Aktorius Artiom Rybakov. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Darbas buvo sunkus, bet labai įdomus ir vaisingas“, – taip stažuotę vieno garsiausių šiandieninių Europos dramaturgų Ivano Vyrypajevo repeticijose prisimena aktorius, Oskaro Koršunovo mokinys ARTIOM RYBAKOV. Pirmąjį pažinties su I. Vyrypajevu vaisių aktorius kartu su kolegomis pristato balandžio 16 d. OKT/Vilniaus miesto teatro studijoje I. Vyrypajevo pjesės „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ skaitymais ir diskusija.

Apie pažintį su dramaturgu, stažuotę, jos metu atrastą bičiulystę ir įgytą pasitikėjimą kalbamės su A. Rybakov.

Artiomai, kaip atsidūrei I. Vyrypajevo repeticijose Varšuvoje ir ką ten veikei?

Mintis vykti stažuotis pas I. Vyrypajevą mane persekiojo jau senai. Ilgai rinkau skirtingus kontaktus, nes suvokiau, kad prisibelsti bus sudėtinga. Pernai pavasarį parašiau ilgą laišką ir išsiunčiau jam. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo – I. Vyrypajevas atsakė jau po pusvalandžio. Jis rašė, kad greitu metu viešės Vilniuje, ir pasiūlė susitikti.

Jau susitikimo metu aptarėme visas repeticijų detales ir mano funkciją repeticijų metų. O mano funkcija buvo režisieriaus asistentas. Per visą stažuotės laikotarpį reikėjo rinkti daug literatūrinės ir istorinės medžiagos, sekti repeticijų procesą, užrašinėti pastabas ir stebėti, ar nėra prieštaravimų tarp užrašytų pastabų ir to, kas vyksta scenoje. Darbas buvo sunkus, bet labai įdomus ir vaisingas.

Kokį įspūdį paliko pats I. Vyrypajevas: kaip dramaturgas, kaip menininkas, galiausiai kaip žmogus?

I. Vyrypajevas paliko visomis prasmėmis labai šiltą ir labai stiprų įspūdį. Jau anksčiau puikiai žinojau, kad jis stiprus dramaturgas, režisierius ir apskritai menininkas, todėl vienintelis iki susitikimo nepažintas dalykas buvo I. Vyrypajevas kaip žmogus. Čia aš buvau labai nustebęs. Iki mūsų pažinties aš peržiūrėjau labai daug jo interviu ir mačiau jį kaip labai kuklų, išlaikytą, ramų žmogų. O, pasirodo, jis yra labai aktyvus, kupinas energijos, sąmojingas, žodžio kišenėje neieškantis ir puikų humoro jausmą turintis žmogus.

Net ir dabar, kai esame susibičiuliavę ir, rodos, jau perpratau jį kaip žmogų, jis nenustoja stebinti savo pokštais ir pasisakymais. Manau, čia mes turime nemažai panašumų, nes neretai ir mane žmonės įsivaizduoja ir pristato vis kitaip.

Kaip tos trys pjesės atsidūrė tavo rankose? Juk nėra įprasta, kad dramaturgas dalintų savo pjeses kiekvienam besistažuojančiam?

Tai tiesa, pjesių taip paprastai dramaturgas nedalija. Juolab I. Vyrypajevas turi savo agentus, kurie akylai stebi spektaklių pastatymus pagal jo pjeses, pjesių vertimus į užsienio kalbas ir t. t. Aš gavau ne tik pjeses, bet ir leidimą versti jas į lietuvių kalbą ir naudoti savo kūrybiniams tikslams. Manau, kad tai įvyko dėl mūsų bičiulystės.

Jau stažuotės metu Varšuvoje mes greitai atradome bendrą kalbą, bendrų pomėgių ir veiklų. Ir taip besikalbant ir atrandant vis naujų temų, I. Vyrypajevas pasidalindavo po vieną savo pjesę, skatindamas tų temų paieškoti medžiagoje. Taip mes iki šiol dažnai susirašome ir dalinamės savo kūrybiniais įspūdžiais ir atradimais, po kurių aš gaunu nuorodų ne tik į jo, bet ir į kitas literatūros medžiagas.

Prieš kelias dienas grįžau iš Sankt Peterburgo, kur vėl buvau jo asistentu pastatymo metu – ir štai, rankose turiu jo pačią naujausią pjesę. Matyt, pats likimas viską sudėlioja į savo vietas. 

Ši dramaturgija palietė visą kūrybinę komandą, visi labai užsidegę, turi daug minčių ir ambicijų, kurias išpildyti reikia didesnio formato nei vien skaitymai. 

„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – kuo ši pjesė ypatinga, kad ne tik jūs ją pasirinkote pirma, bet ir pats dramaturgas ją vadina savo mylimiausia pjese? 

Na, ši pjesė tikrai ypatinga. Visų pirma ji neįtikėtinai sudėtinga. Jos sudėtingumą pripažįsta ir pats autorius. Be išsamios analizės šis kūrinys – sunkiai įkandamas. Antra – ši pjesė turi labai daug poteksčių, vadinamųjų „dugnų“. Tai tikras perlas aktoriniam darbui, nes vaidybos amplitudė yra labai plati. O norint režisieriui atrakinti šią pjesę, reikia nueiti sunkų analitinį kelią. Ši pjesė nepasiduoda interpretacijoms, todėl norint ją atrakinti reikia puikiai išmanyti amatą. Tai visuomet pabrėžia ir pats dramaturgas. Ko gero, todėl ši pjesė ir yra jo mylimiausia. Mūsų kūrybinė komanda nuo pat pradžių degė dideliu noru ją atrakinti.

„Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ – tai pirmas skaitymas iš trijų? Kada žiūrovų laukia likę trys? 

Planavome pristatyti po vieną pjesę per mėnesį, bet, kaip sakoma, žmonės planuoja, o Dievas juokiasi. Norime žiūrovams pateikti išties kokybišką produktą, o kūrybiniam procesui įsibėgėjus tapo aišku, kad žinant visų mūsų užimtumą per tokį trumpą laiko tarpą sukurti kokybišką produktą nelengva. Tikimės, kad visas procesas eisis sklandžiai, ir kitas pjeses galėsime pristatyti jau gegužės ir birželio mėnesių pabaigoje.

Koks tolesnis šių pjesių ir jų vertimų likimas? Jūsų misija tik pristatyti skaitymus ar turite ir kitų planų? 

Pati pirmoji užduotis buvo išversti pjeses ir jas skaitymo formatu pristatyti mūsų publikai. Visgi susidomėjimas didėja, todėl atsiranda impulsas antrajai užduočiai – visiškai sutvarkyti pjeses ir su dramaturgo pagalba padaryti jas legaliai prieinamas Lietuvos skaitytojams. Kalbant apie tolesnes misijas, tampa aišku, kad vien skaitymais apsiribota nebus. Ši dramaturgija palietė visą kūrybinę komandą, visi labai užsidegę, turi daug minčių ir ambicijų, kurias išpildyti reikia didesnio formato nei vien skaitymai. Aišku, sunku kažką komentuoti iš anksto, bet manau, kad skaitymai – tikrai ne pabaiga.