Dr. Gabrieliė Gailiūtė-Bernotienė. Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Viena vertus, baigiasi gavėnia, kurios metu katalikai skiria ypatingą dėmesį pasninkui, maldai ir išmaldai. Kita vertus, atėjo pats deklaracijų sezonas, o su juo ir „dviejų procentų“ klausimas. Tai gal gera proga įžūliai įlįsti jums į kišenę. „Du procentus“ kam nors paskiria tik apie ketvirtis mokesčių mokėtojų, o tai jiems nieko netgi nekainuoja. O ir šiaip esame šykštuolių visuomenė: gal tik keliolika procentų žmonių apskritai ką nors skiria labdarai, ir tie patys dažniausiai tik per šventes. Labdarą suprantame kaip darželinukų kišenpinigius: išsikratome smulkias monetas ir sumetame į krepšelį bažnyčioje ar į kokią aukų dėžutę, tegu tenkinasi tuo, ką gauna, juk svarbu geri norai, kad ir simboliškai išreikšti.

Tuo tarpu amžinai vargsta, pavyzdžiui, visos kultūros sritys ir daugybė žmonių, ištiktų ligų, senatvės ar nelaimių. Jokia valstybė negali visiškai pasirūpinti visais bendrais reikalais. Tam ji paprasčiausiai per daug didelė ir nerangi. O mūsų valstybė, tiesą sakant, ir taip nėra pati sumaniausia ir jautriausia bendrų pinigų skirstytoja.

Galiu tiesiai šviesiai įvardyti, ką, mano galva, šiandien Lietuvoje svarbiausia remti. Pirma, viską, kas stiprina viešąjį ir idėjų gyvenimą: žiniasklaidą, leidybą, bibliotekas ir panašias kultūros įstaigas, pilietines organizacijas, sambūrius, renginius ir erdves – beje, taip pat ir politines partijas. Antra, viską, kas padeda žmonėms gauti psichologinės pagalbos bet kokiu pavidalu, ypač nuošalesnėse vietovėse – pagalbos telefonu linijas, krizių centrus, ilgalaikės pagalbos programas. Trečia, viską, kas susiję su labai senų arba labai sunkiai neįgalių žmonių slauga, o ypač pastangas palaikyti jų gyvenimo kokybę, kaip Carito ligonių lankymo programos ar Arkos bendruomenės. Ir jeigu jūs su manim nesutinkat ir manot, kad pirmenybę reikia teikti kam nors kitam, tai labai geras ženklas. Reiškia, jūs apie tai jau galvojote, jau žiūrite į savo aplinką ir klausiate, kam reikia jūsų paramos. Dabar reikia tik imti ir ištraukti iš kišenės tą šimtą – eurų, ne centų.

dosnumas labiau už bet ką ugdo sveiką santykį su pinigais

Bet iš tikrųjų dosnumas, kaip visos dorybės, labiau už bet kokį paramos gavėją reikalingas pačiam rėmėjui. Jeigu budriai ir dėmesingai dairomės po savo aplinką ir jaučiame atsakomybę už kitus žmones ir bendrus reikalus, jau savaime esame sveikesni ir labiau visaverčiai žmonės, nes negyvename vien savo mažame urvelyje. Mažas urvelis visada slegia, jausmas, kad esame su kitais ir tarp kitų mums gyvybiškai būtinas. O taip pat dosnumas labiau už bet ką ugdo sveiką santykį su pinigais.

Pasakyti, kiek pinigų žmogui reikia, beveik neįmanoma. Labiausiai tai priklauso ne nuo pinigų kiekio, o nuo tvarkos galvoje. Jeigu šio klausimo neapmąstome, labai lengva įkristi į sūkurį, kuriame pinigų visada trūksta ir niekada negana. Bet sveikesnis požiūris „kiek turiu, tiek ir užtenka“ labai sunkiai gali būti tiesiog įsikalbėtas. Geriausia priemonė jam stiprinti yra nuolatinis įprotis trupučio savo pinigų atsisakyti ir vis matyti, kad, žiū, ir neprapuolei. Atrodė, kad to šimto eurų labai gaila, o pasirodė, kad visai pakenčiamai be jo išsivertei. Ir, žinoma, širdį paglosto gavusiojo dėkingumas ir jausmas, kad padarei gerą darbą. Tai darant nuolat, panika dėl to, kad pinigai gali baigtis, beveik išnyksta. Ir tam nereikia drastiškai keisti gyvenimo būdo – tiesiog nuspręsti kam nors atiduoti bent vieną procentą savo pajamų.

Jūs gal nepastebėjote, bet poezijos mylėtojų ratuose neseniai nutiko stebuklas. Poetas Gintaras Grajauskas Facebooke parašė: kaip būtų faina išleisti Sabinos Brilo eilėraščių vertimų knygą. Kažkas paklausė: o kiek pinigų tam reikia? Žodis po žodžio, ir per vakarą sumetėme visą reikalingą sumą. Knyga išleista, autorė apsilankė Lietuvoje, įvyko net du knygos pristatymai. Eilėraščiai, beje, tikrai labai gražūs ir smagūs. Ir tikiuosi, kad Gintaras nesupyks, jog sakau tai viešai, bet man šioje istorijoje didžiausia laimė – matyti jį patį, džiūgaujantį ir kartojantį „Stebuklas!“, apstulbintą savo ir kitų dosnumo.