Aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė. Teodoro Biliūno / BFL nuotrauka

ANDRA KAVALIAUSKAITĖ – Alytaus miesto teatro aktorė, režisierė, dramaturgė – šiemet Šiaulių dramos teatre kovo 29-ąją buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi debiuto / jaunojo menininko kategorijoje už atliktą dokumentinį tyrimą ir monospektaklio „Seen“ sukūrimą.

Spektaklį „Seen“ paskutinį kartą šį sezoną, balandžio 16-ąją, galima pamatyti Alytaus teatre.

Pokalbis su kūrėja.

Andra Kavaliauskaitė. Eimanto Žeimio nuotrauka

Tiesia ranką ir sako: „Ištiesk delną.“ Ištiesiu ir pamatau, kad jis delnan įdeda degtukų dėžutę sakydamas: „Joje – vienas degtukas. Tavo pirmasis spektaklis. Linkiu, kad jų vis daugėtų ir ji taptų tokia, kuria gali net pagroti.“

Vaikystė ir teatriniai patyrimai

Andra, jūsų sukurtas ir pačios vaidinamas spektaklis „Seen“ yra labai atviras, labai asmeniškas tiek kūrėjo, tiek patyrėjo atžvilgiu, tad pokalbį norisi pradėti susipažįstant su jumis. Vienas reikšmingiausių žmogaus gyvenimo etapų yra vaikystė. Kokia buvo jūsų vaikystė?

Vaikystė man asocijuojasi su laisve ir pirminiais stipriais potyriais, kurie paliko esminių linkių ir daubų tolesniame gyvenime. Buvau nepaprastai smalsus vaikas, imlus, besąlygiškai mylintis ir atsidavęs kovotojas už tiesą. Man fantazija buvo pats ištikimiausias ir ilgą laiką vienintelis draugas. Šio draugo dėka mano dienos tapdavo „viso grūdo“. Labai didelę įtaką man turėjo kaimas, kuriame gyvendavau per visas vasaras iki pat dvidešimties metų. Ten gimė mano pirmieji kūriniai. Ten – mano pirmoji scena. (Pieninė. Visad laukdavau, kai po dienos darbų kaimo žmonės nueis ilsėtis, o aš galėsiu laiptais užlipti ant pieninės – kaip scenos, ir atlikti to vakaro koncertinę programą). Ten – mano pirmieji žiūrovai (parteris – rugių laukai, ložė – bulvių laukas, o VIP zona – miškas).

Ten ir gimė begalinis noras kalbėti ir būti išgirstai. Tad kaimas – viena mano reikšminė vaikystės vieta. Kita – Kėdainiai, kuriuose leisdavau likusius devynis mėnesius. Jie nebuvo tokie jaukūs ir malonūs kaip likę trys kaime, kai išties jausdavau laisvę. Mieste jausdavau, kad tarsi manęs per daug, kad viskas pažabojama liepiamąja nuosaka, kurios nesuprantu. Labai greitai supratau, kas yra suaugusiųjų gyvenimas, tik labai ilgai nežinojau, ką su visu tuo daryti. Teko mokytis, praveriant tas sunkiasvores suaugusiųjų mokyklos duris daug anksčiau nei kitiems mano bendraamžiams. Ir išties nuo paauglystės stipriai kovojau už save ir savo pasirinktą kelią, kuris daug kam atrodė niekinis.

Tęsiant mintį, įdomu, ką pakartoti norėtumėte, ką galbūt keistumėte? Kodėl?

Nieko nekeisčiau. Už visas patirtis esu be galo dėkinga. Tiesa, ne už visas dėkinga buvau iš karto. Atleisti išties nėra taip jau paprasta. Atrodo: o, atleidau. O po kurio laiko pamatai, kad tai buvo tik savęs įtikinimas ir tas „atleidau“ – tik žodis, savyje talpinantis tik tiek svorio, kiek jį matome ir girdime tose keliose sujungtose raidėse. Tik tiek. Kad išties atleistum, neretai reikia nueiti nemažą kelią. Jį, beje, einu iki šiol.

O pakartoti... Labai norėčiau sutikti tą žmogų, kurio dėka aš nesustojau, kai man nemažai rėkė: sustok. Jei šiek tiek plačiau... Kėdainiai. Devinta klasė. Sukurtas pirmasis spektaklis (pjesę rašiau pati, ir ji sukurta būtent ant tos pieninės, kurią minėjau anksčiau), su klasės drauge nešiojame kvietimus į premjerą, ir staiga matau, kad gatve eina režisierius. Nieko nemąsčiusi pribėgau prie jo ir sakau: „Sukūriau spektaklį, ryt rodome, gal galėtumėte ateiti?“ Padaviau kvietimą ir pabėgau. Buvau įsitikinusi, kad neateis. Buvo pasklidusios kalbos, kad štai girtuokliu tapo, nusigyveno netekęs sūnaus, visiškai degraduoja ir t. t. Ir po nusilenkimų, kai pradėjo plūsti sveikintojai, man staiga visi žmonės išsilieja kaip kine, viskas sulėtėja, ir matau, kaip ateina jis.

Tiesia ranką ir sako: „Ištiesk delną.“ Ištiesiu ir pamatau, kad jis delnan įdeda degtukų dėžutę sakydamas: „Joje – vienas degtukas. Tavo pirmasis spektaklis. Linkiu, kad jų vis daugėtų ir ji taptų tokia, kuria gali net pagroti.“ Apkabino, pajutau neapsakomai didelę šilumą ir pagalvojau: kaip Tėtis. Dabar suvokiu, kad tą degtukų dėžutę priėmiau kaip ženklą, kaip palaiminimą, kurio man tuo metu taip reikėjo.

Po spektaklio eidamos su drauge namo išvydome tokį reginį: sninga, o tolumoje eina svirduliuodamas jis, paskui jį – benamis šuo. Sakau: „Man jis toks (!) gražus, pažiūrėk, kaip iš filmo...“ Parsineštą dėžutę glosčiau, uosčiau, ji man taip kvepėjo, ji man buvo tokia brangi, tad mamos žodžiai: „Ai, tai čia to alkoholiko...“ – buvo be galo skaudūs. Man jis buvo ypatingas žmogus. Šią dėžutę lig šiol nešiojuosi širdy. Ji vis pilnėja, ir tikiu, kad kada nors tikrai ką nors ja sugrosiu, ir gal net jam. Tad ką tikrai norėčiau pakartoti, tai tą vakarą. Kad dar kartą šiam žmogui padėkočiau.

Mano gyvenime tokių tėčių buvo ne vienas. Eimuntas Nekrošius man buvo vienas didžiųjų mokytojų. Jo dėka aš taip stipriai pamilau teatrą ir atsidavimą jam. Jo dėka aš esu scenoje, nors jis to niekada nežinojo. Kaip dabar atsimenu, taip širdis plakė, kai žinojau: ten jis sėdi, rūko, turiu eiti pasikalbėti, bet... nedrąsu. Galiausiai tepasakiau: „Noriu pas jus. Gal galiu stebėti repeticijas? Aš gale... Tyliai.“ Gavus leidimą atrodė, kad sulaukiau didžiausios gyvenime dovanos. Atrodė, širdis pasidalino į mažiausiai tris šimtus širdžių. Ir tų repeticijų stebėjimas, matymas, kokia pagarba yra viskam, koks atsidavimas, tikėjimas ir pasitikėjimas. Kas yra režisierius ir kūrėjas, naujų pasaulių kūrimas. Todėl man neretai būna gėda, kai bent kiek nuslystu. 

Kokį teatrinį išgyvenimą įvardytumėte kaip ryškiausią, labiausiai įsiminusį?

Stipriausias jau mano minėtasis, kai stebėdavau E. Nekrošiaus repeticijas, kur ir gimė aistra kurti naujus pasaulius. Ir dabar jau galiu sakyti – „Seen“. Man jis labai brangus. Matau, kaip jis auga. Keičiasi. Labai smalsu, kaip jis atrodys dar po metų, kaip jis tuomet lies žmones. 

Kalbėjote apie jus paveikusias asmenybes, palikusias pėdsaką, įkvėpusias nerti į teatro meną. Vis dėlto ką įvardytumėte savo tikraisiais mokytojais? Kas jūsų autoritetai, idealai ir kodėl?

Mano mokytojai neretai net patys nežino tokie esą. Kiekviename etape labai skirtingai. Kim Ki-dukas, Bernardo Bertolucci, Augustas Strindbergas, Henrikas Ibsenas, Charlesas Bukowskis, Fiodoras Dostojevskis, Eimuntas Nekrošius, Romeo Castellucci, Pina Bausch, Jan Fabre ir t. t. Vienas didžiųjų mokytojų – mano senelis. Taip pat – kaimas ir gamta. Žinoma, sutikti nepažįstamieji. Vaikai. Tų mokytojų labai daug. Ir jeigu ryt tektų išvardinti, turbūt šis sąrašas jau būtų kiek pakitęs.

O profesijų mokytojų nenoriu išskirti, nes kiekvienas tikrai turėjo įtakos. Išskirti kuriuos nors būtų nepagarba kitiems. Gal veikiau norisi padėkoti visiems, kurie manimi labai tikėjo, ir tikiu, kurie, užuot griovę, augino ir tebeaugina.

Andra Kavaliauskaitė. Karolinos Venciūtės nuotrauka

Man teatras yra raktas į atvirą ir nuogą pokalbį, kurio išties dažnai esame išalkę. Man įstabiai gera jausti alkaną žiūrovą, kuris spektaklyje bent šiek tiek pasisotina jausmo, minčių, dialogų su savimi ar šalia esančiuoju.

Besikalbantis teatras

Pakalbėkime apie spektaklį „Seen“. Tai – socialiai angažuotas, visuomeniškai atsakingas teatro meno kūrinys, jame kalbama apie valgymo sutrikimus, aktualizuojama kūno kulto problematika. Pirmiausia įdomu, kiek, jūsų manymu, teatras turi būti socialiai atsakingas, grįstas gyvenimo tikrove, ją aiškintis, siekti bandyti veikti, keisti?

Esu įsitikinusi, kad teatras yra visoks, gali būti visoks, ir jo norisi (bent jau man) visokio. Tik mes kiekvienas pasirenkame, apie ką norime kalbėti, ir tuomet – kaip. Aš pati ilgą laiką kūriau tarsi vedama didelio egoizmo. Kūriau tai, kas man pačiai buvo svarbu. Aišku, įtikindavau aktorius, ir tai jiems tapdavo daugiau ar mažiau svarbu, bet jaučiau, jog kažkas ne taip. Ir tik prieš metus pajutau: „Andra, bėda ta, kad tu atsisukusi tik į save. Tu kalbi, kaip svarbu tas ar anas, bet viskas apie tave. Kam žiūrovui tai? Dar stebiesi, kad jam to nereikia?“ Pasidarė taip gėda.

Tą akimirką ėmiau labai rimtai kalbėtis su savimi. Ne tik kaip su žmogumi, moterimi, bet ir kūrėja. Paklausus savęs: „Tai vis dėlto koks mano tikslas lipant į sceną?“ – atėjo atsakymas: „Nes noriu kalbėti(s) su žiūrovu.“ Atrodo, tik viena raide žodyje daugiau, bet esmė taip stipriai pasikeičia. Ėmiau stebėti aplinką, pradėjau ją jausti, klausyti, girdėti. Pasirinkau auditoriją, kuri man šiuo metu labai svarbi, ir nėriau į temas, kurios šiam žiūrovui yra svarbios. Įdomios ir reikalingos.

Pradėdama kurti „Seen“ net nebūčiau pagalvojusi, kur jis mane nuneš. Visų pirma padovanojo nuostabią komandą, atvirus nepažįstamuosius, kurie panoro dalintis savo istorijomis, paskui – žiūrovą, nuostabų grįžtamąjį ryšį. Padovanojo suvokimą, kaip nepaprastai įdomu kurti ir ieškoti formų, kad pasirinkta tema nuskambėtų geriausiai. Kai pradedi kurti ir jauti, kad reikia vėl kurti iš naujo, nes viskas per daug tiesmuka, paskui per daug melo, nes viskas daug skaudžiau, negu mes bandome tarsi atkartoti.

Ar reikia atkartoti? Ką tai duoda? Tada supranti, kad ne, čia negalima vaidinti, čia nereikia vaidinti, čia reikia... pasakoti. Bet ir pasakoti juk netinka. Ir mes panėrėme į tokias paieškas, kurios nuvedė į dar stipresnį beldimąsi į žmogų, jo patirtis, jo pajautas ir jo refleksijas. Galiausiai pamatėme, kad neužtenka vien tik sukurti spektaklį, būtinas pokalbis su žiūrovu po jo.

Vėliau gimė noras dar labiau gilintis, o kaipgi būtų galima pristabdyti tą valgymo sutrikimų ir nemeilės, keliaujančios iš kartos į kartą, virusą. Taip pradėjau kurti papildomus socialinius klipus: „Šviesu tamsoje“, „Komplimentas“ ir pan., kurie atvėrė ir veda į dar platesnius šios problematikos pokalbių – dialogo su žiūrovu – vandenis. Dabar moksleiviai patys kviečia, nes nori gyvąją anketą pamatyti savomis akimis ar pakalbėti apie patyčias visai kitu aspektu – komplimentu. Po kiekvieno spektaklio gaunu nemažai atsiliepimų, laiškų, išpažinčių ir pagalbos šauksmo. Tada suvoki, kad privalai būti atsakingas už tai, ką sukuri.

Todėl dabar beveik kiekviename aplankytame mieste ieškau psichologų, mitybos specialistų, kad prisijungtų prie pokalbių ir prireikus būtų ramstis kažkuriai iš Ūlų tą vakarą. Šiuo metu, kiek žinau, pamačiusios spektaklį dvi merginos nusprendė gydytis valgymų sutrikimų centre, trims padedame su psichologais. Dar kitai su viena pedagoge bendromis jėgomis ieškome, kaip padėti. Ir matau, kad per mažai nuveikta. Per mažai miestų, miestelių aplankyta. Kai žinai, kokį svorį šis kūrinys turi, kaip jis atveria jaunus žmones, kaip iš tiesų jie nori atsiverti, kaip jiems tai tampa mažyte galimybe būti išgirstiems. Kaip svarbu, kad pamatytų, kaip būna apskritai...

Todėl be galo nudžiugau sužinojusi, kad esame pastebėti ir įvertinti Auksiniu scenos kryžiumi. Tai suteikia vilties, kad dabar mokyklos, pedagogai, mokyklų direktoriai ir psichologai labiau norės mus įsileisti, kviestis.

Kartais į save išties reikia pažiūrėti kaip į veidrodį, ir kartais meno kūrinys išties gali būti veidrodis. „Seen“ yra. Jis veidrodis visų Ūlų. Leidžiantis įsitikinti, kad valgymų sutrikimai nėra paauglio marazmas, kad tai stipri psichologinė liga, kad ja serga ne tik merginos, bet ir vyrai, kad, ligai atėjus, pačiam beveik neįmanoma pasveikti ir būtina specialistų pagalba, kad tikrai įmanoma pasveikti, tik reikia išdrįsti kreiptis į tuos, kurie žino, ką reikia su visu tuo daryti. Kad kartais vienas žodis ar veiksmas gali pasibaigti kito mirtimi. Nebūtinai fizine. Kad mes privalome būti atsakingi ne tik už save, bet ir vienas už kitą. Kaip svarbu pastebėti ir neignoruoti kito jausmų. Tai liudija, kad teatras turi siekti dialogo su žmogumi. Būti socialiai atsakingas. Ne tik kalbėtis, bet ir ieškoti būdų, kaip padėti. Kaip pakeisti vieną ar kitą situaciją. Bet čia kalbu apie savo teatrą. Aš jį tokį jaučiu. Aš tuo gyvenu. 

Andra, jūsų žodžiais, teatras – tai...

Man teatras yra raktas į atvirą ir nuogą pokalbį, kurio išties dažnai esame išalkę. Man įstabiai gera jausti alkaną žiūrovą, kuris spektaklyje bent šiek tiek pasisotina jausmo, minčių, dialogų su savimi ar šalia esančiuoju. Kai žmogus išeina ir po kurio laiko grįžta tą pokalbį pratęsti. Įstabiai gera jausti, kad kažkam padėjau, kad kažkas pasijuto lengvėliau ar pasijuto išgirstas. Man įstabiai gera būti tuo, kurio man pačiai reikėjo sunkiausiu gyvenimo etapu, bet kurio nebuvo. Tiesiog noriu, kad mums būtų gera kalbėtis apie viską, kad išalkę turėtume kur ateiti tą alkį numalšinti. Ir ne menančiu dirbtinius spragėsius, o geru gurmanišku pokalbiu.

Save įprasminate ir kaip aktorė, ir kaip režisierė, ir kaip dramaturgė, tad kas, galvojant apie kiekvieną raišką atskirai arba bendrąja prasme, jūsų manymu, yra teatro meno kūrėjas?

Žinote, mane ilgą laiką ragino, o vėliau ir vertė pagaliau (!) pasirinkti vieną kelią: aktorinis meistriškumas arba režisūra. Ir vos tik mėgindavau kurio nors atsisakyti, iškart pasijusdavau taip, tarsi ką nors išduočiau. Kai pradėjau dainuoti, pasigirdo: „To dar betrūko.“ Kurį laiką netgi jutau gėdą, kad taip nesugebu pasirinkti, nes tikrai labai noriu ir judėti, ir dainuoti, bet taip pat noriu kurti vaidmenis scenoje ir kurti pasaulius jau kartu su aktoriais, būdama šalia jos.

Kol galiausiai pasakiau: „Andra, bet juk tu pati nori kurti su tokiais aktoriais, kurie yra smalsūs, nori ieškoti, kurie ir juda, ir dainuoja, kuriems muzika yra daugiau nei muzika, o žodis svarbus tiek, kiek nukelia iki esminės tylos. Juk tu pati nori kurti su tokiais, kurie nepaliauja ieškoti to vidinio vaiko, ir leisti jam augti. Tai kodėl turėtum save stabdyti?“

Nuo tos dienos pradėjome kurti „Seen“, o dabar atkeliauja ir antras monospektaklis apie ankstyvo nėštumo ir aborto temas, kuriomis prakalbėti pasirinkome muzikos, minimalistinės animacijos ir žodžio sintezę, sutekančią į dar vieną išpažintį, sukurtą iš realių istorijų. Kol kas taip matau savo teatrą. Besikalbantį. 

Kas jums teatro mene įdomiausia? Kas masina kurti būtent teatro meną?

Procesas ir ryšys su žiūrovu. 

Kalbėjimui apie valgymo sutrikimus, tokią jautrią socialinę problemą, kodėl ne kinas – dokumentika?

Nes teatras – mano kalba.

Andra Kavaliauskaitė. Teodoro Biliūno / BFL nuotrauka

Išlikti ištikimai sau.

Muzika, literatūra – gydanti jūra

Kokios jūsų apskritai meninės patirtys – literatūra, muzika, dailė, kinas, fotografija? Kokie esminiai, ryškiausi patyrimai jums?

Nieko neišskirsiu, nes skirstyti apskritai šiuo metu vengiu ir nebenoriu. Vieną dieną galiu pasakyti vienus savo korifėjus, kitądien jau bus visai kiti. Ir man tai gražu. Man graži ta kaita. Be muzikos, fotografijos, dailės, kino ir literatūros neįsivaizduoju savęs. Nei kaip kūrėjos, nei kaip žmogaus. Muzika man apskirtai turi be galo didelę įtaką. Be jos negalėčiau gyventi. Tarsi būčiau atjungta nuo savęs. Kaip ir be geros literatūros. Lig šiol skaitau vaikams ir paaugliams skirtus kūrinius. Gera vaikams skirta literatūra apskirtai mane gydo. Kaip jūra. Taip, muzika ir literatūra vaikams – mano jūra. Mano gydytojai. 

Esate jauna menininkė. Kokias sritis, jeigu ne teatro, ar teatro žanrus norite, ketinate (iš)bandyti?

Performatyvius menus. Kiną. Taip pat labai norėčiau sukurti spektaklį muzikiniame teatre, paliesdama stiprią socialinę temą. Labai norėčiau sukurti gatvės spektaklį ir keliauti po pasaulį su tema, kuri svarbi, kad ir kur sustotum. O jeigu būčiau dvidešimčia metų jaunesnė, labai norėčiau prisiliesti prie šiuolaikinio cirko. Ir... labai gaila, kad nemoku piešti, tikrai kurčiau animaciją. 

Ištikima kūno namams

Kadangi „Seen“ kalbama apie kūno kultą, kiek svarbus jums kūnas?

Mano kūnas man – namai. Ilgą laiką to nepriėmiau. Su kūnu elgiausi labai neatsakingai. Tarsi jis būtų ne mano dalis. Ir ne svetimo. Su juo elgiausi taip, tarsi jis būtų ne mano karalystė, o sąvartynas. Ne tik leidau jam griūti, bet ir pati jį grioviau, norėdama sukurti tokį, kokį tarsi norėtų matyti kiti. O vėliau įtikėjau, kad išties būtent ne tokį, koks jis yra, noriu matyti ir pati. Visa laimė, kad spėjau laiku sustoti. Ir paradoksas, kad tą sustojimą paskatino artimojo mirtis. Ir čia paradoksalu, kai žinai, kad kartais kai kuriems valgymo sutrikimai prasideda būtent dėl netekties skausmo... Labai džiaugiuosi, kad dabar jau esu nemažai kelio nuėjusi meilės sau link ir suvokimo, jog kūnas išties – mano namai, už kuriuos esu atsakinga. Aš vis dar bandau prisijaukinti save. Mažiau griauti ir atkurti tai, kas kažkada sugriauta. Labai gražus procesas. 

Andra, nusakykite save pojūčiais, gamtos stichijomis, kas atliepia jus?

Rūkas, paukščiai ir ežeras ankstų rytą, saulei kylant. Nors pasakiau ir nusišypsojau, nes turbūt norėčiau, kad tai mane atlieptų, o išties taip tikrai nėra. Veikiausiai vis dėlto šlapias asfaltas ir kvapas pavasarį po lietaus. 

Jūsų linkėjimas sau.

Išlikti ištikimai sau.