Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 11)

Klausydamiesi talentingai išverstos pjesės, veikiausiai apie vertėją išsyk nepagalvojame – mėgaujamės aktorių sakomu tekstu. Ir visai kitaip nutinka, kai ištartos frazės it kirmėlaitės, pasirodančios prakandus saldų vaisių, nemaloniai nustebina arba papiktina.

„Taip niekas nekalba“, – pati esu bumbėjusi stebėdama spektaklį. Apie tai, ką reiškia versti šio žanro kūrinius ir kokią vietą kuriant spektaklį užima vertėjas, kalbame su trimis žodžių meistrėmis – AKVILE MELKŪNAITE, JŪRATE PIESLYTE ir RŪTA JONYNAITE.

Kaip pradėjote versti dramaturgijos tekstus? Kuo šis žanras, kuriame dominuoja veikėjų kalba, atrodė sudėtingesnis, o gal lengvesnis už kitus?

Akvilė Melkūnaitė: Pirma mano versta pjesė – Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“. Oskaras Koršunovas ir Jūratė Paulėkaitė pasiūlė išversti, žinojo ją ir rengėsi statyti spektaklį. Tuomet jau turėjau truputį patirties teatre – versdavau žodžiu atvykusioms prancūzų trupėms, pradėjau titruoti spektaklius, buvau šiek tiek mačiusi teatrą iš vidaus, tai svarbu.

O verčiant „Zucco“ turbūt sudėtingiausiai sekėsi perprasti autoriaus kalbą: ji ir paprasta, ir labai poetiška. Kai kur buvo sunku patikėti – ar tikrai taip kalba tas „pamišėlis Zucco“, beveik eilėmis, taip ir sakyti lietuviškai? Kaip versti, kad neskambėtų egzaltuotai, išliktų įtikima. „Iš kur tiek jėgos, Zucco?“... „Ką tu veiki gyvenime? – Kur? Gyvenime?“... Vis dėlto ten daug poezijos. Mačiau reklamą, neseniai pjesę pastatė Panevėžio J. Miltinio teatre.

Nesakyčiau, kad pjesę versti sudėtingiau negu prozą, o kitų žanrų nesu vertusi. Svarbu nepamiršti, kad pjesės tekstas skirtas ne skaityti, o sakyti, žodis turės virsti veiksmu, vaizdu, dialogu; svarbu, kad būtų įmanoma sklandžiai, patogiai tarti, neliktų kažko panašaus į „betgi mėgdavome šeštadieniais prisikiškiakopūstėliauti“.

Jūratė Pieslytė: Apie 2000 m. dirbau Goethe’s institute ir buvau atsakinga už teatro projektus. Tuo metu institutas labai glaudžiai bendradarbiavo su Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru. Šio centro vadovą Audronį Liugą ir lietuvių teatro režisierius su vokiškomis pjesėmis supažindindavau tokiu būdu: susitikdavome, ir aš jiems vokišką pjesę „perskaitydavau lietuviškai“, t. y. žiūrėdama į vokišką tekstą žodžiu versdavau jį į lietuvių kalbą. Vieno tokio „skaitymo“ metu Audronis pasiūlė pabandyti tą pjesę (Falko Richterio „Dievas yra didžėjus“) išversti raštu. Tai ir buvo pirmasis mano dramaturgijos vertimas. Ir kartu pirmoji mano literatūrinio vertimo patirtis, todėl neturėjau galimybės draminio kūrinio vertimo, palyginti su kitų literatūros žanrų vertimu.

Rūta Jonynaitė: Pirmąją pjesę – jaunatviškąjį Peterio Handkeʼs „Publikos išplūdimą“ – išverčiau dar būdama visai pradedanti vertėja, paprašyta poeto ir leidėjo Vaidoto Daunio. Jis įtraukė šią pjesę į savo sudaromą jaunųjų autorių kūrybos almanachą „Veidai“. Vėliau šiuo kūriniu susidomėjo Valentinas Masalskis, jam išverčiau ir kitų ankstyvųjų Handkeʼs pjesių. Labiausiai dėl užsimezgusios kūrybinės draugystės su Masalskiu ir tapau dramaturgijos vertėja: jo dėmesys paskui nukrypo į Thomą Bernhardą – išverčiau jam ir šio rašytojo dramų. Tiesa, vieną kitą pjesę esu išvertusi ir režisieriui Vytautui Balsiui, o Roberto Musilio „Svajoklius“ – Cezario Graužinio prašymu. Taigi dažniausiai verstiną dramaturgiją pasirenku ne pati, bet esu prašoma režisierių arba teatrų.

Pirmųjų mano verstų Handkeʼs pjesių tekstai nėra įprastai dramaturginiai, pats autorius jas pavadino Sprechstücke, t. y. „sakomosios, arba deklamacinės, pjesės“. Tie tekstai – tai ne įprastiniai veikėjų dialogai. Pavyzdžiui, „Publikos išplūdimo“ tekstas – ištisinis kalbos srautas, kurio ryškus bigbitą primenantis ritmas kuriamas dažnai sutrumpintais sakiniais ir kurį spektaklyje savo (arba režisieriaus) nuožiūra pasidalija keturi atlikėjai. Tai turi būti net ne spektaklis tradicine prasme – veikiau „antivaidinimas“. Taigi verčiant svarbiausia buvo ritmas, teksto muzika. (Laimė, „Veidų“ almanachą anuomet leido „Vagos“ leidykla, tad šis mano dar nedrąsus bandymas pakliuvo į patyrusios redaktorės Aušros Jurgutienės rankas – gavau ateičiai vertingų pastabų ir patarimų.)

Beje, ne mažiau reikšminga teksto muzika ir Bernhardo pjesėse – atrodo, ten ji irgi dar svarbesnė už individualizuotą veikėjų kalbą. O apskritai dialogus, veikėjų kalbą man versti dargi lengviau nei kokius nors keblius ir sudėtingus (turinio ir sintaksės atžvilgiu) aprašymus, kurių apstu vokiečių kalba rašomoje prozoje. Svarbu nepamesti ritmo.

Rež. Gintaro Varno „Teiresijo krūtys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

AKVILĖ MELKŪNAITĖ: Vertėjas gali: ateiti į pjesės skaitymą, pasikalbėti su komanda apie dramaturgą, išgirsti aktorių skaitomą tekstą kaip svetimą (geriausia proga taisyti sunkiai tariamas, nesklandžias vietas, pastebėti klaidas). Jei pjesės kalba ypatinga, aptarti ją su kūrybine komanda – ji gali tapti dar vienu įkvėpimo šaltiniu. Drauge galima rasti jos raktą, kodą.

Ar galite paminėti pjesę, kurią verčiant kilo daugiausia iššūkių?

A. Melkūnaitė: Galbūt Jeano-Luco Lagarce’o „Tolima šalis“ buvo iššūkis. Ją, kaip visumą, ėmiau suprasti tik pamačiusi scenoje, pastatytą Gintaro Varno. Žinoma, supratau siužetą, įvykių paviršių, pasidomėjau autoriumi, bet niekaip nesuvokiau tos banguotos kalbos logikos: kam ir ką reiškia tie nesibaigiantys pasikartojimai – jų tiek daug, tarsi nuolatinis kliuvimas už tų pačių žodžių ar užkalbėjimų kartojimas.

Kai pjesė atgijo scenoje, tuose sakiniuose atsirado aktorių alsavimas ir judėjimas, o tarp žodžių prisipildė oro, man ėmė aiškėti. Ėmė matytis ir humoro, kurio nebuvau pastebėjusi versdama. Tiesa, dar Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ buvo kietas riešutėlis. Labai džiaugiausi gavusi ją versti (Vilniaus „Lėlės“ teatre ją pastatė Gintaras Varnas), nes labai įdomūs siurrealistai ir dadaistai, o paskui laužiau galvą perkurdama rimus ir ritmus, mėgindama perprasti jos humorą, sueiliuoti rimuotus intarpus padėjo Kęstutis Navakas.

J. Pieslytė: Man – Elfriede Jelinek „Prašytojai“.

R. Jonynaitė: Galbūt sudėtingiausia buvo versti Roberto Musilio „Svajoklius“. Ši pjesė atspindi paties autoriaus kūrybines paieškas, tarsi pasirengimą savo didžiajam veikalui. Pagrindiniai herojai – neaiškios, neapibrėžtos, nesustingusios, dar besiklostančios, ieškančios ir nerimstančios asmenybės, pasak rašytojo, su „nuojauta, kad gali būti ir kitaip“. Pokalbiuose jie bando žodžiais nusakyti savo nuolat kintantį vidinį pasaulį. Tokia ir pjesės kalba: nekonkreti, neapibrėžta, čiuopianti, ieškanti, nerami – kultivuojanti muziliškąjį „galimybių jausmą“. Ji ir buvo didžiausias iššūkis.

Kitokių galvosūkių pateikė talentingo ir bekompromisiško, pernelyg anksti mirusio austro Wernerio Schwabo „Tautos išžudymas“. Ši „radikali komedija“ (pasak autoriaus), kaip ir kitos Schwabo dramos, parašyta labai savita, iš dalies autoriaus išrasta, iš dalies dirbtine kalba, kupina šiurkščių, vulgarių posakių ir juokingų pramanytų žodžių bei frazių, kuriomis rašytojas nori demaskuoti ir pašiepti gražią ir dvasingą grožinės literatūros kalbą. Bijau, kad mano anuometinis, jau gana senas vertimas prašosi peržiūrimas dabar jau kur kas labiau patyrusios vertėjos akimis.

Kaip manote, kokią vietą spektaklio kūrimo procese užima vertėjas? Ar yra tekę nusivilti savo išversto teksto interpretacija ir žodžių iškraipymu?

A. Melkūnaitė: Vertėjas gali dalyvauti produktyviai ir įdomiai. O kartais net nežinoti, kad jo vertimas statomas – pastaruoju metu taip vis nutinka. Gerbiamieji režisieriai ir kūrėjai, ta proga, kad man čia suteiktas žodis, noriu paprašyti: nevokite vertimų. Kiek teko matyti, vogtas vertimas („radau“, „kažkas davė“, „patys išsivertėm pagal kitą vertimą“, „patys persirašėm“) vargu ar taps geru ir laimingu spektakliu. Ačiū už supratimą.

Taigi, jei kūrybinė komanda pageidauja, vertėjas gali: ateiti į pjesės skaitymą, pasikalbėti su komanda apie dramaturgą, išgirsti aktorių skaitomą tekstą kaip svetimą (geriausia proga taisyti sunkiai tariamas, nesklandžias vietas, pastebėti klaidas). Jei pjesės kalba ypatinga, aptarti ją su kūrybine komanda – ji gali tapti dar vienu įkvėpimo šaltiniu. Drauge galima rasti jos raktą, kodą.

Yra tekę nusivilti – nepažinau pjesės. Iš jos tebuvo likę keli lapai ar keli sakiniai. Iškraipymų savaime įvyksta scenoje, tai natūralu. Jie tiesiog išsprūsta, juk spektaklis gyvas. Bet kartais ausį rėžia prilipusios svetimybės ar pašmaikštavimai (veikiau bajeriai), nelimpantys prie pjesės kalbos, jos stiliaus. Tada apmaudu.

J. Pieslytė: Manau, kad vertėjo vaidmuo spektaklio kūrimo procese tikrai svarbus. Juk be jo pjesės autorius neprabiltų lietuviškai, vadinasi, nebūtų ir pjesės lietuviško varianto. Savo išversto teksto žodžių iškraipymu, deja, yra tekę nusivilti ne kartą. Nenoriu pasakyti, kad aš neklystu. Apskritai niekuomet nepretenduoju į vienintelę tiesą. Aktoriai, pavyzdžiui, gali duoti labai vertingų pastabų dėl vertimo, jie juk tą tekstą turi sakyti scenoje, todėl puikiai jaučia, jei kas yra ne taip.

Išvertusi pjesę paprastai užsakovui pasakau, kad jei režisierius ar aktoriai turės kokių nors pastabų, mielai į jas atsižvelgsiu. Ir esu gavusi tikrai vertingų pastabų. Tik gaila, kad ne visi tas pastabas išsako. Kartais nutinka, kad tekstas taisomas nežinia kodėl ir be vertėjo žinios. Esu patyrusi netgi tokių paradoksalių situacijų, kai daug laiko praleidusi prie tam tikrų teksto vietų ieškodama tokio vertimo varianto, kad tekstas nebūtų pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos, žiūrėdama spektaklį, toje vietoje išgirsdavau patį primityviausią pažodinį vertimą su vokiška sakinio struktūra... Dėl tokių atvejų būna labai apmaudu.

R. Jonynaitė: Jei spektaklis tikrai kuriamas teksto pagrindu (bet nebūtinai taip ir būna), tai vertėjo vaidmuo labai svarbus: šia prasme jis sukuria pagrindą – nors ir ne visai savarankiškai, o kruopščiai ir ištikimai savąja kalba atkurdamas pjesės originalo tekstą. Tačiau nenoriu pervertinti vertėjo svarbos pačiam spektakliui. Pati į jo kūrimo procesą visai nenoriu kištis ir nesikišu. Spektaklis – kitas kūrinys nei pjesė, ir jį kuria režisierius, aktoriai, scenografas, kompozitorius...

Mano reikalas – kiek sugebu perteikti pjesės originalo mintį, nuotaiką, stilių. Todėl paskui į spektaklį stengiuosi eiti be išankstinių nuostatų. Žinoma, smalsu patirti, kaipgi tą pjesę, kurios tekstą teko labai kruopščiai čiupinėti, interpretuoja spektaklio kūrėjai. Dažniausiai būna įdomu, kartais būna smagu, bet yra tekę ir nusivilti. Nenusiviliu ir nepykstu, jei aktoriai vaidindami netyčia iškraipo paskirus žodžius, frazes (nebent jie daro šiurkščių kalbos ir stiliaus klaidų – nemalonu, bet ir tai dar ne blogiausia).

Blogiausia, kai besistengdami suaktualinti pjesę spektaklio kūrėjai ją sudarko, prikaišioja beskonybių ir banalių vulgarybių. Taip, deja, buvo nutikę su „Tautos išžudymu“ Klaipėdos dramos teatre. Iš tiesų to spektaklio, kuris ir vadinosi kitaip, afišoje neturėjo atsirasti nei autoriaus Wernerio Schwabo, nei mano vardo – per daug ten matėsi ir ne jo, ir ne mano teksto. Tada tikrai buvo pikta. Dar nuvylė „Publikos išplūdimo“ interpretacija OKT/Vilniaus miesto teatro repeticijų salėje – tai neatrodė kaip antivaidinimas, ten buvo labai smarkiai ir be reikalo vaidinama.

Scena iš rež. Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

JŪRATĖ PIESLYTĖ: Galimybių pamatyti pjesės pastatymus neieškau, nes kiekvienas pastatymas – tam tikra pjesės interpretacija, o vertėjas vis dėlto turėtų likti autoriaus balsas, ištikimas autoriaus idėjai.

Gaunate originalo tekstą – kokie tolesni jūsų veiksmai? Iškart verčiate? Mėginate skaityti kitas rašytojo pjeses, domėtis jo biografija, ieškoti galimybių pamatyti tos pjesės pastatymus?

A. Melkūnaitė: Skaitau tekstą, šiek tiek pasidomiu autoriumi, bet labiau gilinuosi vėliau, kai redaguoju vertimą: stengiuosi versti, kol dar neišblėso pirmas įspūdis, jei pjesė – dinamiška arba dialogas greitas. Jei poetiška ar artimesnė prozai, kitas bus ir vertimo ritmas. Taip, tikriausiai vertimo ritmą diktuoja pati pjesė. Vėliau ieškau internete spektaklių įrašų, informacijos apie pastatymus, kritikos, paskaitau kitų autoriaus tekstų. Bet dažniausiai tai darau jau į vertimo pabaigą.

J. Pieslytė: Kai gaunu originalo tekstą, pirmiausia jį, aišku, perskaitau. Prieš pradėdama versti, pasidomiu autoriumi, mėgstu internete paieškoti interviu su juo apie tą pjesę, kartais pavyksta aptikti net ir referatų ar mokslinių darbų apie konkrečias pjeses. Jei pjesė sudėtingesnė, tai padeda geriau ją suvokti, atveria ją. Galimybių pamatyti pjesės pastatymus neieškau, nes kiekvienas pastatymas – tam tikra pjesės interpretacija, o vertėjas vis dėlto turėtų likti autoriaus balsas, ištikimas autoriaus idėjai.

R. Jonynaitė: Paprastai bent kūrybine autoriaus biografija būtinai pasidomiu – ir ypač jo kūriniais teatrui. Būna, kad autorius man jau žinomas. Tarkim, Peterio Handkeʼs jau anksčiau buvau skaičiusi prozos, bet paprašyta išversti „Publikos išplūdimą“, anuomet pirmiausia pasistengiau gauti ir perskaičiau visas jo ankstyvąsias Sprechstücke. R. Musilį buvau ne tik skaičiusi, bet ir vertusi, tačiau atrodė įdomu daugiau pasiskaityti apie jo draminę kūrybą ir pjesių (ypač „Svajoklių“) pastatymų istoriją.

Skaitytas, šiek tiek verstas ir puikiai žinomas buvo ir Bernhardas, bet prieš imdamasi „Įpročio jėgos“ ir vėliau, versdama „Pasaulio gerintoją“ bei „Didvyrių aikštę“, perskaičiau didžiąją dalį jo pjesių. Skaičiau ir kitas Schwabo pjeses. Tačiau tai vis autoriai, kurie ir šiaip man buvo ir tebėra įdomūs. Bet prieš versdama būtinai nors kiek pasidomiu ir kitais autoriais. Benaršydama internete, užtinku ir spektaklių ar jų ištraukų įrašų, nors specialiai neieškau. Iš smalsumo kartais tų įrašų pasižiūriu, bet tik iš smalsumo – kaip vertėjai jie man daug neduoda. Mano darbas – su dviem tekstais: originalo ir savojo vertimo. Žodžiai, žodžiai, sakiniai, sakiniai, jų nuotaika, jų žaismas, ritmas, muzika.

Ar paros metas ir darbo vieta jums svarbi? Ko reikia, kad dirbti sektųsi produktyviausiai? Jums lengva atskirti poilsio bei darbo erdves, nesiblaškyti, jei dirbate iš namų?

A. Melkūnaitė: Taisyklės neturiu, bet turbūt daugiau pjesių gerai „vertėsi“ vakare ar artėjant į naktį. Gal tai teatro laikas, kaip teatre – spektaklių. Tada neblaško viskas, ką gerai matai ir kas reikalauja dėmesio šviesoje. Nors tai ne taisyklė, nes kai reikia spėti, tiesiog stengiuosi baigti darbą, kada sutarta. Neturiu kokių nors vertimo papročių – tik vieną dalyką supratau, kad kai paneri į tekstą, įsigilini, geriausia versti per daug nenutolstant mintimis ir nesiblaškant. Įsigilinimui reikia laiko, pagauti nuotaiką, perprasti, žodžiu, persikraustyti į verčiamą dalyką. O dažnai kraustantis galima daug išbarstyti, ir šiaip tai nelengvas užsiėmimas.

J. Pieslytė: Darbo vieta man svarbi. Juk pjesės vertimas – darbas, kuriam reikia susikaupimo, kaip ir bet koks kitas. Todėl paprastai verčiu namuose įrengtoje darbo vietoje – prie rašomojo stalo, šalia kurio – knygų lentynos su žodynais ir enciklopedijomis. Tokia tradicinė darbo aplinka mane drausmina. Sunkiai galėčiau susikaupti šiam darbui, pavyzdžiui, kur nors kavinėje, parke ar paplūdimyje. Nors yra tekę versti ir lėktuve bei oro uostuose. Kol neturėjau šeimos, mėgdavau versti vėlai vakare ir naktį. Dabar stengiuosi kiek įmanoma išnaudoti dienos valandas, kol dukra darželyje, o vyras darbe. Kai namuose būnu ne viena, susikaupti ir atskirti darbą nuo įvairiausių buitinių reikalų nebūna lengva.

R. Jonynaitė: Man labiausiai reikia, kad aplink ir manyje daugmaž viskas nurimtų. Tada geriausiai galiu įsigilinti į abu – originalo ir savo lietuvišką – tekstus. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad verčiant veikia ne tik akys ir protas, bet dar labiau – tokia vidinė klausa. Dažnai ir balsu persiskaitau išverstus sakinius ar pastraipą – nesvarbu, ar versčiau pjesę, novelę, romaną. Todėl pašaliniai garsai man trukdo, taip pat ir muzika (nes ji turi savo ritmą). Nors šiaip jau muzikos nemažai klausausi – bet ne tada, kai dirbu.

Regis, netrukdo tik gamtos garsai – gal jie nėra man pašaliniai? Paros metas lyg ir nebūtų labai svarbus, vis dėlto dažnai pasitaiko naktinėti. Ko gero, dėl tos trokštamos ramybės pavakarys ir vakaras iki pat išnaktų pasidaro produktyviausias metas. Nes šiaip esu nerami siela, dienos judesiai mane lengvai išblaško. Tiesa ir tai, kad dirbant namuose ne visada pavyksta atskirti darbo ir visas kitas gyvenimo erdves.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ (įkvėptas Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

RŪTA JONYNAITĖ: Labai praverčia humoro jausmas ir ironijos pajautimas – tai labiau prigimtinės savybės, nors irgi gali būti išugdomos. Geras vertėjas yra smalsus – nesitenkina tuo, ką jau žino, o yra visada pasiruošęs išgirsti, pajausti, suprasti, kas dar negirdėta ir nežinota.

Kokių vertėjo savybių reikia norint gerai išversti pjesę?

A. Melkūnaitė: Norint gerai išversti pjesę? Galbūt klausos. Ir paklusnumo: klausyti teksto. Bet mažiau klausyti žodžių.

J. Pieslytė: Manau, kad tokių pačių, kokių reikia norint gerai išversti bet kokį kitą tekstą. Be kalbų mokėjimo, vertėjui turbūt reikia kruopštumo, atidumo, smalsumo, noro ir netingėjimo ieškoti papildomos informacijos, kantrybės, pagarbos autoriui... Vertėjo darbo specifika lemia, kad jam tenka bent paviršutiniškai susidurti, susipažinti su pačiomis įvairiausiomis mokslo ir profesinio gyvenimo ar kultūros sritimis bei temomis, todėl vertėjui svarbu būti atviram pasauliui, gyvenimui, sutiktiems žmonėms...

R. Jonynaitė: Vis svarstau, ar daug reikia kokių ypatingų, atskirų savybių dramaturgijos vertėjui, kurios būtų nebūtinos verčiant prozą. Reikia turėti ir nuolat ugdyti gyvos kalbos jausmą, kuris labai padeda kuriant ar atkuriant dialogą, reikia nuolat įsiklausyti ir pagauti, kaip žmonės kalba. Reikia bent kiek išmanyti žmogaus psichologiją, kad teisingai perskaitytum veikėjo charakterį ir įdėtum jam į burną tinkamus žodžius.

Labai praverčia humoro jausmas ir ironijos pajautimas – tai labiau prigimtinės savybės, nors irgi gali būti išugdomos. Geras vertėjas yra smalsus – nesitenkina tuo, ką jau žino, o yra visada pasiruošęs išgirsti, pajausti, suprasti, kas dar negirdėta ir nežinota. Jis ne turi manyti, kad yra taip, o visada nujausti, kad gali būti ir kitaip, t. y. jam būtinas minėtasis galimybių jausmas. Ir dar klausa, ritmo pajautimas. Bet ar viso šito reikia tik pjesės vertėjui? Regis, tai ne mažiau reikalinga ir verčiant prozą.

Įsivaizduoju, kad verčiant pjesę, ypač – šiuolaikinę, dažnai tenka ieškoti atitikmenų lietuviškiems kontekstams. Iš kokių klodų semiatės įkvėpimo šnekamajai kalbai?

R. Jonynaitė: Man nedaug yra tekę versti šiuolaikinių pjesių, kuriose daug kasdienės šnekamosios kalbos (nes ne tokia kalba sudaro jau minėtų Handkeʼs, Musilio, net ir Bernhardo pjesių pagrindą, Schwabo – irgi tik iš dalies). Bet esu vertusi tokį bavarų kasdienybės dainių kaip Martinas Sperras, taip pat jauną šveicarų dramaturgę Laurą de Weck. Tada tenka pasitelkti ir spausdintinius, ir internetinius žargono žodynus, tartis su savo aplinkos jaunais žmonėmis, kartais pasisemti įkvėpimo tiesiog gatvėje.

Vertėjas apskritai turi vaikščioti nuolat pastatęs ausis ir visur klausytis žmonių šnekos. Niekada nežinai, kas gali praversti. Neišsemiami klodai glūdi didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ – iš jo labai daug semiuosi, tikrai ne viskas ten pasenę. Dar būčiau laiminga, jei turėčiau daugiau laiko paskaityti šiuolaikinės, pačios naujausios lietuvių prozos.

J. Pieslytė: Iš interneto. Nežinau, ką be jo daryčiau. Verčiant pjeses, yra tekę apsilankyti keisčiausiuose interneto puslapiuose ar forumuose.

A. Melkūnaitė: Tiesiog iš aplinkos – klausau, kaip žmonės kalba aplink. Jei tai specifinė tematika, pažiūriu filmų, paskaitau ta tema, tiesiog gaudau. Versti filmai per kino festivalius – irgi puikus dalykas, galima pasimokyti iš kolegų. Yra žodynai, tiesa, žargono žodynų mes gal tik vieną teturime (E. Zaikausko 2007 m. išleistą – beveik istorinis, gal jau neaktualus), na, ir Roberto Kudirkos „Kalėjimo kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas“. Gana ribota tematika. Gal jau yra atsiradę ir naujesnių, kitų temų?

Ar yra tekę žiūrėti spektaklį ir baisėtis prastu pjesės vertimu? Galbūt žiūrėdamos spektaklį atkreipiate ypatingą dėmesį į aktorių tariamus žodžius?

A. Melkūnaitė: Yra tekę suklusti. Visos pjesės vertimu baisėtis neteko, bet suabejoti ar išgirsti klaidą, visokių „reikia užsidėti tapkes, kad būti laimingu“ – taip. Jei tai mano vertime, būna labai apmaudu ir už autorių, ir už vertimą. Esu abejojusi, ar tikrai originale tiek ir taip beatodairiškai keikiamasi (atrodo, net neproporcingai turiniui), bet tai gal ne vertimo, o atlikimo dalykas ir kūrėjų pasirinkimas. Gaila, jeigu tai užgožia pjesę.

J. Pieslytė: Ne, man nėra tekę žiūrint spektaklį baisėtis prastu vertimu. Tačiau yra tekę susidurti su prastai išverstomis grožinės literatūros knygomis, kurių net skaityti negalėjau. Kadangi mano pagrindinis darbo įrankis – kalba, tai į tariamus žodžius visuomet atkreipiu dėmesį ir teatre, ir kine, ir net žiūrėdama televizijos laidas, bet ne todėl, kad bandyčiau vertinti kažkieno darytą teksto vertimą, o todėl, kad gyva kalba man įdomi kaip reiškinys.

Scena iš rež. Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Trans Trans Trance“. Tomo Ivanausko nuotrauka

AKVILĖ MELKŪNAITĖ: Pjesę versti – tai tarsi nuotykis, išimtis iš kasdienybės, bet ne nuolatinis darbas. Kaip ir eiti į teatrą – man regis, geriau nepersisotinti, tada aiškiau matai ir geriau girdi, o ir įdomiau.

Smalsu, ar Lietuvoje bent teoriškai įmanoma išgyventi verčiant tik pjeses? Kuo darbas su teatru skiriasi nuo bendradarbiavimo su leidyklomis?

J. Pieslytė: Manau, kad, deja, net ir teoriškai neįmanoma. O su leidyklomis man bendradarbiauti neteko, todėl negaliu lyginti.

A. Melkūnaitė: Nemanau, kad įmanoma išgyventi verčiant vien pjeses – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kur nedaug gyventojų, vadinasi, dar mažiau teatro žiūrovų, o dar mažiau spausdintų pjesių skaitytojų. Nemėginau, bet abejoju, ar versti vien tik pjeses būtų gerai. Nenorėčiau specializuotis, pjesę versti – tai tarsi nuotykis, išimtis iš kasdienybės, bet ne nuolatinis darbas. Kaip ir eiti į teatrą – man regis, geriau nepersisotinti, tada aiškiau matai ir geriau girdi, o ir įdomiau.

Vertimas teatrui ypatingas tuo, kad paskui – jei statomas spektaklis – matai, kaip žodis atgyja, matai aktorius gyvai kuriant, gali bendrauti su kūrėjais (gal daugiau mintimis), matyti žiūrovų reakciją – dalyvauji įvykyje. Bendradarbiaujant su leidykla, bendrauji su redaktore, (galbūt) su knygos dailininke, gal pamatai viršelį ir vėliau patiri įvykį – paimi į rankas išleistą knygą. Teatre įvykis ir – tarsi nieko nelieka, o čia knyga ir tik kartais ji tampa įvykiu. Abu dalykai savaip įdomūs, labai skirtingi. Turbūt reta išimtis, kad pjesė pavirstų knyga.

R. Jonynaitė: Neįmanoma. Ypač jei verti iš tokios kalbos kaip vokiečių. Ne tiek jau daug teatrai stato vokiečių, austrų ir šveicarų autorių, o vertėjų, verčiančių iš vokiečių kalbos teatrams, yra ne vienas. Honorarai gal ir yra kiek didesni nei tie, kuriuos moka leidyklos, bet jų nepakaktų išgyventi.

Kaip jau minėjau, pats teksto – pjesės ar prozos – vertimo darbas man nedaug kuo skiriasi, tenka spręsti panašius galvosūkius ir problemas, tačiau yra ir bendradarbiavimo su teatru ar su leidykla skirtumų. Vienas jų – teatras paprastai nesamdo vertimo redaktoriaus, tad visa atsakomybė už teatrui pateiktą pjesės tekstą tenka vertėjui, ir visas su tekstu susijusias problemas jis turi išspręsti iš esmės vienas pats.

O versdama leidyklai gauni redaktorių, kuris, jei pasiseka, tampa ir geru patarėju, kuris, reikalui esant, pataiso ir tavo pasitaikiusias klaidas. Nors spausdinta knyga labiau apčiuopiama ir ilgalaikė nei spektaklis, manau, kad ir pjesės vertimui redaktorius tikrai praverstų. Kita vertus, leidykla, prieš atiduodama knygą į spaudą, paprastai leidžia vertėjui dar sykį peržiūrėti maketą, tad beveik gali būti tikra, kad be tavo žinios knygoje neatsiras kažko, ko tu, kaip vertimo autorė, neparašei. O spektaklyje gali atsirasti visko – tad belieka nusiteikti ramiai ir nesijausti pačiai vienai už viską atsakingai.

Ar yra pjesių, kurių pastatymo labai lauktumėte?

A. Melkūnaitė: Labai norėčiau pamatyti gerą komediją, bet nežinau, kokia tai būtų pjesė. Pradžiugintų Ionesco, Becketto pjesės, Molière’o „Juokingosios pamaivos“, Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“. Norėčiau išversti ir pamatyti Lagarce’o „Mes, herojai“, „Miuzikholas“. Atrasti naujų.

Koltèso „Vakarų krantinė“, Marguerite Duras „Skveras“ – tai vien dviejų dialogas, tarsi nėra jokių įvykių, gal labiau radijo teatras, būtų įdomu išgirsti.

R. Jonynaitė: Iš mano verstų – įdomu, jei kas imtųsi pastatyti Roberto Musilio „Svajoklius“. Nelabai turiu vilties, nes tai turbūt nebūtų lengva, ir gal ši pjesė neatrodo šiandien aktuali. Bet ją verčiant mane buvo smarkiai įtraukusi ta neramių žmonių sielų studija, nors pati sunkiai galėjau įsivaizduoti, kaip šiandien ją reikėtų perkelti į sceną. Tačiau aš ir nesu teatro kūrėja, tai ne mano darbas. Tad juo labiau būtų smalsu, jei šio darbo imtųsi koks nors meistras.

Ką šiuo metu verčiate, o gal išvertėte neseniai? Kuo tekstas ypatingas, įdomus?

A. Melkūnaitė: Šiuo metu pjesės neverčiu. Pastaroji versta – Y. Reza „Bella figura“. Verčiau dėl senutės vaidmens – žavingai komiško, gyvo, mintyse turėjau vieną Aktorę. Pati pjesė gal nėra stebuklinga, bet pagyvenusi ponia joje – taip, išskirtinis personažas.

J. Pieslytė: Šiuo metu į vokiečių kalbą verčiu Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Trans Trans Trance“ tekstą, nes šis spektaklis vyks į gastroles Vokietijoje. (Tekstas rengtas „Teatro žurnalo“ 2018 m. Nr. 11 – Bernardinai.lt pastaba.)

R. Jonynaitė: Dabar verčiu austrų rašytojo Roberto Seethalerio romaną „Tabakininkas“ (jau pernai pasirodė vėlesnio jo romano „Visas gyvenimas“ vertimas). (Tekstas rengtas „Teatro žurnalo“ 2018 m. Nr. 11 – Bernardinai.lt pastaba.) Jo herojus, labai jaunas vaikinas, iš gimtojo kaimo šiauriniame Alpių pakraštyje 1938 m. atvyksta gyventi ir dirbti į Vieną. Švelniai, truputį ironiškai ir, man atrodo, labai vieniškai papasakota jaunuolio brendimo istorija grėsmingais ir nejaukiais laikais. Seethaleris moka piešti savo herojų charakterius (taip pat ir gražiai individualizuota kalba) ir atkurti ano meto Vienos atmosferą. Atrodo, patys austrai neliko šiai istorijai abejingi, tad tikiuosi, kad ja nenusivils ir lietuvių skaitytojai.