Paminklo skulptūrinė - architektūrinė vizija

2018 m. vasarą Vilniaus m. savivaldybė, atsižvelgdama  į vilniečių pasiūlymus, ėmėsi Reformatų skvero sutvarkymo darbų. Numatyta paversti parką laisvalaikio, kultūros ir istorinio pažinimo erdve, akcentuojant joje reformatų istorijos paveldo įamžinimą. Numatyta ir vieta Lietuvos Reformacijos ir lietuviškosios raštijos pradininkų memorialui, kuriam įsipareigota 1996 m. priešais Evangelikų-reformatų bažnyčią pastačius akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse, bus pastatytas paminklas XVI a. Lietuvos Reformacijos pradininkams.“

2017 m. Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija paskelbė skulptūrinių-architektūrinių idėjų konkursą Lietuvos Reformacijos ir lietuviškosios raštijos pradininkų įamžinimo memorialui. Konkursui buvo pateikti 8 projektai. Pirmoji vieta už projektą „Stelos“ buvo skirta skulptorei Daliai Matulaitei ir architektui Jurui Balkevičiui. 

2019 m. balandžio 4 d. į diskusiją apie Reformaciją bei lietuvių raštijos pradininkus LMA Vrublevskių bibliotekoje vilniečius pakvietė senosios raštijos tyrėjas, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Diskusijoje dalyvavo habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, skulptorė prof. Dalia Matulaitė bei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos nariai.

Skulptorė D.Matulaitė, prof. D.Pociūtė- Abukevičienė, habil.dr.Ingė Lukšaitė, dr. Sigitas Narbutas. Nuotr. Vikos Petrikaitės

„Šis paminklas, kurį inicijuoja Reformatų istorijos ir kultūros draugija, yra labai svarbus Lietuvai, nes Vilniuje reikia atminimo vietos, kur būtų nors iš dalies atstatytas istorinis teisingumas, – diskusijoje sakė prof. D. Pociūtė- Abukevičienė. – Kol kas Vilniuje tokios vietos labai nepelnytai nėra. Vilnius, kažkada buvęs Reformacijos centru, šiandien matomas kaip labai homogeniškas, katalikiškas, dar šiek tiek nuo senų laikų turintis stačiatikių paveldo dalį, bet jame nesimato trečiosios – protestantiškosios – kultūros ženklų.“ Pasak profesorės, kone visi Europos miestai – net Roma su savo Valdenso aikšte – turi erdves, skirtas Reformacijai įamžinti, tuo tarpu Vilniuje tokios vietos iki šiol nėra. 

„Reformacijai turime būti dėkingi ir už Vilniaus universiteto įkūrimą, kurio įkūrimas buvo atsakas į Reformaciją. Mokslas kaip samprata irgi yra Reformacijos nuopelnas. Žodį „mokslas“ pirmasis pavartojo Martynas Mažvydas savo „Katekizme“: „Mokslo šito tėvai jūsų troško turėti...“ Mažvydui mokslas buvo krikščioniškasis mokslas, Biblija kaip mokslo išminties  ir pažinimo šaltinis, ir mokslas, skirtas skaitymui ir rašymui“, – teigė prof. D.Pociūtė-Abukevičienė.

Katalikybė, Lietuvoje pradėjusi vystytis XV a., neskyrė jokio dėmesio paprastos liaudies švietimui – nebuvo jokių pastangų kurti raštiją, rašyti knygas. Abraomas Kulvietis 1543 m. savo laiške „Tikėjimo išpažinimas“, rašytame lotyniškai, rašė: „Mūsų šalį valdo tamsūs vienuoliai, kurie turi galią, bet yra pilvo, o ne šviesos tarnai. Neskiria dėmesio valstybei, neskiria dėmesio žmonėms, o mes norime pradėti kurti mokyklas, tarnauti Tėvynei ir šviesti žmones...“

„Kaip tokioje šalyje, kaip Lietuva, kuri negalėjo lygintis nei su Vokietija, nei su Italija, vis dėlto atsirado intelektualioji mokslo mintis ir Reformacija? Reformacija neturėjo vieno centro, ji prasidėjo XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje įvairiose vietose“, – tvirtino prof. D.Pociūtė- Abukevičienė. Pasak profesorės, italų reformatai, slapstydamiesi nuo juos persekiojusios inkvizicijos, bėgdavo į Lietuvą ir Lenkiją, nes čia nebuvo tokio persekiojimo. 1573 m. Varšuvos konfederacija, įvykusi netrukus po Baltramiejaus nakties, paskelbė, kad visos krikščioniškosios religijos turi sugyventi šioje valstybėje taikiai ir nė viena jų neturi privilegijų. Tai buvo unikalus reiškinys Reformacijos istorijoje. Reformacija susijusi su filosofijos pradžia Lietuvoje, taip pat ir religijotyra, Biblijos studijomis, filologija. Reformacijos dėka XVI a. lietuviškai buvo prakalbinta Biblija.

Paminklo skulptūrinė-architektūrinė vizija

Pasak habil. dr. Ingės Lukšaitės, senieji raštijos veikėjai rėmėsi gyvąja lietuvių kalba. „Refomacija iškėlė idėją, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas gimtąja kalba. Tuomet kilo klausimas, o kas gi yra ta gimtoji kalba? Europa tuo metu buvo pasidalijusi į daugelį kalbinių zonų. Lotynų kalba viešpatavo raštijoje, literatūroje, jurisprudencijoje, Bažnyčioje. Didžiuliai arealai kalbėjo prancūzų, italų, vokiečių kalba. Mūsų artimiausi kaimynai lenkai, 1513 m. išleidę maldaknygę lenkų kalba, buvo nepanašūs, latviai truputį vėliau išleido nedidelius fragmentus katalikiškų maldynų XVI a. pabaigoje, o jų kalbos pagrindai buvo padėti XIX a. pradžioje...“, – sakė dr. I.Lukšaitė.

Pasak mokslininkės, norvegų kalbininkas Olsenas XIX a. pradėjo rekonstruoti sakytinę norvegų kalbą, kuri iki šiol buvo norvegų ir danų kalbų mišinys. Naująją norvegų kalbą jis rekonstravo iš Šiaurės Norvegijos kaimų, kuriuose būdavo kalbama be danų kalbos priemaišos. Olsenas parengė didžiulį žodyną, gramatiką, tačiau kol kas tik trečdalis savivaldybių šią kalbą laiko sava kalba.

„O kaip buvo su mumis? Visi mokėmės mokykloje apie „Bromą, atvertą ing viečnostį“. Čia yra du lietuviški žodžiai: priedėlis „ing“ ir „atverta“. Taip iki šiol galėjome kalbėti ir rašyti. XVI a. visoje Europoje prasideda rašto kalbos kūrimas, ir kyla klausimas, kokiu pagrindu ta kalba kuriama? Mūsiškiai – tie, kuriems norime pastatyti paminklą – M. Mažvydas, S. Rapolionis, J. Bretkūnas, A.Kulvietis, B. Vilentas, M. Petkevičius, J. Morkūnas – visi suvokė, kad pagrindu turi būti sakytinė kalba, kuri buvo pakankamai švari. Tie žmonės pastatė vėžes, kuriomis važiavo mūsų raštija“, – teigė dr. I. Lukšaitė.  

Paminkle bus įamžintos dešimt asmenybių – lietuviškosios raštijos pradininkai Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Andrius Volanas, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas, LDK didikai ir Reformacijos veikėjai Mikalojus Radvila Rudasis bei Mikalojus Radvila Juodasis. Pasak prof. D.Pociūtės-Abukevičienės, šis paminklas, kuriame bus įamžinti vardai ir pavardės, jungs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės protestantiškąją kultūrą ir Prūsijos lietuviškąją, kurioje susiformavo liuteroniškoji kultūros forma.    

Reformatų sodas tvarkomas už valstybės ir ES lėšas, o paminklas Reformacijos ir lietuviškosios raštijos pradininkams bus pastatytas už pinigus, suaukotus labdaringų, geros valios žmonių. „Pinigai paminklui jau renkami, jų dar labai trūksta“, – sako Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Norinčius daugiau sužinoti apie paminklą ir paremti jo statybą kviečiame apsilankyti Lietuvos Reformacijos istorijos ir draugijos internetinėje svetainėje