“

Liaudies muzika nebeatlieka savo funkcijos kaip anksčiau, kai karo, vestuvių, darbo dainos buvo natūrali kasdienybės dalis. „Anot Jurijaus Dobriakovo, daina buvo gyvenimo būdas, kuris šiandien miesto kultūroje nebeegzistuoja, tokios muzikos atlikimas įgauna dekoratyvinį pobūdį. Mes, giedodami kantičkas, išlaikome jų tikslą – jos buvo skirtos maldai. Kaip ir kaimo žmonės, mes jomis meldžiamės. Nors kiek pakeitėme kantičkų formą, išlaikėme jų funkciją“, – sako Milda.

Išliko ir kantičkų giedojimo praktikai būdingas laisvalaikio praleidimo laikas. Ansamblio narys Tautvydas šypsodamasis pasakojo, kaip Povilas klausinėjo kantičkas giedančius senelius: „Iš tavo klausimų matėsi, kad tu vis bandei surasti kažką, kas mums būtų artima – „jūs, giedančios, juk esat bičiulės, ar ne?“ Taip, atsako Povilas: „Nujaučiau, kad jų gyvenimo būdas turėtų būti panašus į mūsų. Kaip ir tos kaimo močiutės esame draugų kompanija, kuri kartu gieda ir tuo mėgaujasi.“ Yra dalykų kurie nesikeičia.

Idėja aplankyti kaimuose kantičkas giedančius senelius kilo po popiežiaus Pranciškaus paraginimo Lietuvos jaunimui atsigręžti į savo šaknis, mokytis iš savo senolių. Ansamblio tikslas nebuvo surinkti kantičkas, jie ieškojo, kokioje aplinkoje ši muzika tarpsta, kad patys neprarastų ryšio su šiuo gyvybiniu syvu. „Kantičkos mums tobulai tiko, – sako Povilas. – Ne per daug sudėtinga atlikti, nesieki švarios estetikos, supranti žodžius, su šia giesme gali tiesiog melstis.“ Gabija prideda, kad giedodama kantičkas jaučiasi labai natūraliai – gali paleisti savo balsą, iššaukti maldos žodžius.

„Mes bandėme suprasti, kodėl kantičkos mus taip paliečia, – sako Gabija. – Manau, kad kūrybiniame procese pavyko užčiuopti keletą atsakymų. Visų pirma, dauguma ansamblio narių augo Bažnyčioje girdėdami įvairias giedojimo tradicijas. Tai suformavo mūsų tapatybę. Kantičkos yra tokios kaip mes – išaugusios iš įvairių tradicijų. Antra, aiškesnis pasirinkimas domėtis senąja muzika susiformavo po pažinties su Prancūzijos atlikėjais, puoselėjančiais korsikietišką liaudies giedojimą, per jį ieškančiais autentiško senosios muzikos atlikimo būdo. Taip kilo idėja per lietuvių liaudies muzikines patirtis gilinti savo supratimą apie senąją muziką.“

Gailestingumo šventovės ansamblis su kantičkomis pradėjo eksperimentuoti ruošdamiesi praėjusių metų rugsėjo pabaigoje vykusiam popiežiaus vizitui Lietuvoje. „Mes patys klausėme ir kūrėme harmoniją, ne pagal kažkokią techniką, bet kad rastųsi mums artima spalva ir nuotaika, kad skambėtų ir lietuviškai, ir sakraliai, ir didingai. Rezultatas išėjo ir mums patiems, ir, manome, apskritai jaunimui, artimas.

Balandžio 13 d. 19 val. Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje Gailestingumo šventovės ansamblis rengia koncertą, kuriame pristatys savo kompaktinę plokštelę „Kantičkos“.