Toma Bružaitė. Robert Dakševič nuotrauka.

Pastaruoju metu klausimą „už ką man balsuoti?“ sau užduoda dažnas mūsų. Kiekvienas ieškome savų kriterijų ir argumentų, rinkdamiesi kandidatą. Neretas katalikas, spręsdamas už ką balsuoti, prisimena Katalikų Bažnyčios mokymą – jis įpareigojantis rinktis kandidatus, atsižvelgiant į jų poziciją tam tikrais klausimais, susijusiais su žmogaus prigimtimi ir iš to kylančiais moraliniais principais. 

Neretai galima išgirsti priekaištų, jog Bažnyčia, taip pat tikintieji, keldami politikams klausimus, susijusius su tikėjimo tiesomis ar Bažnyčios aptariamomis temomis, neleistinai maišo religiją su politika, Bažnyčios vadovai, kalbėdami apie tokius kriterijus, nepaiso Bažnyčios ir valstybės atskirumo principų. Dar ir dar kartą verta pakartoti: Bažnyčia ir valstybė yra atskiros, bet ne atskirtos. Tikintieji yra tokie pat piliečiai, kaip ir netikintieji. Bažnyčia, kalbėdama apie politiką ir su ja susijusiomis temomis, kišasi į politiką tiek, kiek jai priklauso: juk politika nėra atsieta nuo moralinių pasirinkimų, nėra nesusijusi su žmonių gerovės kūrimu, žmogaus teisėmis, asmenine ir bendruomenine atsakomybe. Bažnyčia politiką mato ne vien kaip tam tikrų administracinių ar organizacinių funkcijų atlikimą. Politika – tai tokia sritis, kurioje telkiamos pastangos padaryti pasaulį žmoniškesnį, ir Bažnyčia, prisidėdama prie šių pastangų, pateikia tam tikrų nuorodų ir kriterijų, kurie galėtų padėti sukurti tokią visuomenę, kurioje „tiesa apie žmogų būtų geriau įkūnyta įvairiose ir nuolat kintančiuose visuomeniniuose, ūkiniuose ir politiniuose kontekstuose“ (CA 59).

Bažnyčios dokumentuose gausu raginimų tikintiems pasauliečiams aktyviai dalyvauti politikoje ir visuose sprendimuose vadovautis tikėjimo formuojamais įsitikinimais. Bet ar tai reiškia, kad tikintysis gali balsuoti tik už tikintį politiką? Ir dar svarbesnis klausimas: ar politiko tikėjimas garantuoja, kad jis bus sąžiningas ir gerai savo darbą atliekantis politikas? Štai straipsnio „Politikų suklupimai ir tikėjimas – pagal ką rinksimės?“ autorius bando įtikinti rinkėjus, kad tikintys politikai yra geriau negu netikintys. Tik ar nėra pernelyg naivu tikėtis, kad politikas, viešai išpažinęs savo tikėjimą ar net gerai išmanydamas Bažnyčios mokymą, juo ir vadovausis savo politinėje veikloje? Tikrai nepastovios yra mūsų mintys ir lengvai galime savo sąžinę užmigdyti, ypač, kai žadama didesnė galia. Ir tikėjimas nuo to, deja, nebūtinai apsaugo. Kažkada vienas bičiulis teisingai pasakė, prieš rinkimus beveik visus politikus gali pamatyti bažnyčioje, tik tai visiškai nereiškia, kad, juos išrinkus, krikščioniškoms vertybėms bus labiau atstovaujama. Todėl ne, aš neklausiu kandidatų apie jų tikėjimą. Tuo labiau kad atsakymas apie tikėjimą nieko nepasako apie asmens gebėjimą būti geru politiku. 

Šį darbą tinkamai atlikti gali ne tas, kuris užsispyrėliškai gina savo vienintelę tiesą, bet tas, kuris, išmanydamas savo sritį, sąžiningai ir pagarbiai ieškodamas bendrų sprendimų, dirba kartu su kitais bendražygiais, net jei jų nuomonės išsiskiria.

Kriterijus, pagal kuriuos rinksiuosi kandidatą, radau viename šv. Josemaria Eskrivos pamoksle, pasakytame 1967 m. spalio 8 d. Tiesa, jo žodžiai yra skirti tikintiesiems, kurie darbuojasi politikos srityje, bet juos galima pritaikyti ir tiems, kurie apie savo tikėjimą nėra linkę garsiai kalbėti. 

Aš balsuosiu už kandidatą, kuris yra pakankamai garbingas ir geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Geras politikas neieško kaltų aplinkoje, oponentų kalbose ar veiksmuose, situacijose, kurios neva nuo jo nepriklauso. Jis neišsisukinėja ir nesislapsto padaręs klaidą, nebijo bendražygių, kurie jam kartais gali ir prieštarauti, pataisyti ar patarti. Geras politikas, išsakydamas savo poziciją ar priimdamas sprendimus, nesislepia už įstatymų, institucijų, įtakingų draugų ar net Bažnyčios. Atsakomybės prisiėmimas taip pat neatsiejamas nuo politinės kompetencijos ugdymo. Jei jau kandidatas eina į šią sritį, jis turi išmanyti visa, kas su ja susiję, kad galėtų tinkamai atlikti savo darbą. 

Balsuosiu už tokį kandidatą, kuris gerbia savo kolegas ar kitus bendražygius, kai diskusijoje jie siūlo kitokius nei jo sprendimus. Gerbti tai nereiškia tik globėjiškai išklausyti. Politika – tai sritis, kurioje labiausiai reikia gebėjimo susitarti, kartais nusileisti, labai konkrečiai atsižvelgti į oponuojančiųjų nuomonę. Geras politikas skiria daugiau dėmesio ne save parodyti, bet sutelkti žmones, kurie kartu kurtų geresnę visuomenę. Toks politikas kalbėsis ir su tikinčiaisiais, jei jie savo poziciją pristatys aiškiai, argumentuotai ir pagarbiai.

Ar tikintysis gali balsuoti tik už tikintį politiką? Ir dar svarbesnis klausimas, ar politiko tikėjimas garantuoja, kad jis bus sąžiningas ir gerai savo darbą atliekantis politikas?

O jei jau kalbam apie tikinčiuosius ir katalikus, balsuočiau už tokį kandidatą, kuris yra „pakankamai katalikas, kad iš mūsų Motinos Bažnyčios nepadarytų įrankio, sprendžiant žmogiškus nesutarimus“ (iš šv. J. Eskrivos pamokslo). Galios įrankiu sprendžiant nesutarimus gali tapti ir teisėsauga, žiniasklaida ar valstybinės institucijos. Tad kandidatas, kuris, užuot pateikęs tiesius atsakymus ar aiškius argumentus, grasina ir gąsdina, mano balso negaus. 

Nebalsuosiu ir už tuos kandidatus, kurie manipuliuoja religija, savo nekompetenciją, negebėjimą susitarti ar skaldančius ideologinius įsitikinimus pridengdami Bažnyčios mokymu ar ryšiais su hierarchija. Reikėtų būti atsargiems, sutikus politiką, kuris „biblinio tikėjimo tradiciją paverčia savotišku profetizmu be Dievo“ (Tikėjimo ir mokslo kongregacijos nota dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų). „Ne Bažnyčios užduotis formuluoti konkrečius – ar net vienintelius galimus – sprendimus laikinųjų dalykų klausimais, kuriuos Dievas patikėjo kiekvienam laisvai ir atsakingai spręsti“ (TMK nota). Taip, Bažnyčia visada garsiai kalbės apie tai, kas susiję su pamatinėmis tiesomis apie žmogų, iš to kylančiais moraliniais įsipareigojimais – tai jos kompetencijos sritis. Tik ji taip pat moko, kad priimdami konkrečius sprendimus turime atsižvelgti į konkrečią situaciją, istorinį, ekonominį, socialinį kontekstą, o tai yra pasauliečių darbas, politikų, tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų kompetencijos sritis. Šį darbą tinkamai atlikti gali ne tas, kuris užsispyrėliškai gina savo vienintelę tiesą, bet tas, kuris, išmanydamas savo sritį, sąžiningai ir pagarbiai ieškodamas bendrų sprendimų, dirba kartu su kitais bendražygiais, net jei jų nuomonės išsiskiria.