Kun. Algirdas Toliatas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

2017 metų rudenį rašytoja LINA EVER su kunigu ALGIRDU TOLIATU ir fotomenininku, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu ALGIMANTU ALEKSANDRAVIČIUMI leidosi į piligriminę kelionę dailininkų romantikų kadaise pamėgtu ir išgarsintu Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Per penkias dienas keliautojai nuėjo 65 kilometrus, 100 tūkstančių žingsnių, kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą, apie tai, kam reikalingas kelias, kaip rasti drąsos juo žengti sąmoningo gyvenimo link. Taip atsirado L. Ever knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ (2018 m., „Tyto alba“).

Gavėnios savaitgaliais – ištraukos iš šios knygos.

Vėl einame susikaupę vienas paskui kitą, ties kiekvienu posūkiu stabtelėdami tylomis pasigrožėti atsiveriančiais naujais vaizdais. Apniukusią dieną tai būtų pasivaikščiojimas debesyse, o dabar mes esame paveikslėlių knygoje.

Keistas jausmas – dar prieš pusvalandį atrodė, kad turiu tūkstantį klausimų, o dabar girdžiu galvoje tik aidinčius savo žingsnius, tik padažnėjusį širdies plakimą, jaučiu, kaip ritmingai dėliojasi kojos ir kaip aš tampu vieniu su mane supančia gamta. Sakoma, eidamas savęs nesutiksi, eidamas gali tik save palikti. O gal būtent to ir reikia – trumpam palikti save, kad sugrįžęs susipažintum iš naujo?

Kai kelias išplatėja ir mes vėl galime žengti šalia, susikaupiu ir susirenku išskydusio likučius:

– Noriu šiandien kalbėti apie meilę. Mums atrodo, kad mokam mylėti, tik kiti mus per mažai myli, bet ar iš tiesų? Gal kaip tik bėgame nuo meilės, o paskui skundžiamės, kad tai ji nuo mūsų pabėgo. Kartais manai, kad meilė yra duotybė, o kai kada supranti, kad dėl jos reikia ir pakovoti. Tačiau tada baisiai nusivili ir apima nuovargis, nes stengiesi stengiesi, bet jokio atsako nesulauki. Dauguma pasakų baigiasi vestuvėmis, o kas būna po to, jau nebekalbama.

– Vestuvės yra ne finišas. Tai bendro kelio pradžia. Meilė yra kelias, vedantis pas kitą žmogų, į kitą pasaulį. Tai ne naftos telkinys, kad padarius gręžinį savaime trykštų. Reikia abiem norėti eiti kartu. O kelyje, pati juk žinai, visko būna – ir koją pritrina, ir galvą skauda, ir neišsimiegi, ir nepavalgai laiku. Būna, ir nusivili.

– Bet jeigu žmogus sustoja pavargęs ir spyriojasi eiti, nes per sunku, o aš noriu eiti toliau, tai juk nieko kito nelieka, kaip eiti vienai? Kiek žinau istorijų, kai jis tik įsitaiso patogiai ir iš bendrakeleivio virsta nešuliu, sunkia, prie žemės spaudžiančia kuprine. Gal tada būtų paprasčiau ją nusimesti ir paieškoti naujesnės, geresnės, talpesnės? Bent jau mūsų vartotojiška visuomenė panašiai sprendžia susidariusias problemas, – klausiu vėl.

– Jeigu jis yra tavo kelias, ieškosi būdų, kaip eiti toliau kartu. O kelių, aišku, yra daug – lengvesnių, gražesnių, statesnių ir klaidesnių. Čia tik iš šono atrodo, kad tie, kuriais eina kiti, yra lygesni. Bet jei pradėsi blaškytis, puldinėti iš vieno kelio prie kito, gali visai niekur nenueiti. Net ir į save. Paleisdamas savo žmogų niekuomet nežinai, ar nusimeti sunkią kuprinę, ar paleidi savo fortūną, savastį, ar neatiduodi kartais didžiausios dovanos, kuri tau patikėta? Mylėdami kitą žmogų, augame patys. Kuo jis netobulesnis, tuo reikšmingesnės pamokos.

– Bet kartais taip sunku mylėti, – prisimenu, kiek daug nelaimingos meilės istorijų esu išgirdusi gyvenime, kiek jų narpliojome su draugėmis netemstančiomis vasaros naktimis, svajodamos apie romantiškus princus.

– Užklupus laikiniems sunkumams gal ir atrodo, kad tas kitas žmogus trukdo ir tempia žemyn, bet gal kaip tik veikiau grynina, moko ir ugdo tavo sielą. Gal tavo tokia misija. Gal turi išmokti į jį prabilti tokiais žodžiais, kad jis tave išgirstų. Mes įpratę reikalauti iš kitų, norime būti laimingi čia ir dabar bet kokia kaina, bet gal dažniau užduokime klausimą, ką dar galime ir kitam žmogui duoti?

– Ir vis dėlto meilėje norisi apykaitos – duoti ir gauti. Ir gali duoti dar daugiau, jei žinai, kad daugiau ir gausi.

– Aistra ir meilė – du skirtingi dalykai. Myli, jei suteiki kitam žmogui erdvę augti ir bręsti, tobulėti, tapti geresniam. Jei leidi jam pulti ir vėl keltis, ištiesi ranką ir padedi išlipti iš liūno ar nulipti nuo kalno. Myli, jei jam sakomus komplimentus priimi kaip savo, jei džiaugiesi kiekvienu mylimo žmogaus nueitu žingsniu, užaugtu centimetru, laimėta pergale. Mylėti – tai tapti kito tarnu, tapti nuogam ir pažeidžiamam ir gyventi dėl kito žmogaus. Meilė mums padeda tapti Dievo vaikais žemėje. Ji – mums skirta galimybė, ir mes arba pasinaudojame ja, arba iššvaistome mums duotą laiką ir progas smulkiems įgeidžiams tenkinti. Savimeilei. Reikalavimams, kad kažkas kitas mus padarytų laimingus.

– Bet savimeilė juk ir yra egoizmas, – tikslinuosi, kai pralindę tarp dviejų uolų vėl einame miško keliuku, dairydamiesi į šen bei ten atsiveriančias slėnio panoramas.

– Savimeilę nuo meilės sau skiria bedugnė. Savimeilė yra padlaižiavimas sau, pataikavimas savo kaukėms, baimėms, aistroms. Mums norisi tenkinti vienadienes savo užgaidas ir ambicijas. Aš tai vadinu vergyste sau. Ji reikalauja vis daugiau ir jai vis negana, todėl įsižeidžiame dėl niekų, susireikšminame, jaučiamės ypatingi, svarbesni už kitus. Tikra meilė sau daro mus linksmus ir laimingus, paprastus ir mylinčius visą pasaulį, o savimeilė verčia piktais ir įžeidžiais bambekliais, kurie įsivaizduoja, kad pasaulis sukasi aplink juos.

Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Mes žingsniuojame miškinga kalno ketera, o mūsų akys properšose apdovanojamos vis skirtingomis panoramomis. Išeiname į didelę ir plačią aikštelę, kurioje nė vieno žmogaus, nė vieno keliautojo ar šiaip užklydusio turisto. Saulė kaitina, lyg būtų rugpjūčio, o ne spalio pradžia, akmens plokštė įšilusi, o žvilgsniu jau galima pasiekti Čekiją. Ištiesiu kojas ir stebiu, kaip Algirdas artėja prie uolos krašto, kaip paleidžia savo žvilgsnį vertikaliai žemyn į apačioj besidriekiančius miškus, akmenis, žemišką pasaulį, virš kurio esame laikinai pakilę. Iš po jo kojų nurieda akmenukas ir keliskart kaukštelėjęs į plokštę tyliai dingsta amžinybėje.

Kai po kelių minučių kunigas sugrįžta, klausiu jo:

– Tai jeigu aš kartais įsižeidžiu ar nusiviliu, jei supykstu ar reikalauju atsako už savo meilę, tai, vadinasi, nemoku mylėti?

– Tu tiesiog per mažai myli pati save, – atsakė minutę pagalvojęs. – To, kas myli save, neįmanoma įžeisti, nes jam nesvarbu, ką kiti apie jį galvoja. Be to, jis net neabejoja, kad yra vertas meilės, todėl nereikia, kad kiti tai jam nuolat patvirtintų. Kai myli save, tai ir kiti žmonės tada atrodo meilės verti. Juk kituose žmonėse mes matome ir savo atspindį. Meilės yra daugiau, nei tu gali panešti. Net ir tada, kai visas pasaulis bus prieš tave, prisimink, kad Dievas myli visus savo vaikus. Ir myli ne savanaudiškai, atidirbti reikalaujančia meile, o, kaip ir visi tėvai, tiesiog šiaip, vien dėl to, kad esi. Tau visai nereikia papildomai stengtis, tereikia atverti širdį, kad tai pajustum.

Taip pat skaitykite:

„Kun. A. Toliatas: „Viskuo sotus žmogus yra nuobodus“

„Kun. A. Toliatas: „Na, daryk savo talento apskaitą“