Cathopic.com nuotrauka

Didžioji savaitė yra viso krikščioniško gyvenimo centras. Ji skirta pasiruošti Didžiajam Velykų įvykiui – švęsti Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šie slėpniniai švenčiami liturgijoje, kuri skirta garbinti Dievą ir kartu pašventinti mane“, – teigia kun. EUGENIJUS PUZYNIA SJ.

Kaip Velykos išsiplėtė iki Didžiosios savaitės

Bažnyčia savo išmintimi liturginius metus yra sudėliojusi į skirtingus laikotarpius, ir visų liturginių metų centras yra Velykos. Didžioji savaitė prasideda Kristaus kančios arba Verbų sekmadieniu ir baigiasi Velykų vigilijos šventimu. Šis laikas yra tarsi tramplinas, skirtas įsibėgėti ir šokti tiesiai į kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį.

Didžiosios savaitės liturgijos šventimas jau buvo nusistovėjęs IV a. Tą žinome iš kilmingos vakarietės Egerijos raštų, kuri atvyko į Jeruzalės bažnyčią pasižiūrėti, kaip krikščionys ten švenčia Velykų šventes. Savo dienoraštyje ji smulkiai aprašė kiekvieną liturgijos momentą.

Mes žinome, kad pirmiausia buvo švenčiama tik Velykų vigilija, ir tai siekia jau apaštalų laikus. Visos kitos dienos progresyviai auginamos, praplečiamos kaip pasiruošimas: Iš Velykų vigilijos plečiasi iki Didžiosios savaitės. Žmonės vis labiau suprato šio slėpinio gilumą, tad kilo poreikis pailginti pasirengimo laiką.

Didžiosios savaitės išsiplėtimas turi ir biblinį pagrindą. Nors evangelijose aprašoma viso Jėzaus gyvenimo istorija, kai jis įžengia į Jeruzalę, kančios ir prisikėlimo slėpiniai yra tarsi pritraukiami, pasakojama labai išsamiai. Šių Kristaus gyvenimo momentų šventimas nėra mūsų fantazija, tai noras labai intymiai sekti Kristaus gyvenimą, su Juo žengti į Jo slėpinį.

EPA nuotrauka

Kodėl krikščioniui svarbu švęsti Didžiąja savaitę?

Mūsų tikėjimas vadinamas Velykų tikėjimu. Tai reiškia, kad Kristaus įsikūnijimo, kančios ir prisikėlimo slėpinys yra esminė mūsų tikėjimo žinia. Kasmet sekdami šiuos įvykius, juos pakartodami, mes šiuos slėpinius vis labiau įgyvendiname savo gyvenime. Tad ar man svarbu suprasti savo tikėjimo esmę? Jei taip, tai net nekyla klausimas, ar dalyvausiu Didžiosios savaitės liturgijoje. Jeigu šiuose slėpiniuose nedalyvauju, aš save nuskriaudžiu tikėjimo požiūriu.

Yra ir kitas aspektas. Kaip teigia Luigi Della Torre, blogai parsiruošti šioms iškilmėms yra tas pat, kas giliai sužeisti ir paniekinti mūsų, kaip Dievo tautos, veidą. Reikia suprasti, kad mes, kaip Kristaus kūnas, kaip Dievo tauta, kitiems esame ir veidas: jie žiūri į mus ir nori liudijimo. Tad jei aš, kaip Bažnyčios narys arba bendruomenė, nepasiruošiu šiai šventei, kokį veidą parodau kitiems. Tai, kas mums svarbiausia, turi atsispindėti – juk veidas, kuriame yra žmogaus akys, atspindi jo esmę. Didžioji savaitė yra geras rodiklis, kuris, pagal tai, kaip švenčiame, parodo, ką mes tikime. Nešvęsdami arba blogai švęsdami šias iškilmes mes, iškreipiame savo pačių tapatybę, savo, kaip krikščionių, veidą.

Švęsti tik Tridienį ar visą Didžiąją savaitę? Norėdamas gerai pasiruošti Bažnyčios slėpiniams, turiu pasitikėti Bažnyčios išmintimi. Visą savaitę Mišių ir brevijoriaus skaitiniai taip sudėlioti, kad mane progresyviai įkaitintų, paruoštų didžiajam Tridieniui. Kažką praleidęs prarandu galimybę tinkamai pasirengti. Jei neįmanoma dalyvauti liturgijoje, tai galiu kasryt pamedituoti dienos Evangeliją. Taip jau laikyčiausi Bažnyčios duotos linijos ir jausčiau, kad ši savaitė yra kitokia.

EPA nuotrauka

Svarbiausi Didžiojo Velykų Tridienio aspektai

Didžiojo ketvirtadienio rytą katedroje šventinami Bažnyčios liturgijoje naudojami aliejai: krizmos (karališkojo patepimo), katechumenų (Krikšto) ir ligonių. Ši liturgija yra kunigų vienybės su savo vyskupu ženklas.

Vakaro Mišios vadinamos Paskutinės vakarienės Mišiomis, kuriose simboliškai primenama Paskutinė vakarienė ir Kunigystės sakramento įsteigimas. Svarbu pabrėžti, kad Evangelijoje girdime ne Paskutinės vakarienės atpasakojimą, bet kojų plovimo įvykį, tad ir per liturgiją plaunamos kovos. Kristaus meilės dovana pasireiškia per Eucharistijos įsteigimą, kunigystę, kuri užtikrina Eucharistijos tąsą, taip pat parodoma, kad norintis būti didelis turi tarnauti. Tarnystė yra pagrindinis krikščionių bendruomenės bruožas

EPA nuotrauka

Didysis penktadienis yra Kristaus kančios ir mirties diena. Bažnyčia išgyvena gedulą. Tądien liturgija paprasta, tai ne Mišios, švenčiamos su Didįjį ketvirtadienį konsekruotu Kristaus Kūnu ir Krauju. Bažnyčiose uždengti visi kryžiai, nuimtos staltiesės, tabernakulio durys atviros. Tuščia. Bažnyčia išgyvena savo Atpirkėjo mirtį. Liturgijoje pagarbinamas Kryžius, meldžiamasi už Bažnyčią, už pasaulį, už kitaip mąstančius, už valstybės vadus, labai gražu, kad Bažnyčia meldžiasi ir už žydus.

Tą dieną Bažnyčia gedi, tai Kristaus kančios ir mirties diena. Kristus atiduoda savo gyvybę už mane, įrodo man meilę iki pat galo. Radikali ir konkreti meilė. Mes suprantame, kad gavome dovaną, bet taip pat ir panyrame į liūdesį, nes ši dovana turėjo kainą. Todėl šv. Ignacas Lojola sako: prašykime ašarų ir susigraudinimo malonės, kad suprastume, jog visai tai padaryta dėl manęs. Norėdami suprasti, kaip svarbu asmeniškai priimti šią gyvybės dovaną, Didįjį penktadienį dalyvaukite Kryžiaus kelio stočių apmąstymuose.

Diocesedecatanduva.org.br nuotrauka

Didysis šeštadienis – tarp dangaus ir žemės „pakabinta“ diena. Mes tikime, kad Kristus žengia į pragarus vaduoti teisiųjų sielų. Tądien nuaidi Kristaus riksmas – ar Tėvas išklausys, ar bus išgelbėtas kenčiantis tarnas. Visiška tyla. Mes laukiame atsakymo. Ir tas atsakymas gali būti duotas tik Dievo, kuris prikelia savo sūnų. Šią dieną mes kviečiami įsigilinti ir į kai kurias savo tylas. Kai išgyvename kančią, juk ne visada turime atsakymą. Bet reikia širdyje surikti: Dieve, gelbėk. Taip sudėtos visos psalmės – šauksmas, maldavimas išgelbėti ir laukimas. Kai Dievas išgelbėja, vyksta šlovinimas. Įeikime į šią tylos dinamiką – mano riksmas, kai jaučiausi neišklausytas, galėtų padėti susitapatinti su šeštadienio diena.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Velykų vigilija turėtų prasidėti saulei nusileidus. Tai jau yra Velykų šventimas. Per šią liturgiją paliečiami patys svarbiausi krikščioniškos tapatybės aspektai. Šviesos liturgija – kaip galiu būti apšveistas Kristaus. Krikšto pažadų atnaujinimas – kaip Krikštu aš įžengiu į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį. Dievo Žodžio klausymas – klausausi Dievo įsakymų ir matau, kaip per visą istoriją ir galiausiai pats ateidamas Jis įvykdo išganomąjį atpirkimo darbą. Eucharistija mane suvienija su Kristumi ir kartu tai visos Bažnyčios bendrystė. Tai yra mano tapatybės šventė. Visi šie simboliai primena, kas aš esu.

Parengė Milda Vitkutė