EPA nuotrauka

Vaikų ir jaunimo seksualinis išnaudojimas Bažnyčioje vertai kelia visuomenės pasipiktinimą katalikų dvasininkais. Teisinga, kad žiniasklaida atskleidžia faktus apie dvasininkų nusikaltimus ir jie už tai baudžiami. Negali būti jokios tolerancijos kunigams, kurie nusikalto prieš nekaltus vaikus – taip yra nustatyta popiežių Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus. Nusikaltę kunigai turi stoti prieš teismą, kad niekam nebegalėtų pakenkti. Sąmoningai parašiau paryškindamas: „nusikaltę kunigai“. Nes, kol kaltė nėra įrodyta, teisė sako: nekaltas. Tai yra nekaltumo prezumpcijos esmė.

Deja, JAV ir vokiškai kalbančiuose kraštuose kunigams taikomas priešingas principas: „kaltas, kol nekaltumas bus įrodytas“. Taip buvo pasielgta su Popiežiškosios misijos direktoriumi Austrijoje, monsinjoru daktaru Leo Maasburgu. Žiniasklaida dienų dienas liejo jam kaltinimus, bet, kai kaltinimai buvo atšaukti tiek iš Bažnyčios, tiek iš valstybės pusės, žiniasklaida apie tai nepranešė.

Šveicarų katalikiškas savaitraštis (Schweizerisches Katholisches Sonntagsblatt) skelbia: mažiau negu 1 % katalikų kunigų yra padarę seksualinius nusikaltimus. Tačiau Bažnyčiai priešiškos žiniasklaidos piktai puolami daugiau negu 99 % kunigų, kurie nė mažiausių panašių dalykų nėra padarę.

Noriu kreiptis į tikinčiuosius. Mieli tikintieji, kaip Jūs elgiatės, kai Jūsų kunigai apkaltinami? Girdžiu štai kokius atsakymus: „Taip, ne visada teisingai smerkiame kunigus ir nesistengiame jų suprasti. Bet ar mes neturime teisės reikalauti iš kunigų aukštesnio lygio? Jie turi mus vesti prie Dievo. O kaip tada, kai jie nusikalsta? Bažnyčia reikalauja netoleruoti to.“

Atrodo teisinga, kad geriau tegu nekaltas kunigas bus nušalintas, negu kad nusikaltęs toliau tęstų savo „žygius“. Bet susimąstykime: kalbama apie žmogaus likimą, kunigo likimą, kuris pasmerkiamas dar neįrodžius kaltės. Taigi, kunigams faktiškai nebėra nekaltumo prezumpcijos: bažnytiniuose ir žiniasklaidos sluoksniuose visi kunigai laikomi kažkuo kaltais.

Žinoma, galima sakyti, kad tokia padėtis susidarė dėl kai kurių kunigų gėdingo, nuodėmingo ir šlykštaus elgesio. Teisingai! Bet pagalvokime, kokių vaisių tai dar atneš Bažnyčiai ateityje. Ar bebus įmanoma normali sielovada?

Kai kurie kunigai suspenduojami dėl mažiausių ir absurdiškiausių kaltinimų. Vienas JAV Filadelfijos vyskupijos kunigas buvo vienos keturiolikmetės motinos apkaltintas, nes motina rado kunigo mobiliojo telefono numerį dukros mobiliajame. Vykstant į ekskursiją, kunigas paprašė visų jaunuolių įsirašyti į telefono atmintį jo telefono numerį, kad galėtų visada susisiekti su kunigu, jei kas pasimes ar prireiks kitokios pagalbos. Tai labai teisinga ir atsakinga iš kunigo pusės. Šį kunigo pasiaiškinimą patvirtino visi 30 išvykos jaunuolių. Nepaisant kunigo paaiškinimo ir visų išvykos dalyvių patvirtinimo ir net minėtos motinos kaltinimo atšaukimo, kunigas pasiliko suspenduotas.

Kitas pavyzdys: kunigas su patarnautojais žaidė futbolą. Kai kunigas įmušė įvartį, visi komandos berniukai puolė jam ant kaklo – tokį vaizdą komandų žaidime dažnai matome televizijoje (taip ne kartą buvo su garsiomis futbolo žvaigždėmis Messi, Ronaldo ir kt., uždirbančiais milijonus). Bet minėtu atveju motina pateikė skundą vyskupui, ir kunigas buvo suspenduotas..

Tokioje aplinkoje pastoracija tampa nebeįmanoma. Daugelis kunigų nebeįsileidžia į kleboniją jokio žmogaus: nei moterų, nei vyrų, nei vaikų. Kunigai stengiasi Mišias aukoti be patarnautojų ar reikalauja, kad visada kartu būtų bent 2 žmonės iš pastoracinės tarybos. Jie bijo būti nekaltai apkaltinti, kai jie bendraus su patarnautojais ar pataisys kokį jų rūbą. Atgailos sakramento kambarėliuose išpažinčių klausyti jau be galo rizikinga. O jei paskųs vyskupui ir būsi suspenduotas. Daugelis vokiškai kalbančių kunigų klauso išpažinčių tik presbiterijoje, kad matytų tėvai ir visi žmonės bažnyčioje. Arba iš viso nebeklauso... Katechezes vaikams, ruošiantis Pirmajai Komunijai, kunigai ryžtasi rengti, tik kartu dalyvaujant bent dviem suaugusiesiems, nes vieno liudininko niekada nepakanka. Apie poveikį pašaukimams nebėra ko nė kalbėti. Daugelyje vyskupijų prasidėjo masinis klierikų atsisakymas tęsti studijas. Vien Filadelfijoje neliko 80 % klierikų. Visiškai suprantama, grynai žmogiškai žiūrint.

Žinoma, galima sakyti, kad tokia padėtis susidarė dėl kai kurių kunigų gėdingo, nuodėmingo ir šlykštaus elgesio. Teisingai! Bet pagalvokime, kokių vaisių tai dar atneš Bažnyčiai ateityje. Ar bebus įmanoma normali sielovada?

Rodos, gyvename humanistiniame, išsilavinusiame amžiuje ir net po seksualinės revoliucijos, tad kodėl mūsų visuomenėse tiek daug seksualinių nusikaltimų prieš vaikus ir jaunimą. Galbūt priežastis – perdėm seksualizuota žiniasklaida ir kitos medijos. Gal padidėjęs seksualumas kursto pedofilijos polinkių „augimą“? 

Ar šios mano mintys nėra perdėtos? Ne kartą girdėjau: taip blogai nėra. Bet pateikiau faktus. Mano straipsnis turi paskatinti gilesniems svarstymams. O tikinčiuosius šiuo savo straipsniu noriu pakviesti daugiau ir nuoširdžiau už kunigus melstis. Gal tai ne vieną paskatins dėkoti Dievui už gerus ir šventus kunigus, už kunigystės dovaną? O gal ne kartą pajusime, jog reikia vienam ar kitam kunigui pasakyti padrąsinantį žodį?

Visi prisiminkime Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti“ (Lk 6, 37). Ar nebūtų teisingiausia, žiniasklaidoje išgirdus kaltinimus kunigams, pirmiausia paklausti: ar jo kaltė įrodyta? Ar nenusikalstu kaltinamajam ir pačiam Dievui, jei patikiu kalte, jos neįrodžius? Teisingiausia nepritarti miniai, kai ji šaukia: „Ant kryžiaus jį“, o eiti melstis. Žinoma, tam reikia... drąsos! Ir malonės!

Ypatingą nerimą kelia štai kas: kur kas mažiau pasipiktinimo ir aiškinimo visuomenėje ir žiniasklaidoje apie daug didesnius prievartos skaičius prieš nepilnamečius ir vaikus „pasaulietinėje“ visuomenėje. Vokietijos federacinės vyriausybės įgaliotinis seksualinio išnaudojimo reikalams Johannesas-Wilhelmas Rörigas teigia (vokiečių savaitraštyje „Christ in der Gegenwart“ š. m. kovo 10), kad vien tik Vokietijoje diena iš dienos daugybė šimtų vaikų yra prievartaujami ar kitaip seksualiai išnaudojami. „Seksualinis vaikų išnaudojimas yra didžiausia vaikų rizika Vokietijoje“, – aiškina Rörigas interneto portale t-online. Jau prieš devynerius metus tam buvo surengtas vadinamasis apskritasis stalas. Bet niekas nepasikeitė, teigia J. W. Rörigas.

Rodos, gyvename humanistiniame, išsilavinusiame amžiuje ir net po seksualinės revoliucijos, tad kodėl mūsų visuomenėse tiek daug seksualinių nusikaltimų prieš vaikus ir jaunimą. Galbūt priežastis – perdėm seksualizuota žiniasklaida ir kitos medijos. Gal padidėjęs seksualumas kursto pedofilijos polinkių „augimą“? Apie tai turi būti kritiškai visuomenėje diskutuojama. Kitaip vien tik didžiausi pasipiktinimai neapsaugos vaikų. Bet jei kas ims apie tai kalbėti ir bandys politinėmis priemonėmis drausti, sulauks begalinės kritikos, tiesiog audros.

Tekste remiamasi Christ in der Gegenwart ir Schweizerisches Katholisches Sonntagsblatt publikacijomis