Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Režisierės RUGILĖS BARZDŽIUKAITĖS drauge su Dovydu Korba kurtas dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ šiemet uždarė festivalį „Kino pavasaris“ ir toliau po Lietuvą keliauja didžiuosiuose kino ekranuose. Filmo kūrėjai mus nukelia į didžiųjų kormoranų koloniją Juodkrantės sengirėje, kur daugumos čia gyvenančiųjų poziciją juodųjų sparnuočių atžvilgiu būtų galima įvardyti vien neigiamais epitetais: blogiu, prakeiksmu, parazitavimu. Vis dėlto ar tas „vargas“, kurį kormoranai gamtai esą pridaro savo išmatomis džiovindami sengirės medžius ar, kaip skundžiamasi, išlesdami mariose žuvį, sulyginamas su vargu, gamtai daromu žmogaus? 

Tokių ir panašių minčių kyla žiūrint „Rūgštų mišką“. Įtampos tarp žmogaus ir gamtos temą viena po kitos papildo paralelinės, atsirandančios dėl konceptualaus filmo formato: kamera ne tik iš arti fiksuoja sparnuočių koloniją, bet ir jų akimis stebi žmones, kuriems apžvalgos aikštelė čia tapusi teatro scena be keturių sienų. 

Pokalbis su režisiere R. Barzdžiukaite. 

Jūsų filmą „Rūgštus miškas“ ir operą „Saulė ir jūra“, kuri šiemet atstovaus Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, jungia ta pati gamtos ir žmogaus įtampos, antropoceno tema. Kodėl ji?

Neieškau temos specialiai, minčių apie žmogaus ir gamtos konfliktą kyla natūraliai. Iš tikrųjų noriu į žmogų pasižiūrėti kaip į gamtos dalį, paieškoti jame gyvūniškumo – lygiai taip pat, kaip žiūrėtume į kitas rūšis. Šie darbai – apie žmogaus ir gamtos konfliktą ir kartu apie tai, ką mes, žmonės, turime bendra su kitomis rūšimis. Tik „Rūgščiame miške“ apgręžiu žmogaus požiūrio tašką aukštyn kojomis, filme nuo žmogaus atsitraukiama tiek, kad čia jis tampa beveik skruzdėle, stebima iš labai aukštai. O paukščiai – atvirkščiai, individualizuojami, su jais lengviau tapatintis, nes jie matomi iš arti. 

„Rūgštaus miško“ rakursas iš paukščio skrydžio šiek tiek inspiravo ir operos „Saulė ir jūra“ formatą. 

Formaliai išnarsčius filmą, yra paukščio žvilgsnis, kai matomas žmogus, tada – žmogaus žvilgsnis, kai matomas išdžiūvęs miškas, ir trečias rakursas, galbūt artimiausias medžio „žvilgsniui“, jis tarsi tarpinis – ne paukščio, bet ir ne žmogaus. Galvojant apie šiuos rakursus daug dirbta ir su garsu: dažnai dialogai skamba, tarsi jų būtų klausomasi iš lizdo, o žvelgiant iš žmogaus perspektyvos garsas, dialogai pozicionuojami arti. 

Kadras iš rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva).
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinės operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ pristatymas MO muziejuje. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Visų pirma man buvo įdomus ekologinis trikampis – medis, žmogus, paukštis – ir tai, kaip jie vienas kitą veikia toje keistoje, siurrealioje situacijoje. Kormoranų kolonijos išmatos džiovina šimtametes pušis, dėl to jos nyksta, o žmonės renkasi, kurią pusę jiems palaikyti – medžius ar paukščius.

Kodėl kormoranai, o ne, tarkime, varnos ar balandžiai, irgi tokie nelabai mylimi paukščiai?

Pirmoji filmo inspiracija – kormoranų baidymas fejerverkais, kai šventinis atributas įgauna visai kitokią reikšmę. Pamenu, su tėčiu kažkada esame apie tai kalbėję, jis ir papasakojo, kaip kormoranai baidomi. Šis pokalbis inspiravo tolesnį tyrimą šia tema ir filmo idėją. Tuo metu ieškojau temos savo trumpo metro filmui, diplominiam darbui. Tik man nesinorėjo, kad tai būtų konvencinis pasakojimas apie gamtą, ekologinį konfliktą, nesinorėjo interviu su kokiu mokslininku, kuris viską atsistojęs paaiškintų. Šie dalykai iš karto atsisijojo. 

Tačiau tada kurį laiką nebuvo aišku, ką daryti toliau: nuvykus į Juodkrantės kormoranų koloniją viskas atrodė gana statiška, jokia forma nesisiūlė, kol neprasidėjo turistų migracija. 

Ir tada atėjo mintis, kad lygiai taip pat kaip paukščiai migruoja – išskrenda, parskrenda – taip šioje vietoje intensyviai migruoja ir žmonės. Kormoranų kolonija Juodkrantėje yra įtraukta į nelaimių turizmo sąrašą, ji lankomesnė nei Mirusios kopos. Tai ir inspiravo filmo formatą. Atsirado noras pasižiūrėti ir į žmonių migraciją: juk apžvalgos aikštelė čia – kaip Babelio bokštas, į ją lipa įvairiausių tautybių žmonės, čia jie kalba įvairiausiomis kalbomis, tarsi būtų čiulbama daugybe paukščių kalbų.

Taip natūraliai gimė ir filmo žiūros iš paukščio žvilgsnio taškas – norėjosi konceptualaus sprendimo, kas čia į tuos turistus galėtų žiūrėti. Kadangi čia tų paukščių daugybė, keitėme žiūros taškus į turistų apžvalgos aikštelę iš įvairių paukščių lizdų. 

Kaip filmavote iš medžių? Lipdavote į juos?

Dovydas Korba, filmo bendrakūrėjas, kopdavo į medžius ir juose palikdavo kamerą. Turėdavo užkopti, palikti, tada nusileisti. Kamera vaizdą filmuodavo apie dvi su puse valandos. Paskui vėl reikėdavo lipti į medį, sukeisti kameros korteles, baterijas ir vėl nusileisti. Daug to laipiojimo buvo, nebuvo taip, kad palieki kamerą ir gali sau ramiai eiti. 

Kokią įrangą naudojote kopdami į išdžiūvusius medžius?

Įranga buvo įprasta – tiesiog virvės, apraišai ir karabinai. Kažkokios triūsą eliminuojančios technikos nebuvo. Dar naudojome dronus. Tiesa, vienas jų sulūžo atsitrenkęs į medį, kitas – nuskendo. Buvo visokių netekčių. 

Kaip užsitikrindavote saugumą?

Antras žmogus šalia ir buvo tas saugos užtikrintojas. Kad, jeigu kas nutiktų, galėtų iškviesti pagalbą. Po vieną į medžius nebuvo kopiama, gal tik kelios išimtys buvo... Na, kad visai nebuvo rizikos, tai negaliu meluoti, nes buvo lipama ir į tikrai sausus medžius, paliktus pačių kormoranų.

Filme yra vaizdų, kur kormoranų lizdai nufilmuoti iš arti. Kaip filmavote tokius vaizdus?

Kadangi kormoranų kolonijoje medžiai arti vienas kito ir ant kiekvieno – po 6–7 lizdus, filmavome iš arti: pakyli ir renkiesi įdomiausią rakursą. Dovydas užkopdavo, o aš ant žemės mobiliuoju žiūrėdavau, kuris rakursas geriausias, tada komunikuodavome, nustatydavome kameros poziciją, ir Dovydas nusileisdavo. Žinoma, bandėme visa tai padaryti ir sureguliuoti kuo greičiau, bet nori nenori paukštis per tą laiką išskrisdavo. Bet gana greitai grįždavo, perėdavo toliau ir arba reaguodavo į kamerą, arba ne.

Filme kormoranai gana jaukiai jaučiasi šalia kameros.

Taip. Tiesa, nepanaudojome tų kadrų, kaip kai kurie jų bando kamerą sukapoti. Bet tokių paukščių buvo nedaug. 

Kadras iš rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva).
Kadras iš rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva).

Tose „Rūgštaus miško“ scenose, kur žiūrovams atsiranda noras nusijuokti, įsijungia visai kita percepcija. Kai juokiesi, į viską žiūri atviriau, ir galbūt tuomet rimtosios, liūdnosios scenos kaip kontrastas ima veikti daug stipriau.

Jūsų atrinkti žmonių pokalbiai kormoranų apžvalgos aikštelėje – kaip visuomenės veidrodis. Kaip atsirinkote, kurie tų pokalbių pateks į filmą? Kokios pokalbių temos atrodė svarbios?

Visų pirma man buvo įdomus ekologinis trikampis – medis, žmogus, paukštis – ir tai, kaip jie vienas kitą veikia toje keistoje, siurrealioje situacijoje. Kormoranų kolonijos išmatos džiovina šimtametes pušis, dėl to jos nyksta, o žmonės renkasi, kurią pusę jiems palaikyti – medžius ar paukščius. Nes žmogui būtinai ką nors reikia palaikyti ir ginti, svarbus ir bendro priešo motyvas.

Kiti naratyvai šalia šių pasirinkimų – žmogaus siekis kontroliuoti, padaryti tvarką, taip pat atsispindi istorinis, atminties naratyvas per bandymą vienos rūšies skaičių reguliuoti, o kitą saugoti. Kormoranai yra baidomi, o garniai, gyvenantys šalia ir taip pat džiovinantys medžius – jau saugomi, stengiamasi kormoranus baidyti atokiau nuo garnių. Ryškėja ir rasizmo tema: kormoranai – juodi paukščiai, todėl esą blogi, o tie, kurie balti – geri, nors ir sulesa tiek pat žuvies.

Dar įdomi – kino savirefleksijos tema, kai žmonės šioje situacijoje jaučiasi kaip kine ar prisimena tam tikrus kino filmus. Arba geopolitinės situacijos atgarsiai. Jeigu man pačiai reikėtų rašyti, tikrai neužtektų fantazijos į vieną krūvą suvesti tiek paradoksalių dialogų, bet čia ir yra dokumentikos žanro žavumas. Montuojant filmą ir buvo iššūkis atskleisti tuos paralelinius naratyvus taip, kad jie suskambėtų ir nebūtų svetimkūniai centriniame ekologinio trikampio konflikte. Kad jį papildytų ir išplėstų kontekstą.

Žmonių pokalbių iš apžvalgos aikštelės medžiagos turėjome daugiau kaip dvidešimčia kalbų – filme jų liko vienuolika. Iš pradžių atsirinkau įdomiausius dialogus tomis kalbomis, kurias supratau, ir tuos, kurių nesupratau. Tada su draugais iš įvairių šalių pokalbius iššifravome. Paskui buvo svarbu medžiagą atsirinkti taip, kad ji nesikartotų, galvojant apie dėmesio išlaikymą žiūrint valandos trukmės mozaikiško formato filmą.

Ir operoje „Saulė ir jūra“, ir filme „Rūgštus miškas“ nagrinėjant labai rimtas temas – klimato kaitą, žmogaus norą pavergti gamtą dėl savo patogumo – įpinamas komiškumas, nerūpestingas kalbėjimas. Kuo humoras jums svarbus?

Iš pat pradžių buvo aišku, kad humoras privalomas, jo sąmoningai ieškota kūriniuose, nes tuomet juos lengviau žiūrėti. Tose „Rūgštaus miško“ scenose, kur žiūrovams atsiranda noras nusijuokti, įsijungia visai kita percepcija. Kai juokiesi, į viską žiūri atviriau, ir galbūt tuomet rimtosios, liūdnosios scenos kaip kontrastas ima veikti daug stipriau. To humoro tikrai sąmoningai ieškota.

Kaip kuriant filmą padėjo konsultacijos su gamtos specialistais?

Konsultavomės ir tiesiogiai, ir per straipsnius, reportažus. Perskaičiau daug įvairių straipsnių apie kormoranų situaciją ir dar prieš kuriant filmą, ir jį bekuriant. Polemika ir šio reiškinio įvairių pusių matymas irgi sufleravo filme atskleisti įvairias puses. Yra ir labai kritiškų nuomonių kormoranų atžvilgiu, ir sakančiųjų, kad, pavyzdžiui, jeigu norime išvengti gaisrų, turime saugoti kormoranus. To tiesiogiai filme nėra, nes ši teorija nėra tokia populiari, kad apie tai kalbėtų turistai. Tačiau yra manoma, kad anksčiau Neringoje dominavo vien lapuočiai miškai, vėliau jie buvo iškirsti ir pirklių išplukdyti laivais, ir tada užsodintos pušelės, kad nepustytų kopų.

O ar išvis yra specialistų, prieštaraujančių kormoranų baidymui ir jų kiaušinių šaldymui?

Yra. Viena tokia vietinė biologė, kuri objektyviai vertina abi kormoranų situacijos puses, yra pakliuvusi ir į filmą. Pasak jos, ji nebūtų nei „už“, nei „prieš“ kormoranus, bet kadangi labiau eskaluojama kormoranų, kaip gamtos priešų, pozicija, biologė aktyviau palaiko kitą pusę. Man kuriant filmą rūpėjo neužimti aktyvios kurios nors pozicijos, kad išsaugočiau filmo meninę vertę. Norėjosi tai pateikti kaip kompleksišką reiškinį ir palikti žiūrovams galimybę patiems vertinti.

Kai „Kino pavasario“ uždarymo vakare po „Rūgštaus miško“ peržiūros viena žiūrovė jūsų paklausė dėl teisinių dalykų – ar buvo atsiklausta žmonių, kurie pateko į kadrą, sutikimo filmuotis, jūs atsakėte: „O ar kas nors galvoja apie kormoranų teises?“

Taip, iš tiesų, juk mes kur kas arčiau įsibrovėme į kormoranų nei į žmonių teritoriją, galima sakyti – tiesiai į paukščių miegamąjį. Su teisininkais konsultavomės ir šiuo požiūriu esame saugūs, nes žmonių veidai filme neatpažįstami, o balsai gali būti panašūs, filmavome viešoje vietoje. Niekad nemaskavome kamerų ir buvome aplink, kad galėtume atsakyti į klausimus. 

Nors „Rūgštaus miško“ istorija atrodo lietuviška, lokali, kas bendra, universalaus filme atrodo užsienio festivalių, kuriuose jums teko lankytis, žiūrovams?

Teko pakeliauti po daugelį festivalių, ir vis sulaukiame kvietimų dalyvauti. Man atrodo, daugumą masina pati vietovė, vadinama viena makabriškiausių turistų atrakcijų pasaulyje. Filme minimas Hitchcockas, Hitleris, vizų klausimas – tokie dalykai visur atpažįstami. O ir pačiame filme kalbama įvairiomis kalbomis. Taip pat universaliai žmonės suvokia kormoranų išmatų metaforą. Tie, kuriems filmas patinka, jame iš karto įžvelgia labai daug sluoksnių. 

Kadras iš rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva).

Kiek užtruko sukurti filmą – nuo medžiagos, biudžeto surinkimo iki montavimo darbų?

Trumpoji filmo versija su bendražygiu Dovydu Korba pristatyta prieš penkerius metus. Žinoma, nebuvo daroma vien tai, lygiagrečiai vyko darbas su operomis. Filmavome tris pavasarius, bet neištisai – po mėnesį ar du su pertraukomis kasmet. Kai nufilmuodavome, skirdavome laiko susipažinti su medžiaga. Esu linkusi gan ilgai analizuoti medžiagą, pabūti su ja. Montavimas irgi buvo tęstinis darbas.

Kuri sritis – teatras ar kinas – jums apskritai artimesnė?

Turbūt kinas. Pirmiausia dėl galimybės jį užbaigti kaip kūrinį, kuris užsikonservuoja, nes teatre sukurtas darbas visą laiką keičiasi. Aišku, tuomet būna visai kitas grožis – kaskart džiaugiesi gyvu išgyvenimu. Kitas dalykas – kine gali likti vienas su savo darbu, vienuma leidžia viską pačiam išgryninti – be triukšmo, be energijų maišymosi. Nors ir kolaboracinis procesas man svarbus – montuoji vienas, bet vis tiek rūpi kam nors parodyti ir išgirsti, kaip rezultatas atrodo iš šalies.

Filmo anonsas:

Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė yra sukūrusi 4 trumpametražius filmus ir nufilmavusi kitų režisierių juostų. Taip pat kuria teatrui ir šiuolaikinėms operoms. Kartu su Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte yra pastačiusi 6 tarptautinius apdovanojimus Europoje pelniusią šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, o naujausias menininkių performansas-opera „Saulė ir jūra“ išrinktas atstovauti Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.

Primename, kad Lietuvos paviljonas šiemet ieško sirgalių www.menoolimpiada.lt, o filmą „Rūgštus miškas“ galima pamatyti kino ekranuose.

71-ajame Lokarno kino festivalyje 2018 m. filmas „Rūgštus miškas“ pripažinimo sulaukė pirmojo ilgametražio filmo kategorijoje – autoriams įteiktas „First Feature Swatch Art Peace Hotel Award“ apdovanojimas. „Zinebi“ tarptautiniame filmų festivalyje Ispanijoje pelnė didįjį prizą už ilgametražį debiutą. „Rūgštus miškas“ rodytas kino festivaliuose Italijoje, Islandijoje, Graikijoje, Čekijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Estijoje, taip pat įvairiose JAV valstijose. Artimiausių savaičių filmo maršrutai – Niujorkas, Torontas, Vokietija, Baltarusija, Australija.