Raniero Cantalamessa OFM Cap Vilniaus katedroje. Dainiaus Tunkūno nuotrauka
Ateinančių Sekminių metu „Charis“ – naujai kuriama tarnyba, tarnausianti Katalikų charizminio atsinaujinimo malonės srovei, pradės savo veiklą. Tai mums, o kartu ir visai Bažnyčiai, skirta unikali Šventosios Dvasios išliejimo galimybė. Šio pirmojo iš trijų apmąstymų, kuriuos parengti mane paprašė „Charis“ koordinuojantis komitetas, tikslas – atsiremiant į biblinius ir teologinius pamatus paremti ir įkvėpti daugybės brolių ir seserų norą jungtis į maldą, žengiant dvasinės būsimo įvykio sėkmės link. 

Kaip apaštalai rengėsi Šventosios Dvasios išliejimui? Malda! „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1,14). Apaštalų, susirinkusių drauge su Marija aukštutiniame kambaryje, malda yra pirmoji didžioji epiklezė. Tai Bažnyčios epiklezinės dimensijos įvedimas: tas „Ateik, Šventoji Dvasia“, kuris aidės Bažnyčioje per amžių amžius ir liturgijoje bus naudojamas pradedant visus svarbiausius veiksmus.

Kol Bažnyčia meldėsi, „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. (...) Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2,2-4). Tas pats nutinka ir Jėzaus krikšto metu: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo“ (Lk 3,21-22).

Galėtume teigti, kad evangelisto Luko pasakojime būtent Jėzaus malda atvėrė dangų ir leido Šventajai Dvasiai nusileisti ant Jo. Tas pats nutiko ir Sekminių dieną.

Nuostabu, kad Apaštalų darbuose aprašomuose įvykiuose Šventosios Dvasios nužengimas yra glaudžiai susijęs su malda. Nenuneigiama ir apsisprendimo krikštui galia (Apd 2,38), tačiau maldai skiriamas dar svarbesnis vaidmuo. Saulius meldėsi tuo metu, kai Viešpats pasiuntė Ananiją, per kurį buvo grąžintas Sauliaus regėjimas ir jis pats pripildytas Šventosios Dvasios (Apd 9,9-11).  

Apaštalams sužinojus, kad samariečiai įtikėjo per Žodį, yra siunčiamas Petras ir Jonas; „Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią“ (Apd 8,15).

Šių įvykių stebėtojas Simonas burtininkas stengėsi gauti Šventąją Dvasią už pinigus, tačiau į tai apaštalai reaguoja su pasibjaurėjimu (Apd 8,18). Šventosios Dvasios negalima nusipirkti, ją gali gauti tik per maldą. Pats Jėzus susieja Šventosios Dvasios dovaną su malda sakydamas: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11,13). Jėzus šią dovaną susaisto ne tik su mūsų malda, bet ir su visa viršijančia savo malda sakydamas: „aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją“ (Jn 14,16).

Tarp maldos ir Šventosios Dvasios dovanos veikia ta pati apykaita ir pralaidumas, kaip ir tarp malonės ir laisvės. Mes turime gauti Šventąją Dvasią, kad galėtume melstis, ir mums reikia melstis, kad gautume Šventąją Dvasią. Pirmiausiai ateina malonės dovana, bet toliau mes turime melstis, kad ši dovana būtų išsaugota ir augtų.

Šis mokymas negali likti abstraktus ir nekonkretus. Jis turi paliesti mus asmeniškai. Ar norite gauti Šventosios Dvasios dovaną? Ar jaučiatės silpni ir norite būti „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24,49)? Ar jaučiatės drungni ir norite būti įkaitinti? Išdžiūvę ir norite būti palaistyti? Sustingę ir norite būti lankstūs? „Esate nusivylę savo praeitimi ir norėtumėte būti atnaujinti? Melskitės, melskitės, melskitės! Lai tylus maldavimas niekuomet nenutyla: Veni, Sancte Spiritus, Šventoji Dvasia nuženk! Jei asmuo ar tikinčiųjų grupė susirinks maldai ir susikaupimui, tvirtai nusprendę neatsitraukti, kol bus apgaubti jėga iš aukštybių ir pakrikštyti Šventąja Dvasia, iš tiesų šis žmogus ar grupė gaus tai, ko yra prašę, ir net daug daugiau. Tai nutiko pirmųjų rekolekcijų Diukeine, kur ir prasidėjo Katalikų charizminis atsinaujinimas, metu.

Mūsų malda turi būti tokia kaip Marijos ir apaštalų – vieninga ir atkakli. Vieninga arba bendro sutarimo (lot. con-corde; gr. homothymadon) pažodžiui reiškia – atlikta vienoje mintyje arba „bendroje dvasioje“. Jėzus sakė: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks“ (Mt 18,19).

EPA nuotrauka

Antrasis išskirtinis Marijos ir apaštalų maldos bruožas yra atkaklumas. Originalus graikiškas žodis, išreiškiantis šią krikščioniškos maldos savybę (gr. proskarterountes), reiškia atkaklų veiksmą, nuolatinį nepaliaujamą darbą. Šis žodis dažniausiai verčiamas „su atkaklumu ar ištikimumu maldai“, bet taip pat jį galėtume versti „atkaklus maldos laikymasis“.

Proskarterountes yra labai svarbus žodis, nes Naujajame Testamente juo nusakoma svarbiausia nuostata, kai kalbama apie maldą. Pirmiausia Apaštalų darbuose sutinkame šį žodį, kai skaitome apie pirmuosius tikinčiuosius „kurie prisidėjo prie jų“ ir „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2,42). Šv. Paulius taip pat maldavo: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12,12, Kol 4,2).  Laiške efeziečiams skaitome: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais“ (Ef 6,18).

Šio mokymo esmė glūdi Jėzaus pasakytame palyginime apie įkyrią našlę, kuriuo apaštalai yra mokomi„kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18,1). Kananietės moters malda yra gyvas pavyzdys tos nepailstančios maldos, kuri nepaiso atsirandančių nudrąsinimų ir galiausiai yra apdovanojama tuo, ko meldė. Pirmiausia ji prašo dukters išgydymo ir, kaip parašyta Šventajame Rašte, „Jėzus neatsiliepė“. Ji nepaliauja prašiusi, ir Jėzus atsako: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tuomet moteris puola po Jo kojomis maldaudama, ir Jėzus atsako: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Koks atsakymas! Tikrai pakankamas, kad netektum drąsos! Tačiau kananietė moteris nepasiduoda ir sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Ir Jėzus džiugiai taria: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15,21).

Ilgai ir ištikimai melstis nereiškia naudoti daug žodžių: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys“ (Mt 6,7). Išlikti ištikimam maldoje reiškia prašyti dažnai, niekad nepaliauti prašius, niekad nepaliauti viltis, niekad nepasiduoti. Tai reiškia – neleisti ilsėtis nei sau, nei Viešpačiui: „O jūs, kurie primenat VIEŠPAČIUI,neduokite sau ramybės! Ir jūs neduokite ramybės jam, kol jis neatstatys Jeruzalės ir nepadarys jos žemės pasididžiavimu“ (Is 62,6-7).

Visgi, kodėl malda turi būti ištikima ir kodėl Dievas jos neturėtų iš sykio išklausyti? Bet ar pats Dievas nepažada, kaip yra pasakyta Biblijoje, išklausyti, kai tik yra Jo šaukiamasi, ar vos vos prieš pasibaigiant maldai? „Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu dar jiems tebekalbant“ (Is 65,24). Jėzus sako: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises“ (Lk 18,7).

Tačiau ar mūsų patirtis neprieštarauja šiems žodžiams? Ne, Dievas pažada visad klausyti ir mūsų maldas išklausyti be menkiausio delsimo, tai ir įvykdo. Mes tik turime atverti savo akis. Jis visuomet laikosi savo pažadų. Vėluodamas padėti, Jis jau padeda. Iš tiesų, šis pagalbos atidėjimas jau yra gelbėjimo forma.

Taip yra todėl, kad Jis trokšta ne prašytojo valios išpildymo, bet siekia užtikrinti jam tobulą pagalbą. Čia mes turime atskirti du dalykus: išpildyti prašymą pagal prašytojo valią ir išpildyti prašymą pagal jos ar jo poreikius. Antruoju atveju einama prašytojo išganymo link.

Jėzus pasakė: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7,7).

Skaitydami šias eilutes mes iškart pamanome, jog Jėzus pažada suteikti visa, ko tik mes prašysime, ir esame sugluminti, kai matome, jog tai įvyksta retai. Tačiau iš tiesų Jis sako: „Ieškokite manęs ir mane rasite, belskite ir aš jums atsiversiu.“ Jis pažada mums save, peržengdamas visus smulkius mūsų prašymus, ir šio pažado visada ištikimai laikosi. Tas, kuris Jo ieško, ir ras Jį, tam, kuris beldžia, Jo durys bus atvertos. Tam įvykus, visi kiti dalykai tampa antriniais. O kuomet mes prašome pačių geriausių dalykų, kuriuos pats Dievas pirmiausia mums nori suteikti, tai yra Šventąją Dvasią, tuomet turime saugotis bet kokios apgaulės. Šventąją Dvasią mes linkę suvokti, daugiau ar mažiau sąmoningai, kaip galingą  pagalbą iš Aukštybių, gyvybės kvėpsnį, maloniai atgaivinantį mūsų maldą ir užsidegimą, mūsų tarnystes darančią veiksmingą, o kryžiaus naštą – lengvesnę. Asmeninių Sekminių meldėtės metų metus, bet, regis, vėjo gūsio dar neišgyvenote. Niekas, ko tikėjotės, neįvyko.

Ben White/Unsplash nuotrauka

Šventoji Dvasia nėra liejama tam, kad sustiprintų mūsų savanaudiškumą. Apsižvalgykite. Gal Šventoji Dvasia, kurios prašėte sau, buvo Dievo išlieta ne jums pačiam, bet kitiems? Gal dėl jūsų nepaliaujamos maldos, jūsų aplinkinių malda buvo atnaujinta? Gal šalia jūsų esančių žmonių širdys buvo perkeistos, gal jie dėl savo nuodėmių verkdami atgailavo ir atsivertė, o jūs, o jūs vis dar čia pat, vis dar prašote malonės? Leiskime Dievui mėgautis savo laisve; suteikime erdvę Dievui laisvai veikti. Tai Jo būdas, kuriuo Jis suteikia jums Šventąją Dvasią, ir tai yra pats gražiausias būdas. Kas žino, gal kuris iš apaštalų per Sekmines matydamas, kaip atgailaujanti minia buvo persmelkta Dievo Žodžio, su pavydu ir sumišimu sau mąstė: „Juk jie dar neverkė dėl Jėzaus iš Nazareto nukryžiavimo...“ Šv. Paulius, kurį Šventoji Dvasia su savo galia lydėjo visoje jo pamokslavimo kelionėje, tris kartus maldavo, kad dyglys, esantis jo kūne, būtų patrauktas, bet tai niekad neįvyko, tad jis turėjo susitaikyti ir toliau su juo gyventi, „nes tokiu būdu Dievo galia geriausiai bus su juo“ (2 Kor 12,8).

Malda charizminiame atsinaujinime reiškiasi nauju būdu – kaip malda grupėje ar grupinė malda. Besimelsdami grupėje mes geriau suprantame ir tai, ką apaštalas Paulius turėjo galvoje rašydamas efeziečiams: „Būkite pilni Dvasios. Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5,18-20). Ir vėl: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6,18).

Mums žinomi tik du pagrindiniai maldos būdai: liturginė ir asmeninė malda. Liturginė malda yra bendruomeniška, bet ne spontaniška; asmeninė malda yra spontaniška, bet nėra bendruomeniška. Mums reikia momentų, kuomet galime melstis spontaniškai, taip, kaip veda Dvasia, kartu dalinantis savo malda su kitais, naudojant įvairias turimas dvasines dovanas ir charizmas, sustiprinant vienas kito užsidegimą; į vieningą liepsną sudedant skirtingus „ugnies liežuvius“. Tad, trumpiau tariant, mums reikia tokios maldos, kuri tuo pat metu būtų ir spontaniška, ir bendruomeniška.

Tokios „charizminės“ maldos pavyzdį randame ketvirtajame Apaštalų darbų skyriuje, kur Petras ir Jonas išleidžiami iš kalėjimo, su priesaku daugiau niekuomet nekalbėti Jėzaus vardu, ir grįžta į savo bendruomenę, kur pradeda melstis. Vienas iš jų skelbia Rašto žodį („Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį“), kitas turi pranašišką dovaną gebėti Rašto žodį pritaikyti esamai situacijai. Ir tai pakylėja tikėjimą, kuris suteikia drąsos prašyti „išgydymo, ženklų ir stebuklų“. Galiausiai, pasikartoja tai, kas nutiko pirmųjų Sekminių metu: „visi buvo pripildyti Šventosios Dvasios“ ir toliau drąsiai skelbė Jėzų.  

Tad siekdami atnaujinimo ir vienybės tarnaujančioms grupėms/bendruomenėms mes turime prašyti Šventosios Dvasios dovanų. Pirmųjų charizminių maldos grupių patirti stebuklai, kuomet Šventosios Dvasios artumas buvo ne tik juntamas, Jos beveik buvo galima įkvėpti, Jėzaus Viešpatystė buvo ne tik skelbiama tiesa, o beveik realiai juntama, turi atgimti iš naujo. Nepamiršime, kad bendruomeninė malda yra maldos grupių ir charizminių grupių pagrindas. Melsdamiesi abiem anksčiau paminėtais maldos būdais, galite taip pat dalyvauti maldos grandinėje, besirengiant Sekminėms. Tiems, kam patinka liturginė malda, patariu kelis kartus per dieną kartoti, jūsų pasirinkimu, vieną iš invokacijų Šventajai Dvasiai, naudojamų liturgijoje. Žinokite, jog jūs jungiatės su nesuskaičiuojamomis tikinčiųjų grupėmis, kurios šias maldas meldėsi prieš mus:

„Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!“ (Tiems, kurie vis dar mėgsta melstis originaliomis lotyniškomis formulėmis: Veni, Sancte Spiritus, reple tuorum corda fidelium et tui amoris in eis ignem accende.) Ar: „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą!“ Ar: „Ateik, o Dvasia Kūrėja, aplankyk mūsų sielas, pripildyk dangiškosios malonės širdis!

Angliškai kalbančius brolius ir seseris kviečiu pavieniui ar grupėje kartoti giesmės žodžius, pakeičiant „aš“ į „mes“, kurią gavome iš brolių Sekmininkų. Giedodami šią giesmę milijonai tikinčiųjų patyrė Šventosios Dvasios krikštą Spirit of the living God, fall afresh on US: melt US, mold US, fill US, use US. Spirit of the living God, fall afresh on US.

Savo knygoje „Dvasios giesmė“ aš taip pat parašiau invokaciją Šventajai Dvasiai. Šiomis aplinkybėms mielai dalinuosi šia malda su visais, kurie gali būti jos įkvėpti:

Ateik, o Šventoji Dvasia!

Ateik, Dievo stiprybe ir švelnume!

Ateik Tu, kuri esi išsyk judėjimas ir ramybė!

Atnaujink mūsų drąsą,

Pripildyk mūsų vienatvę pasaulyje,

Sukurk mumyse artumą su Dievu!

Mes jau nesakome kaip pranašas: „Ateik iš keturių vėjų“,

Tarytum dar nežinotume, iš kur Tu ateini,

Meldžiame:

„Ateik, Dvasia, iš nukryžiuoto Kristaus šono žaizdos!

Ateik kaip kvapsnis iš Prisikėlusiojo lūpų!“


Tekstą vertė Dalia Mackelienė

Katalikų charizminis atsinaujinimas