„Dviračio žinių“ nuotrauka

Kovo 5 d. devintoji Gailių klano premija įteikta politinės satyros laidai „Dviračio žinios“, rodomai nuo 1993 m. Kviečiame skaityti Vilniaus universiteto ir Kauno technologijos universiteto politologo doc. dr. Mažvydo Jastramskio giriamąjį žodį, publikuotą antrajame 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“numeryje.

Doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Violetos Boskaitės nuotrauka

Turiu garbės tarti giriamąjį žodį Gailių klano premijos įteikimo „Dviračio žinioms“ proga. Dėkoju renginio organizatoriams už pasitikėjimą ir įvertinimą. Kadangi esu politikos mokslininkas (pagal disertaciją) ir politologas (viešai), į „Dviračio žinias“ giriamajame žodyje norėčiau pažvelgti iš socialinių mokslų perspektyvos. Kaip politikos mokslininkas, dviračio neišradinėsiu ir žodyje bandysiu laikytis tyrimo struktūros. Tačiau jei išlįs ta politologo (t. y. Sūrskio ir Mauzerio) pusė, tai jau atleiskite.

Moksliniame tyrime reikia pradėti nuo teorinio lyg­mens ir sąvokų apibrėžimo. Paprasčiau kalbant, išsiaiškinkime, su kuo turime reikalą. Taigi kaip konceptua­lizuosime sąvoką „Dviračio žinios“? Lietuviškoji Wiki sako, kad tai yra „Lietuvos politinio satyrinio humoro laida, rodoma nuo 1993 metų“. Moksle, apibrėžiant sąvokas, keliamas validumo reikalavimas. Jis reiškia, kad konceptualus sąvokos apibrėžimas ir iš jo išplaukiantys matavimai turi būti suderinami su tiriamu reiškiniu, apimti jo esmines savybes. Kitaip tariant, ar užtenka apie „Dviračio žinias“ pasakyti, kad tai „politinio humoro laida“? Sakyčiau, kad būtina. Tačiau nėra pakankama.

Kai mokslininkai nėra tikri dėl to, kaip apibrėžti ir matuoti, jie sau vardija su reiškiniu galimai susijusius dalykus. Pabandau: pelės politologės, bratkos, pilkasis kardinolas, kandidatas į prezidentus, Seimo pirmininkas. Atleiskite, kad maišau kūrėjus su personažais, realybę su satyra, politiką su kultūra. Čia jau Sūrskio politologinė pusė. Bet gal visa tai susiję? Atrodytų, lyg išvardinti reiškinio aspektai apibūdina ne TV laidą, bet klaną, o gal rinkiminį komitetą. Komitetus visgi palikime savivaldai – dabar tai jos problema. Laikantis mokslinės etikos, manau, kad tiksliausia „Dviračio žinias“ įvardinti kaip „socialinę instituciją“.

Ar su tuo sutiktų socialinių mokslų teoretikai? Samuelis P. Huntingtonas instituciją apibūdina kaip stabilius, pasikartojančius ir vertinamus elgesio modelius. Anthony Giddensui institucija yra tiesiog ilgiau išsilaikančios socialinio gyvenimo savybės. Romas Harré pateikia tokius socialinių institucijų pavyzdžius kaip mokykla, paštas, monarchija.

Dėl išsilaikymo ir stabilumo – lyg ir akivaizdu, stabilumas pavydėtinas – nuo 1993 m. Tiek pat metų, kiek ir po Nepriklausomybės atkūrimo įsteigtai prezidento institucijai. „Dviračio žinios“ gal ir nepretenduoja į monarchiją, bet štai Seimo pirmininką ir ketvirtą pagal populiarumą prezidentinį kandidatą, galima sakyti, pagimdė.

Nelyginant paštas, „Dviračio žinios“ atlieka komunikacijos funkciją tarp politinio gyvenimo ir jo adresatų, visuomenės. Panašiai kaip mokykla, „Dviračio žinios“ teikia ir tam tikrą politinį išsilavinimą – šviečia visuomenę apie politinius įvykius, o gal ir jų interpretacijas.

Kai kuriuos iš šių teiginių reikia pagrįsti empiriškai. Kaip visuomenė vertina socialinę instituciją? Ar žmonės jaučiasi jos šviečiami, ar „Dviračio“ žinia pasiekia adresatą?

Taigi pereikime prie empirinės tyrimo dalies.

Laureatai. Violetos Boskaitės nuotrauka

Vienas iš pagrindinių mano akademinės veiklos barų – po Seimo rinkimų atliekamų, išsamių studijų apie rinkiminį elgesį tyrinėjimas. Ne taip seniai (pagal akademinį metų skaičiavimą, praktiškai vakar), po 2012 m. į porinkiminę apklausą buvo įtraukta vertingos informacijos suteikiančių klausimų apie „Dviračio žinias“.

Pagal Huntingtoną, institucija privalo būti vertinama. Informaciją apie tai renka, analizuoja ir sociologai, ir politikos mokslininkai. Panašiai kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, iš politinių institucijų Lietuvoje žmonės labiausiai pasitiki prezidentu, o štai pasitikėjimas partijomis jau pora dešimtmečių nepakyla iki 10 procentų ribos. Jei pažvelgsime plačiau, ne tik į politines institucijas, daugiausia pasitikima ugniagesiais. Gal dėl to, kad su jais absoliučiai daugumai netenka susidurti.

Apklausoje teiravomės, kaip žmonės vertina – kiek jiems patinka – „Dviračio žinios“. Rezultatai tikrai neblogi. Labai patinka arba patinka laida apie 42,4 procentams rinkėjų, t. y. respondentų. Vidutinės nuomonės laikosi apie 29,3 procento. Apibendrinant galima sakyti, kad institucija turi „pliusinį“ reitingą. Tai puikus pasiekimas institucijai, kuri veikia nuo 1993 m. Jeigu lygintume su politikais – tokio tikriausiai nė nerastume. Jeigu ieškotume palyginimo tarp institucijų, naujausi „Vilmorus“ duomenys rodo, kad „Dviračio žinių“ vertinimas yra panašiausias į žiniasklaidos. Beje, 14 (ne procentų, o tiesiog) respondentų nežinojo tokios laidos. Nieko keista, visko pasitaiko Lietuvoje – paskutinėje rinkiminėje studijoje apie 10 procentų respondentų nežinojo, keleriems metams yra renkamas Seimas. Daugiau negu pusė – kas yra Lenkijos prezidentas. Čia pamąstymui.

Grįžtant prie partijos, t. y. institucijos, reitingo – galima kalbėti apie tai, kad, girdi, nesvarbu, koks tas reitingas, svarbu, ar savo funkciją atlieka. Pavyzdžiui, Seimas – juo žmonės nepasitiki, bet tai yra mūsų (politinės) visuomenės veidrodis. Svarbu, kad „Dviračio žinios“ gerai atspindėtų įvykius. Ar taip atrodo ir visuomenei? Čia nuomonė yra itin tvirta. Net trys ketvirtadaliai (75,5 procento) mano, kad „Dviračio žinios“ labiau atspindi Lietuvos politinio gyvenimo įvykius. Kad labai gerai juos atspindi, mano 43,3 procentai. Vos dešimtadalis apklaustųjų manė, kad visai neatspindi. Tad jeigu Seimas ir politika yra visuomenės veidrodis, tai „Dviračio žinios“ – veidrodžio veidrodis. Atspindžio atspindys.

O kaip dažnai tie spinduliai pasiekia visuomenę? Bent kartą per savaitę „Dviračio žinias“ žiūri trečdalis respondentų – 33 procentai. Bent kartą per mėnesį – 52 procentai.

Taigi eilinį kartą pasidalijama į dvi stovyklas – „Dviračio šou“ rinkėjus, t. y. žiūrovus, ir kitus. Lyg į dvi Lietuvas. Kas joms būdinga? Galima paklausti ir kitaip: jeigu „Dviračio žinios“ būtų partija, o jos žiūrovai – elektoratas, kaip tas elektoratas atrodytų? Koks jo išsilavinimas, amžius, domėjimasis politika ir kiti atributai? Atlikime politinę-sociologinę analizę.

Panašu, kad reikėtų informuoti Vyriausiąją rinkimų komisiją, nes „Dviračio žinios“ skatina rinkimų aktyvumą – laidos žiūrovai eina balsuoti net 15 procentinių punktų daugiau, lyginant su nežiūrinčiais laidos ar žiūrinčiais ją retai. Jie ir politika labiau domisi. Beje, efektas panašus į aukštojo išsilavinimo efektą. Taigi gali būti, kad į tyrimus, kurie nurodo įvairiausias rinkėjų aktyvumo priežastis, teks įtraukti ir „Dviračio žinias“. Aišku, ne Mauzerio, o ta rimtoji mokslininko pusė sako, kad gal tai yra koreliacija, o ne priežastingumas. Tačiau galime aiškiai pasakyti, kad „Dviračio žinias“ žiūri žmonės, kurie eina balsuoti.

Ar „Dviračio žinios“ yra palankios kuriai nors ideologijai? Mūsų duomenys neleidžia atsakyti į šį klausimą. Jei klaustume apie kairiuosius ir dešiniuosius, tai „Dviračio žinių“ žiūrovai būtų centristai.

Su kuo iš dalies sutampa „Dviračio žinių“ elektoratas? Labiausiai „Dviračio žinias“ žiūrėjo valstiečių ir žaliųjų rinkėjai – net 66,7 procento. Nedaug atsiliko konservatoriai (60,2 procento) ir socialdemokratai (62 procentai). Gana gausiai „Dviračio žinias“ žiūrėjo Liberalų sąjūdžio (58,9 procento), „Tvarkos ir teisingumo“ (57,1 procento) ir Darbo partijos rinkėjai (55,8 procento). Kita vertus, vos kas trečias Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Artūro Zuoko rinkėjas dažniau įsijungdavo „Dviračio žinias“.

Vyrai ar moterys? Šiuo klausimu „Dviračio žinios“ nediskriminuoja: institucija palanki lyčių lygybei, laidą vienodai žiūri tiek vyrai, tiek moterys.

Kaip ir rinkimuose, augant amžiui, daugėja ir balsų už „Dviračio žinias“ (t. y. žiūrovų). Vis dėlto daugiausia jų yra tarp vidutinio amžiaus, 40–49 metų respondentų.

Kalbant apie gyvenamąją vietą, esama panašumo su socialdemokratais. Vidutinio dydžio miestai (rajonų centrai) – „dviratininkų“ tvirtovė. Čia laidą žiūri apie 63 procentai respondentų.

O kaip dėl religijos, išsilavinimo ir pajamų? „Dviračio žinių“ elektoratas nei „pabažnas“, nei „nebažnas“ – į Bažnyčią eina panašus skaičius tiek laidos žiūrovų, tiek kitų respondentų. Nei vargšas, nei turtingas – dažniausiai laidą žiūri vidutinių pajamų respondentai. Lyginant išsilavinimo grupes, „Dviračio žinios“ surenka daugiausia žiūrovų tarp žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą – 57 procentus. Tačiau apskritai kalbant, skirtumai nėra dideli.

Kaip ir kiekviename tyrime, reikalingos išvados ir diskusija. Tačiau šį kartą apsieisime be diskusijos.

Laureatai ir Gailių klanas. Violetos Boskaitės nuotrauka

Pirma, „Dviračio žinios“ yra balsuojančių ir besidominčių politika žmonių institucija.

Antra, galima teigti, kad valstiečiai, socialdemokratai ir konservatoriai, ko gero, nepageidautų, jog „Dviračio žinios“ dalyvautų rinkimuose – iš dalies sutampa jų elektoratai.

Trečia, pagal kai kuriuos bruožus „Dviračio žinių“ socialinė paramos bazė tiesiog panaši į vidutinę Lietuvą: nei kairieji, nei dešinieji, nei turtingi, nei vargšai.

Ir ketvirta, bet neabejotinai svarbiausia išvada: dar nė vienam taip ilgai veikiančiam politikui ar partijai nepavyko išlaikyti tokio gero reitingo. Palinkėkime, kad „Dviračio žinios“ ir toliau liktų tokia sėkminga ir reikšminga socialinė institucija.

Naujasis židinys