Knygos „Lūžis prie Baltijos“ pristatymas. Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

Balandžio 9 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko anšlaginis V. Landsbergio knygos „Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus“ pristatymas. Mintimis apie knygą ir prisiminimais apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušrį bei pirmuosius suverenios valstybės žingsnius dalijosi politikas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, knygos autorius profesorius Vytautas Landsbergis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas, architektas, buvęs grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas, vienas Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių Algirdas Kaušpėdas. Diskusiją moderavo Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Pratarmėje knygos leidėjai pažymi, kad šis veikalas – tai „autobiografinis pasakojimas apie nelengvą tautos ir autoriaus bei bendraminčių kelią ir kovą su vizijomis, galėjusiomis mus nuvesti klystkeliais ar bent jau atitolinti siekį tapti laisva nepriklausoma Lietuva“. „Lūžis prie Baltijos“ parašyta ne šiandien, o „svarbių mūsų tautai įvykių metu“. Anot V. Landsbergio, knyga visų pirma buvo skirta užsienio šalių skaitytojams; 1997 m. knyga taip pat publikuota lietuviškai. Neseniai išleista antroji laida – beveik dvigubai storesnė, reikšmingai papildyta dokumentais, liudijimais, nuotraukomis.

Knygos „Lūžis prie Baltijos“ pristatymas. Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

Prisimindamas knygos rašymo intenciją, V. Landsbergis svarstė, jog norėjo pristatyti 1991–1992 m. Lietuvoje vykusius procesus, papasakoti pasauliui, kas dėjosi šalyje. „Aš leidžiu tą pačią knygą, bet ją pripildau dokumentų, faktų, autentiškų tekstų iš posėdžių, iš kalbų iš Maskvos, Islandijos, Anglijos, laiškų su valstybių vadovais. Imdamas tiesiog iš savo stalčių“, – pasakojo V. Landsbergis. Knygoje dėmesys telkiamas tiek į bendros politinės, istorinės situacijos analizę, tiek asmenines patirtis, įvairių sprendimų, įvykių niuansus. Nors knygos autorius teigia, kad iš daugelio vardų, veidų, detalių, teko pasirinkti tik dalį, veikale nestinga gana smulkmeniškų, autoritetingų liudijimų, sukuriančių gyvą praėjusio laikmečio vaizdinį, ne tik solidų istorinių faktų rinkinį.

Knygoje, visų pirma skirtoje užsieniui, papasakota nemažai gerai žinomų, ne kartą plačiai aptartų dalykų apie Lietuvą. Kita vertus, joje neminima daugelio įvykių dalyvių vardų, kadangi, autoriaus teigimu, būtų reikėję „vis informuoti apie juos bei komentuoti, kuomet patys įvykiai, neapkrauti personalijomis, rodėsi svarbesni“. Politinėje autobiografijoje padieniui aprašomi veiksmai, sprendimai, priimti iki lemtingų Sausio 13-osios įvykių, tiksliai cituojami V. Landsbergio žodžiai, sausio 14 d. išsakyti Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Taip pat išsamiai pristatomos Sąjūdžio ištakos, pirmasis viešas Sąjūdžio mitingas, Baltijos kelias bei pirmieji Lietuvos žingsniai atkūrus nepriklausomybę ir siekiant tarptautinio pripažinimo, statant valstybės pamatus. Pasakojimas gausiai paremtas stenogramomis, kalbų, laiškų nuorašais.

Knygos „Lūžis prie Baltijos“ pristatymas. Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

Verta pastebėti, kad  knygoje pristatomi ir V. Landsbergio senelių, taip pat tėvų – Onos Jablonskytės-Landsbergienės bei Vytauto Landsbergio-Žemkalnio – portretai: biografijos, asmenybės, pasiekimai, istorinių lūžių, sąlygų lemti išgyvenimai. Pasak knygos autoriaus, toks pasakojimo konstruktas pasirinktas ne siekiant pasipuikuoti, o norint suteikti daugiau aiškumo. „Aš pasakoju nuo savęs ir neišvengimai pagalvojau, kad gal įvedimas bus, kaip gyveno Lietuva porą kartų prieš tai, per savo tėvų ir senelių istoriją. Apie savo šeimą pasakoju ne tam, kad pasigirčiau, bet ten yra daug informacijos. Viskas tarsi ant delno padėta ir tampa aiškiau, kas ką daro ir kodėl“, – atskleisdamas knygos rengimo užkulisius teigė V. Landsbergis. Autorius taip pat aprašo savo kelią į muziką ir nuolatinį sugyvenimą su ja, M. K. Čiurlionio vaidmenį gyvenime, asmeninius darbus, susijusius su kompozitoriaus veikla ir asmenybe, muzikos reikšmę tautiniame judėjime: pavyzdžiui, grupes, kurios viešai dainuodavo autentiškas, neperdirbtas liaudies dainas. Knyga prisodrinta tiek šeimos, privatų gyvenimą atspindinčių nuotraukų, tiek kadrų iš istorinių suvažiavimų, protestų, mitingų, reikšmingų susitikimų, karikatūrų.

Knygos pristatymo dalyviai leidosi į sudėtingo Lietuvos laikotarpio bei asmeninių patirčių, prisiminimų aptarimą, savitai vertindami V. Landsbergio parengtą knygą bei jo vaidmenį šaliai lemtinguose įvykiuose. Istorikas B. Makauskas svarstė, esą Lietuvos pasipriešinimo istorija labai sudėtinga ir ypač svarbu ją prisiminti, tinkamai įvertinti. „Atmintis yra jėga, atmintis yra medžiaga ateičiai. Ir čia ne tuščia frazė, gyvenimas tai patvirtina. Jeigu mes nebūtume atsiminę, neturėję atminty giliai tų istorinių plotų laisvos Lietuvos, tų pasiekimų, per dvidešimt metų, tų kadrų, kuriuos bandė didysis kaimynas sunaikinti ir iš dalies jiems tai pavyko, nežinia, kaip viskas būtų pasisukę, bet išliko žmonių, išliko viltis ir noras priešintis. Lietuva čia yra pasauliui, ne tik Europai gražus pavyzdys. Reikia gilintis į tuos procesus, kodėl taip įvyko, mes nebuvome vieningi, ar galėjome būti vieningesni ir kodėl mes dabar, aš jaučiu, vėl lyg su didesne aistra, stengiamės būti skirtingi ir ar tai tarnauja Lietuvai“, – atvirai svarstė B. Makauskas. 

Knygos „Lūžis prie Baltijos“ pristatymas. Vygaudo Juozaičio nuotrauka.

Prisimindamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakas A. Kaušpėdas teigė, kad dėl laisvės ieškojimo atsirado ir pirmasis roko maršas, ir filmas „Kažkas atsitiko“, jaunimo siekis eiti į viešas erdves. „Atsirado laisvės kvapas. Jautimas, kad kažkur ta laisvė yra: nežinia kur ir kaip. Man atėjo noras būti neramiam, išdykauti su „Antim“, tuo pačiu metu ir su architektais pokštavom. Atrodytų, tai visiškai nereikšmingas dalykas, saviveikla, bet tai yra asmeninė pozicija ieškoti laisvės, kaip gali, kaip išeina“, – mintimis dalijosi A. Kaušpėdas. Pasak jo, Sąjūdis ir Sąjūdžio atstovai veikė reikšmingai, ryžtingai ir laimė, kad pavyko pasiekti išsikeltus tikslus. „Kokiu plonu lynu išėjom. Kaip tada suveikė Sąjūdis ir Sąjūdžio atstovai reikšmingai, ryžtingai. Tiesiog sustatė diena dienon, kaip šachmatų partiją ir mes pabėgom. Didžiulė laimė, kad mums pavyko. Nes būna dažnai nepavyksta, kiek sukilimų buvo Lietuvoj, atrodė jau jau, o žūdavo tūkstančiai žmonių, patriotų, nes pritrūkdavo lyderystės“, – svarstė A. Kaušpėdas.

Pristatymo prelegentai vieningai sutarė, kad V. Landsbergio politinė autobiografija – svarbus, turtingas liudijimas bei meistriškai suręstas pasakojimas, ypač reikšmingas ir naudingas kartai, nepatyrusiai okupantų priespaudos ir nelaisvės. Pasak V. Valiušaičio, šio veikalo skaitytojas jaučia malonumą, kadangi knyga parašyta labai lengvai, šiltai, su meile, širdimi ir išmintimi. Jam antrino ir architektas A. Kaušpėdas. „Knyga parašyta žaismingai, papildyti dokumentai puikiai iliustruoja ir sukuria tikrovišką pasakojimą, puikios iliustratyvios nuotraukos. Mano manymu, nieko blogo į viską pažiūrėti šiek tiek legendiškai, poetiškai. Mumyse yra daug saviniekos, nepasitikėjimo, knisinėjimo. Dažnai trūksta kažkokio orumo, o orumas yra legendinis savęs matymas truputį pakelta galva. Šioje knygoje būtent matau orų pasakojimą, o ne savigyrą, kad prisiminiau vieną ar kitą faktą“, – gražių žodžių aptardamas knygą negailėjo A. Kaušpėdas.

Pasak istoriko B. Makausko, politinėje autobiografijoje profesorius labai teisingai įvardijo laisvėjimo, laisvinimo procesą bei tai, kad dalis žmonių anuomet nesuprato, kas yra laisvė ir kokia jos kaina, ką su laisve galima nuveikti. „Viskas šituose žodžiuose telpa. Teisingumas ir garbė. Jeigu jos nėra, mes galim kalbėt gražiausiais žodžiais, liaupses galim kalbėt, bet tai yra tušti dalykai, kurie mums netarnauja Laisvėjimo procesas vyksta ir jis turi tam tikrą bangavimą. Mes neišsilaisvinom, mes turim savo Vyriausybę, Seimą, sienas, bet mes, kai žvelgiam iš išorės, tai matome dar daugelį pavojų mūsų viduje“, – kalbėjo B. Makauskas.

Diskusijoje dėmesys telktas ne tik į praėjusį laikmetį, jo išdavas, bet ir, kaip teigė pristatymo dalyviai, į nūdienoje gajų ne visada kritišką istorinių šaltinių vertinimą bei iš to kylančią pseudoistorijos, sparčiai plintančių nepatikrintų ar net melagingų faktų problemą. „Yra priprašyta ir apie Sąjūdį, ir tuos įvykius fantastiškų dalykų, kur gryna akim matai, kad čia yra fata morgana. Ir įgudusiam analitikui, jeigu sudėsi dvi, tris knygas, liudijimus, dar dokumentus paimsi, tai bus labai aišku“, – svarstė B. Makauskas.

Pasak prof. V. Landsbergio, šiomis dienomis neretai pasakojama, drąsiai remiamasi nepatikrintais faktais, mitais. „Dabar pasakojama daug nebūtų dalykų: arba visiškai laisvų improvizacijų, arba kas kam ateina į galvą. Kas ką prisimena, dažnai grindžia kaip faktą. Su pirmąja knyga buvau susidūręs su tam tikru nepasitikėjimu, esą Landsbergis sako vieną ar kitą, bet nepagrindžia dokumentais. Su dokumentais ta knyga triskart storesnė būtų. Aš sakau tai, ką atsimenu, tikrai žinau, o jei kam įdomu, yra kitų publikacijų, nors jų nėra daug, tiesą sakant. 1991–1992 m. istorija, kas vyko Lietuvoje, dar neparašyta“, – kalbėjo profesorius.

Dėkodamas susirinkusiems ir vainikuodamas knygos pristatymą V. Landsbergis išsakė viltį, jog ši knyga skatins mąstymą. „Daug pripasakota mitų. Ir apie tariamą vienybę, ir tautos, ir Sąjūdžio, Lietuvos komunistų partijos ir Sąjūdžio gerą sutarimą. Tą sutarimą reikėdavo pasiekti. Bet nereikia apsigaudinėti ir kartais užtenka fragmentėlio iš žmonių atsiminimų, kurie ten dalyvavo, kurie pašneka, bet tai niekur neparašyta“, – mintimis dalijosi V. Landsbergis.