Pietų Sudano politinių lyderių ir krikščionių bendruomenių vadovų rekolekcijos Vatikane.

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus atsiklaupęs pabučiavo kojas Pietų Sudano prezidentui ir viceprezidentams. Šiuo neįprastu visus nustebinusiu popiežiaus gestu buvo užbaigtos Vatikane vykusios Pietų Sudano politinių lyderių ir krikščionių bendruomenių vadovų rekolekcijos. „Jus, kurie pasirašėte taikos sutartį, aš prašau kaip brolis: pasilikite taikoje. Prašau jus iš visos širdies. Eikite pirmyn. Bus daug problemų, tačiau nebijokite, eikite pirmyn, spręskite problemas“, – sakė popiežius.

Rekolekcijose dalyvavo Pietų Sudano prezidentas ir būsimieji viceprezidentai, kurie pradės eiti pareigas gegužės 12 d., kaip numatyta pernai rudenį pasirašytoje Pietų Sudano taikos sutartyje. Kartu su politiniais lyderiais rekolekcijose dalyvavo ir Pietų Sudano Bažnyčių tarybos nariai.

Kreipdamasis į rekolekcijose dalyvavusius Pietų Sudano politinius lyderius ir krikščionių bendruomenių vadovus, į šios iniciatyvos sumanytoją anglikonų vadovą Kenterberio arkivyskupą Justiną Welby ir Škotijos Presbiterijonų Bažnyčios vadovą kunigą Johną Chalmersą popiežius pakartojo prisikėlusio Kristaus apaštalams tartus žodžius: „Ramybė jums!“ Tai pirmieji prisikėlusio Viešpaties žodžiai. Ramybė, taika – tai pirmoji dovana, kurią suteikė apaštalams mirtį nugalėjęs Kristus.

„Taika yra ir pirmoji Viešpaties dovana, ir pirmutinis tikslas, kurio turi siekti valstybių vadovai, – sakė Pranciškus. Ji yra pagrindinė  sąlyga, kad būtų gerbiamos pamatinės žmogaus teisės ir galėtų būti kuriama visos tautos pažanga.“

Popiežius atkreipė dėmesį į šio Vatikane vykusio susitikimo ypatingą pobūdį. Tai ne dvišalis diplomatinis popiežiaus ir valstybės vadovų susitikimas ir netgi ne ekumeninis renginys, į kurį pakviesti įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai, bet dvasinio susikaupimo dienos. Jų tikslas – visiems kartu stovint Dievo akivaizdoje stengtis suprasti jo valią, mąstyti apie kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu jo skirtą misiją, suprasti  didžiulę bendrą atsakomybę už Pietų Sudano gyventojų dabartį ir ateitį, už valstybės kūrimą. Reikia išgristi ir atsiliepti į teisingumo ištroškusių vargstančiųjų šauksmą. Pasauliui jie yra maži ir nereikšmingi, bet Dievo akyse jie svarbūs ir brangūs.

Popiežius paaiškino, kad, sakydamas „Dievo akyse“, jis galvoja apie tris konkrečius Kristaus misijos momentus, tris „žvilgsnius“ į Petrą. Pirmasis – tai tas momentas, kai Viešpats pašaukė Andriejaus brolį Simoną ir suteikė jam naują Petro vardą. Antrasis – tai Didžiojo ketvirtadienio nakties įvykiai: Petras išsigynė Jėzaus, tačiau, kai jo akys susitiko su suimto, paniekinto Jėzaus akimis, Petras pravirko gailesčio ašaromis. Trečiasis – tai susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu prie Tiberiados ežero. Petras tris kartu išpažino mylįs Kristų, o Kristus Petrui suteikė misiją ganyti jo kaimenę.

Popiežius Pranciškus ir Pietų Sudano prezidentas Salva Kiir Mayardit. EPA nuotrauka
Popiežius Pranciškus ir Anglikonų primas Kenterberio arkivyskupas Justin Welby. EPA nuotrauka

„Broliai ir seserys, Viešpaties žvilgsnis yra nukreiptas ir į mus, čia ir dabar; į kiekvieną iš mūsų, – kalbėjo Pranciškus. – Į mus nukreiptos ir jūsų tautos akys. Kiekvienas žvilgsnis dega teisingumo, susitaikinimo ir taikos troškimu.“ Popiežius sakė, kad jo mintyse visų pirma žmonės, kurių artimieji žuvo Pietų Sudano pilietiniame kare, kurie neteko namų, kurių šeimos išblaškytos, kurie lieja ašaras, kenčia badą. Jų šauksmas skrodžia dangų ir pasiekia Dievo širdį. Jis, Gerasis Tėvas, nori jiems padovanoti teisingumą ir taiką.

„Taika yra įmanoma! Nesiliausiu kartoti, kad tai yra įmanoma!“, – sakė Pranciškus. „Tačiau ši didžioji Dievo dovana labai įpareigoja už savo tautą atsakingus žmones. Mes, krikščionys, tikime ir žinome, kad taika įmanoma, nes Kristus prisikėlė, blogį nugalėjo gerumu ir savo mokiniams pažadėjo taikos pergalę prieš viską, kas kursto karą – išdidumą, šykštumą, valdžios troškimą, egoizmą, melą ir veidmainystę. Visiems linkiu prisiimti šią didžiąją atsakomybę, kurti taiką broliškai ir solidariai bendradarbiaujant su visa savo tauta, tvirtai ir drąsiai siekti taikos, kalbėtis, vieni kitiems atleisti.“

Kalbą Pietų Sudano politiniams lyderiams ir krikščionių bendruomenių vadovams popiežius baigė malda, kad visi Pietų Sudano gyventojai nuoširdžiai siektų taikos, kad meilė nugalėtų neapykantą, atleidimas – kerštą, kad pasitikėdami Dievo gailestingumu visi surastų kelią į naują taikų gyvenimą. 

Pietų Sudano politinių lyderių ir krikščionių bendruomenių vadovų rekolekcijos Vatikane.

EPA nuotrauka

Bučiuoti kojas – tai nepaprasto nuolankumo gestas, kartu ir ženklas, kuriuo popiežius norėjo parodyti, kaip labai jam rūpi, kad Pietų Sudanas pagaliau susitaikytų, kad liautųsi nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 2011 m. vykstančios naujos valstybės visuomenę sudarančių genčių tarpusavio kovos.

Kojų bučiavimo simbolis nėra visiškai naujas ir neregėtas dalykas. Gana atsiminti kasmet pasikartojančias Didžiojo ketvirtadienio apeigas, kurių metų Šventasis Tėvas nuplauna ir pabučiuoja kojas dvylikai žmonių, savo asmeninėmis istorijomis įkūnijančių skausmo, vargo ir atmetimo situacijas. Šie simboliai jaudina, bet nestebina.

Šia proga dera prisiminti ir šv. Paulius VI gestą 1975 m. Siksto koplyčioje priimdamas Konstantinopolio patriarcho pasiuntinį metropolitą Melitoną, popiežius Paulius VI prieš jį atsiklaupė ir pabučiavo kojas. Tai buvo atsiteisimo gestas už įžeidimą, kuriuo penkioliktajame amžiuje ortodoksus įskaudino popiežius Eugenijus IV. 1439 m. į Florencijos susirinkimą atvykę Konstantinopolio patriarcho atstovai buvo verčiami, bet atsisakė bučiuoti kojas popiežiui.

Pranciškaus gestas ketvirtadienio pavakare kur kas paprastesnis. Popiežius juo pabrėžė, kaip labai jam rūpi, kad liautųsi smurtas Pietų Sudane. Kartu jis spontaniškai atsakė į rekolekcijose dalyvavusių dviejų pagrindinių Pietų Sudano lyderių paliudytą valią siekti taikos. Užbaigiant Vatikane vykusias rekolekcijas, prieš baigiamąjį susitikimą, prezidentas ir pagrindinis jo oponentas abu nuėjo į Šv. Mortos namų koplyčią ir vienu du valandėlę meldėsi už taiką savo šalyje. Šį jų gestą sekė stiprus simboliškas popiežiaus gestas – kojų bučiavimas.