Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją matė, ką Jėzus padarė, ir įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. 
    Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. 
    Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti. 
    Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais. 
    Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.

 

Skaitiniai KV (209)

Ez 37, 21–28: Juos padarysiu viena tauta

Jer 31, 10. 11–12ab. 13. P.: Viešpats mus gano, tartum piemuo savo bandą.


Komentaro autorius – kun. Jacekas Paszenda SDB

Kiekvienas gyvename savo pasaulio kraštelyje, kiekvienas savo visuomenėje su savo tradicijomis, istorija, politika. Tvarkome savo bendrą gyvenimą, kurdami valstybę. Kaip piliečiai esame pašaukti būti Dievo vaikais, pašaukti tobulėti, pasiruošti laimingai amžinybei, į kuria esame visi pakviesti. Tam tikslui pasiekti Jėzus sukūrė savo Bažnyčią, matomą bendruomenę. Teisiamas Jėzus pareiškė, kad Jo karalystė nėra iš šio pasaulio, yra kitokia. Visi gerai žinome, kad Dievo keliai nėra mūsų keliai, kad žemiški dalykai dažnai prieštarauja dvasiniams.

Šiandien Evangelijoje labai aiškiai matome tokią situaciją. Štai Izraelio dvasiniai vadovai, aukštieji kunigai, palaipsniui tapo ir politiniais tautos atstovais. Jų širdis pagrobė politika ir žemiški dalykai, tad jie nutolo nuo savo misijos būti dvasiniais vadovais savo žmonėms. Dėl to jie nemato nekalto žmogaus, nesupranta Jėzaus, nesugeba atpažinti Dievo valios, tampa neautentiški, neteisingi, į pirmą vietą iškelia politiką bei savo interesus, o galiausiai priima sprendimą pasmerkti Jį ir paaukoti už tautą.

Labai lengvai juos pasmerkti. Tačiau tai tikrai nebuvo pirmas ir paskutinis kartas, kai politika maišoma su tikėjimu. Visų religijų, taip pat ir Bažnyčios istorijoje, buvo tokių momentų. Šiandien yra stiprių judėjimų, norinčių atskirti politiką nuo tikėjimo ir kiekvienam suteikti deramą vietą. Tai sveikintina. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia išstumti religiją, kaip nutiko, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Čia karaliauja „laicizmas“, o praktiškai – tai siekis išstumti Bažnyčią ir užkimšti jai burną, tikintieji stokoja visų teisių.

Politika ir religija: kiekviena žengia savo keliu. Jėzus pats sakė – atiduokite ciesoriui – kas ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo. Žinome, kad labiau reikia paklusti Dievui nei žmogui. Negalime manipuliuoti religiniais įsitikinimais, siekdami politinių tikslų, tačiau visada, net būdami politikais, privalome likti ištikimi Dievui. Šv. kun. Jono Bosko auklėjimo tikslas – geras pavyzdys: tapti geru krikščioniu ir piliečiu.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai