Unsplash.com nuotrauka

Tamsioji istorijos dėmė: iš tūkstančių jų tebegyvena vos dvidešimt

Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2019 m. pradžioje mirė 93-ejų sulaukusi pietų korėjietė Kim Bok-dong. Ji buvo viena paskutinių vadinamųjų „guodėjų“, kurios Antrojo pasaulinio karo metu pateko į Japonijos armijos sekso vergiją. Naujausiais duomenimis, Pietų Korėjoje liko vos 23 „guodėjų“ dalią patyrusios moterys. Apie skaudžią jų dalią iki šiol vengiama kalbėti. Todėl Kim Bok-dong aštriai kritikavo prieš trejus metus pasiektą Japonijos ir Pietų Korėjos susitarimą, kuriuo Seulas pažadėjo Tokijui tylą mainais už atsiprašymą ir milijardo Japonijos jenų kompensaciją.

Nusprendusi netylėti apie šį tragišką slepiamos istorijos epizodą ir solidarizuodamasi su niekuo nepateisinamo prievartos aukomis, korėjiečių kilmės amerikiečių rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone, Mary Lynn Bracht parašė didelio skaitytojų atgarsio sulaukusį romaną „Baltoji chrizantema“. Rašytoja užaugo didelėje JAV korėjiečių emigrantų bendruomenėje. 2002 m., aplankiusi savo motinos vaikystės kaimą Pietų Korėjoje, pirmą kartą sužinojo apie „guodėjas“. Jų istorija rašytoją sukrėtė.

Detaliose savo kūrinio pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, M. L. Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities klaidos nebepasikartotų.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Jaučiuosi taip, lyg mano mama ir jos draugės kiekviena būtų tikros savo išgyventos istorijos liudytojos“, – sako autorė ir aiškina, iš kur sėmėsi įkvėpimo.

„Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Negaliu net įsivaizduoti... Negaliu ir galiu tuo pačiu metu, – sako M. L. Bracht kalbėdama apie savo aprašomų dviejų seserų: Hanos ir Emi, istoriją. – Mane privertė susimąstyti, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė. Nes iš 200 000 užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirusių moterų skaičius. Ką turi padaryti, kad iškęstum tokią vergiją ir toliau norėtum gyventi? Kokia moterimi turi būti? Žinau, kad tai – henajo.“ (Henajo vadinamos korėjietės nardytojos, neriančios į ledinį jūros vandenį ir ieškančios kriauklių ar austrių.)

Knygoje plėtojamos dvi siužetinės linijos. Pirmosios pasakojimo gijos pamatas – 1943-iųjų įvykiai: šešiolikmetė Hana, kasdien regėdama bekraštę jūrą, džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve, tačiau vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, ji prievarta išvežama į Mandžiūriją ir tampa viena iš „guodėjų“.

Antroji pasakojimo gija skirta šiuolaikinei Pietų Korėjai: Hanos seserį Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie Hanos auką. Kad atrastų ramybę, ji priversta pažvelgti praeičiai tiesai į akis.

Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą knygos pavidalu, ji pradėta lyginti su tokiais kūriniais kaip „Geišos išpažintis“ bei „Bėgantis paskui aitvarą“.

„Baltoji chrizantema“ – elegantiškai parašytas, emociškai sukrečiantis ir istoriškai tikslus romanas, „tikras literatūros alchemijos grynuolis“ (pasak Blaine Harden, knygos „Pabėgimas iš Lagerio nr. 14“ autoriaus).

Sprendžiant „guodėjų“ problemą, 2015-ųjų gruodį Pietų Korėjai ir Japonijai tarytum pavyko susitarti, abi šalys vylėsi išspręsti konfliktą visiems laikams. Vis dėlto Japonija iškėlė Pietų Korėjai sąlygas, viena jų – pašalinti Taikos skulptūrą, pastatytą privačiame sklype priešais Japonijos ambasadą per tūkstantąją Trečiadienio Demonstraciją 2011-aisiais. Šios skulptūros pašalinimas būtų buvęs pirmas žingsnis neigiant Pietų Korėjos moterų istoriją. Pasak rašytojos, Japonija siekia tiesiog ištrinti nepatrauklią karo metų seksualinės vergijos istoriją, tarsi jokių žiaurumų iš tiesų niekad nė nebūtų buvę.

2016-ųjų kovą autorė pati lankėsi Seule, norėdama pamatyti Taikos paminklą savo akimis – pirmą ir galbūt paskutinį kartą. M. L. Bracht pasakoja: „Man tai buvo tarsi piligriminė kelionė per pusę pasaulio, kad pamatyčiau karo laikų prievartavimų simbolį, skirtą ne tik korėjietėms – prievartaujamos buvo merginos ir moterys iš viso pasaulio: Ugandos, Siera Leonės, Ruandos, Mianmaro, Jugoslavijos, Sirijos, Irako, Afganistano, Palestinos. Moterų, per karą kentusių lytinę prievartą, sąrašas ilgas ir toliau ilgės, kol neįtrauksime jų kančių per karą į istorijos knygas, kol nepaskelbsime prieš moteris vykdytų žvėriškumų muziejuose, kol neįamžinsime prarastųjų mergaičių ir moterų paminkluose, kad ir tokiuose kaip ši statula.“

„Prijaukinti vėjai“ – apie drąsą išklysti iš kelio 

Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.

Aušra Matulaitytė – kūrybininkė, žurnalistė, įsimylėjusi Ispaniją. 2004 m. buvo išleistas jos apsakymų rinkinys „Angelas juodais drabužiais“. „Prijaukinti vėjai“ – pirmasis autorės romanas. 

Kartais reikia išklysti iš kelio, kad rastum lobį, arba atsisakyti lobio – kad rastum savo kelią. Kai tau 27-eri, galima šokti į bendraamžių šeimos idilės traukinį, arba... nusipirkti „lemtingą bilietą“ ir nuskristi į Kanarus. Taip padarė šios knygos pagrindinė veikėja Alba. Išdrįsusi palikti blėstančią meilę, pabodusį darbą ir mylimą Vilnių, ji leidžiasi į naujo gyvenimo paieškas mažoje Kanarų saloje Lansarotėje. Albos gyvenimą kaipmat pagauna ispaniškas ritmas. Nuostabi salos gamta, svaiginančios pažintys ir, žinoma, meilė. Bet ar pavyks Albai susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą? 

Knygos autorei pačiai teko gyventi Kanaruose, tačiau ji pabrėžia, kad tai – ne autobiografinis romanas. „Ši knyga apie mus visus – svajojančius apie vėjus, įsisukančius į kasdienybę ir sujaukiančius įprastą ritmą. „Prijaukinti vėjai“ – istorija visiems, pasiilgusiems nuotykių, vasaros, palmių, vandenyno, šilumos, Ispanijos ar meilės. Ją rašyti pradėjau gyvendama vienoje nuostabioje Kanarų salų – Lansarotėje, o baigiau vidurnaktį Madride, sėdėdama ant suoliuko Retiro parke ir jusdama į gyvenimą pamažu atplūstančius naujus vėjus“, – apie romaną „Prijaukinti vėjai“ sako A. Matulaitytė, jau dirbanti prie trečiosios knygos.

Apdovanojimais apipiltam romanui pranašaujama ir vieta klasikos lentynoje

William Kent Krueger „Kasdienė malonė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautoris – Gediminas Pulokas. Viršelio dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Žinomo amerikiečių rašytojo Williamo Kento Kruegerio romanas „Kasdienė malonė“ (angl. Ordinary Grace) lietuvių skaitytojams – pirmoji pažintis su šio prozininko kūryba.

Didžiulio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo sulaukusi „Kasdienės malonė“ buvo su meile pavadinta tylia, širdį apvalančia meditacija. Romano veiksmo vieta – Naujasis Brėmenas, laikas – 1961-ųjų vasara, naujų vilčių ir svajonių metas. Tačiau Frenkui Dramui, pagrindiniam romano veikėjui ir pasakotojui, smagių nuotykių žadėjusi vasara nėra gailestinga – jis susiduria su mirtimi – nelaimingu atsitikimu, gamtos dėsniu, savižudybe, žmogžudyste. Mirtis tą vasarą palyti visą Frenko šeimą – ir tėvą pastorių, ir aistringą, meniškos sielos motiną, ir į Džiulijardą studijuoti susirengusią seserį Arielę, ir ne pagal metus sumanų jaunesnįjį brolį Džeiką.

Frenkas staiga bloškiamas į suaugusiųjų pasaulį, kuriame pilna paslapčių, melo ir išdavysčių.

Jo atmintyje toji vasara, regis, liks paženklinta sielvarto žyme, bet taip atsitinka tik iš dalies. Tas, kas mokosi, turi kentėti – mėgsta cituoti Aischilą berniuko tėvas pastorius Dramas. Pasak jo, net miegant, skausmas lašas po lašo smelkiasi į širdį, kol prieš mūsų valią kaip šiurpi Dievo malonė neviltį nuskaidrina išmintis. 

Viename savo interviu rašytojas pasakojo gyvenęs daugybėje mažų miestelių, todėl rašydamas „Kasdienybės malonę“ norėjo „pagauti šių vietų esmę tiek skaitytojų labui, tiek norėdamas išsivaduoti iš savo nostalgijos“, tad į romaną įpynė daugybę asmeninių prisiminimų ir emocijų.

W. K. Kruegeris (g. 1950) rašytojo karjerą pradėjęs 1998-aisiais, labiausiai išgarsėjo Korko O'Konoro serijos detektyviniais romanais. Interviu jis ne kartą minėjo, kad mėgstamiausia jo knyga – legendinis amerikiečių rašytojos Harper Lee romanas „Nežudykit strazdo giesmininko“. Jis augo skaitydamas Ernestą Hemingway‘ų, Johną Steinbecką, F. Scottą Fitzgeraldą ir Jamesą T. Farrellą. O didžiausią įtaką, pasak rašytojo, jo kūrybai padaręs E. Hemingway‘us. 

Gausiai literatūros premijomis apdovanoto autoriaus ir devynioliktasis romanas neliko nepastebėtas. „Kasdienė malonė“ apdovanota Edgaro Allano Poe premija ir paskelbta geriausia 2013-ųjų knyga. Romanas tapo „New York Times“ bestseleriu ir susirinko šūsnį prestižinių premijų: Dilys, Barry, Anthony ir Macavity, A School Library taip pat jį paskelbė geriausia 2013-ųjų knyga. 

„Šis romanas taps literatūros klasika“ – rašė įtakingas kultūros leidinys „Bookreporter“.

Tas, kuris spaudė ranką XX a. vidurio pasaulio galingiesiems

Valentin Berežkov „Kaip aš tapau Stalino vertėju“. Vilnius: „Briedis“. Iš rusų kalbos vertė Diana Pachomovaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Valentino Berežkovo knygą „Kaip aš tapau Stalino vertėju“. Šios knygos autorius Valentinas Berežkovas (1916–1998) save vadino vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems teko spausti ranką XX a. vidurio pasaulio galingiesiems: J. Stalinui, A. Hitleriui, W. Churchilliui, F. D. Rooseveltui ir kt. Vargu ar 1916 m. Peterburgo inteligentų šeimoje gimęs berniukas galėjo pasvajoti, kad užaugęs vertėjaus ten, kur buvo priimami lemtingi Europai ir pasauliui sprendimai: pasirašant 1939 m. Ribbentropo-Molotovo paktą, 1943 m. Teherano, 1945 m. Jaltos konferencijose. 

Knygoje vystomos dvi glaudžiai susipynusios siužetinės linijos: paties autoriaus gyvenimo istorija nuo vaikystės iki tapimo Stalino vertėju ir prisiminimai iš pasaulio galingųjų derybų, pakeitusių milijonų žmonių ir daugybės šalių likimus. 

V. Berežkovas ilgai nesuprato, kad vertėjauja ne „didiems liaudies vadams“, bet tikriems monstrams – J. Stalinui ir V. Molotovui. Jis negalėjo suvokti, kad būtent Stalinas ir jo sukurta sistema kalta dėl milijonų pražudytų gyvybių, dėl šalies virtimo viena didele koncentracijos stovykla, neapykantos, siaubo ir nepasitikėjimo bastionu. Tik po kurio laiko jis praregi... Paprasta, labai gyva ir nuo pirmųjų puslapių įtraukiančia kalba V. Berežkovas atskleidžia, kaip tai įvyko. 

Šioje knygoje rasite visko: skurdo ir bado Sovietų Sąjungoje aprašymų, pasakojimų apie autoriaus ir daugelį šalies šeimų palietusias represijas, pateikiami labai išraiškingi SSRS, Trečiojo reicho, Didžiosios Britanijos ir JAV lyderių portretai, neoficialūs jų pokalbiai, aprašomas elgesys neformalioje aplinkoje. Daugelį V. Berežkovo papasakotų epizodų patvirtina nepriklausomi šaltiniai, pavyzdžiui, W. Churchillio atsiminimai, todėl šią knygą ypač vertina rimti istorikai. 

Beje, įdomus faktas – iš SSRS Komunistų partijos V. Berežkovas išstojo po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje.

Pasakojimas gražus kaip pati Kuba

Chanel Cleeton „Kitais metais Havanoje“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m. Vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols.

Havana, 1959 metai. Fideliui Castrui užėmus valdžią, visa Elisos Perez šeima priversta palikti per kelias kartas puoselėtą ištaigingą gyvenimą Kuboje ir sprukti į JAV. Pasimetę ir netekę įprasta vaga tekėjusio gyvenimo, su savimi jie išsineša didžiausią turtą – niekad neišblėsiančius prisiminimus.

Majamis, 2017 metai. Marisolė užaugo klausydamasi nesibaigiančių senelės Elisos pasakojimų apie Kubą: apie pokyliuose besisukančias poras, ugningas muzikantų dainas ir svajingai į vandenyną besileidžiančią saulę. Jos vaizduotė metų metus kūrė savitą Havanos paveikslą. Dabar, kai senelė mirė, Marisolė privalo įvykdyti paskutinį jos norą – išbarstyti jos pelenus gimtojoje žemėje. Merginos laukia kelionė į išsvajotą kraštą ir vis dar gyvą šeimos praeitį.

Persmelkta žaižaruojančių Kubos spalvų ir odon besismelkiančių kvapų, ši istorija atskleidžia ne tik dešimtmečiais saugotas šeimos paslaptis, bet ir klausia, ką reiškia priklausyti, kaip šeimos tradicijų valdomoje kasdienybėje rasti savo kelią ir visa, kas gyvenime nutinka, priimti atvira širdimi. 

Nuostabus pasakojimas, kupinas uždraustų aistrų, šeimos paslapčių, drąsos ir besąlygiško pasiaukojimo.

Reese Witherspoon

Užburiantis priminimas, kad pasaulyje nieko nėra brangiau už šeimą, meilę ir viltį.

„FIRST for Women Magazine“

Pasakojimas gražus kaip pati Kuba!

Jennifer Robson

Chanel Cleeton gimė Floridoje, JAV, Kubos išeivių šeimoje. Politikos ir istorijos žinias gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias jos pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus tekstus. Romanas „Kitais metais Havanoje“ 2018 m. įtrauktas į Reese Witherspoon knygų klubo sąrašą.

Fiurerio gaisrininkas

Steven H. Newton „Feldmaršalas W. Modelis“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Ona Stankevičiūtė.

Leidykla „Briedis“ pristato naują knygų seriją „Hitlerio karo elitas“ ir Steveno H. Newtono knygą „Feldmaršalas W. Modelis“. Vokiečių feldmaršalas Walteris Modelis (1891–1945) žinomas kaip vienas sėkmingiausių Trečiojo reicho kariuomenės vadų. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pramintas „fiurerio gaisrininku“, nes jo vadovavimo prireikdavo ten, kur padėtis atrodė beviltiška. 

Tačiau, nepaisant W. Modelio patirties ir kariško profesionalumo, jo vardas, palyginti su E. von Mansteino, E. Rommelio ir H. Guderiano, lieka tarsi šešėlyje. Kodėl? Į tai šioje knygoje bando atsakyti Stevenas H. Newtonas. 

W. Modelio, kaip ir daugelio aukštų Vokietijos karininkų, karjera prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu, kai Vokietijos kariuomenė pagal 1919 m. Versalio sutarties sąlygas buvo smarkiai sumažinta, o paskui atkuriama revanšo už pralaimėjimą siekiančio A. Hitlerio rankomis, būsimasis feldmaršalas darbavosi Karo ministerijoje. Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, jis dalyvavo mūšiuose Vakarų ir Rytų frontuose: Lenkijos ir Prancūzijos kampanijose, „Barbarosos“ operacijoje, Kursko kautynėse, mūšiuose Ardėnuose. Vadovavo tankų korpusui, armijai, galiausiai – armijų grupei. Už ryžtingus ir net agresyvius sprendimus W. Modelis pelnė išskirtinį fiurerio pasitikėjimą. Jo dėka buvo sustabdyti keli dideli sovietų ir Vakarų sąjungininkų puolimai, o jei reikėjo trauktis, feldmaršalo vadovaujamos pajėgos tai darė tvarkingai, be panikos išlaikydamos kovos gretas. 

W. Modelio gyvenimas nutrūko 1945 m. balandžio 21 d. Užuot pasidavęs į nelaisvę, feldmaršalas nusišovė. Miškuose prie Duisburgo užkasti W. Modelio palaikai ekshumuoti 1955 m. ir perlaidoti karių kapinėse. Jo sūnus Hansgeorgas Modelis pokariu tapo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – Bundesvero – generolu.

Kai mažiausias mūsų poelgis gali pakeisti kito žmogaus likimą

Rasa Sagė „Tavo likimo krašteliu einu“. Vilnius: „Alma littera“, 2019 m.

Parašyta daugybė psichologinių knygų apie santykius, tačiau kaip santykiuose veikia drugelio efektas? Kas nutinka, kai į žmonių tarpusavio santykių ežerą mes įmetame akmenuką – žodį, veiksmą, poelgį, kuris sukelia apie save tokius ratilus, kad net keičia to žmogaus likimą? Atsakymus į šiuos klausimus Rasa Sagė pateikia antrajame romane „Tavo likimo krašteliu einu“.

„Žmogus prasideda tada, kai užmezga ryšį su kitu žmogumi, – sako R. Sagė. – Pagrindinė šios knygos idėja yra ta, kad ryšys tarp žmonių yra pats stipriausias, pats galingiausias ir pats nuostabiausias įrankis, kuris kuria mūsų pasaulį. Nematomi ryšiai, draugystė ir nesantaika, pavydas ar džiaugsmas už kitą, neištikimybė ar atviras pasikalbėjimas, bandymas rasti problemų priežastis ar jų ignoravimas, daro poveikį ne tik tiems, kurie yra pagrindiniai šių įvykių veikėjai, bet ir aplinkiniams žmonėms. Ir ne tik artimiausiems, bet ir tolimiems, visai nepažįstamiems. Šių ryšių poveikis yra labai stiprus, nors ir nematomas.“

Knygos istorija pasakoja apie dvi merginas, kurios būdamos geros bendradarbės ir netgi draugės, staiga ima viena į kitą šnairuoti. Priežastis – numanoma konkurencija, kuri atsirado vienos iš merginų sąmonėje todėl, kad ji nepasitiki savimi, yra nelaiminga. Merginos nebesikalba, nebeatsako į viena kitos darbinius laiškus, ilgainiui nebegali pakęsti viena kitos. Tai tęsiasi tol, kol galų gale viena iš jų neištveria. Tai ir yra akmenukas, kuris įmestas į ramų tarpusavio santykių vandenį jį sudrumsčia ir ima kelti ratilus. Nuo to keičiasi viskas.

Romano pabaigoje autorė klausia: kas būtų, jeigu būtų? Jei leistume kitiems būti tokiais, kokie jie yra ir nebandytume pakeisti? Jei atmestume mintis apie tai, kokie tie kiti turi būti ir leistume jiems gyventi, gyvendami ir patys? Jei nebandytume spręsti, ar jų poelgis turėjo gerą ar blogą poveikį? Visi mes esame savo gyvenimo kūrėjai, nuo to, kaip mes elgiamės, priklauso tai, kaip mes gyvename. Kiekvieną akimirką mes renkamės: šypsotis ar verkti, supykti ar atleisti, įsižeisti arba nesureikšminti, priimti situaciją ar ją neigti.

Autorė atskleidžia, kad prieš trejus metus rašymas tapo pagrindinė jos veikla, o šios knygos idėja kilo labai seniai. Dar tada, kai ji savo mintis patikėdavo tik dienoraščiui, kai dar negalvojo rašyti knygų, tačiau ypač domėjosi santykiais, jų priežastimis ir pasekmėmis.

Žurnalistė Aina Kirdulienė apie šį romaną sako: „Jauna kūrėja, puikiai išmanydama santykių psichologiją, leidžia savo herojams eiti romano vingiais klumpant ir keliantis, pargriūnant ir atsitiesiant, teisiant ir atleidžiant, pykstant ir taikantis... Jeigu jums patinka stebėti žmones, gilintis į jų santykius, aiškintis vienokių ar kitokių veiksmų priežastis bei pasekmių ryšį – jums patiks ir ši knyga.“

Rasa Sagėyra parašiusi du romanus: „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ bei „Tavo likimo krašteliu einu“. Be romanų rašymo, ji rašo tinklaraštį www.apiesantykius.lt, daug bendrauja su rašančiais žmonėmis – įkūrė organizaciją Lietuvių laisvalaikio literatūros lygą, kurios tikslas yra vienyti laisvalaikio literatūrą kuriančius autorius, kelti jų prestižą literatūros kūrėjų bendruomenėje, skatinti skaityti lietuvių autorių kūrybą. Taip pat R. Sagė kuria Rašytojų istorijas (#rašytojųistorijos), kuriose kalbina įvairius autorius apie jų knygas, rašymą kaip užsiėmimą, amatą arba pašaukimą.

Antroji knyga apie Džordžą Džentlį

Alan Hunter „Džentlis pajūryje“. Vilnius: „Briedis“, 2019 m. Vertė Margarita Vilpišauskaitė.

Leidykla „Briedis“ pristato „Detektyvų serijos“ naujieną – antrąją Alano Hunterio knygą apie Džordžą Džentlį „Džentlis pajūryje“. Detektyvų mėgėjams Džordžas Džentlis pažįstamas iš gausybę apdovanojimų pelniusio serialo „Inspektorius Džordžas Džentlis“.

Pačiame sezono įkarštyje Anglijos kurorte išvystume promenadą, tiltą, paplūdimio skėčius ir smėlio pilis statančius vaikus. Tačiau ne šį kartą – prie jūros randamas pusnuogis lavonas.

Tirti sukrečiančią žmogžudystę paskiriamas inspektorius Džordžas Džentlis. Suktis reikia greitai, nes poilsiautojai ir miestelio gyventojai ima panikuoti dėl žudiko, kuris sudrumstė kurorto ramybę. Šalia rasto lavono nėra jokių jo tapatybę patvirtinančių daiktų, todėl Džentlis susiduria su sunkia užduotimi – išsiaiškinti ne tik kas yra žudikas, bet ir nužudytasis. O kas gali pasakyti, ar nebus įvykdyta dar viena žmogžudystė?

Knygos autorius Alanas Hunteris (1922–2005) gimė Hoftone, Jungtinėje Karalystėje. Jaunystėje jis rašė gamtos apžvalgas, kūrė poeziją. 1950-aisiais įsteigė knygyną, o 1955-aisiais išleido pirmąją knygą – „Džentlis kimba į darbą“. Vėliau tai peraugo į keturiasdešimt šešių detektyvų seriją apie Džordžą Džentlį.