Unsplash.com nuotrauka

Pradėjęs skaityti filosofines knygas neišvengiamai atrandi filosofą, kurio pažiūros ar pagrindiniai teiginiai geriausiai atitinka tavo požiūrį į pasaulį. Jei reikėtų išskirti įtakingiausius mano asmenybei, jų gretose neabejotinai būtų pranciškonas Williamas iš Okamo.

Williamas iš Okamo į filosofijos istoriją įrašytas kaip genialaus metodologinio principo kūrėjas ir populiarintojas. Tiesa, Williamo iš Okamo principu jis tapo tik vėlesnių autorių, suformulavusių ir skleidusių jį tuometinių filosofinių debatų šviesoje.

Lotynų kalba jis skamba taip: non sunt multiplicanda entia sine necessitate. Mokslo pasaulyje jis paplito tokia vertimo ir interpretacijos forma: reiškiniui paaiškinti turi būti naudojama kaip galima mažiau prielaidų.

Šiam mano rašiniui svarbu tai, kad entia iš lotynų kalbos galime versti ir kaip subjektus, esybes ar tapatybes. Taigi, Williamo Okamo principą galime traktuoti ir taip: neturėtume dauginti tapatybių, kurios nėra būtinos.

XXI amžiaus politikoje vis didesnį svorį turi tapatybių politikos klausimai. Tradicinės partijos ir pagrindinės politinės ideologijos patiria vis didesnių iššūkių vis labiau fragmentuotoje, globalioje ir nuolat kintančioje tikrovėje. Konservatizmo, liberalizmo ar socializmo idėjos pjaustomos į mažus gabaliukus.

Dešinieji atsiriekia jiems norimą konservatizmo ar liberalizmo kiekį. Tokį patį principą naudoja ir politinė kairė. Politinį diskursą formuoja nebe idėjų kova, o nuolat kuriamos ir perkuriamos tapatybės.

Dauguma svarbiausių dabarties konfliktų kyla dėl įtampos tarp skirtingų tapatybių. Noro sutvirtinti savąją ar paneigti tau nepriimtiną. Amerikos politinį gyvenimą sekantys politologai, sociologai, filosofai vis dažniau konstatuoja tai, kad žmonių nuomonė apie politines partijas ar jų lyderius beveik neveikiama politinių procesų ar skandalų. Amerikiečiai skilę į kelias dalis, ir šis skilimas lemtas nebe politinių, ekonominių, socialinių, o tapatybės skirčių.

Didžiausia tapatybės kovų problema – bendruomeniškumo skilimas ir banalios diskusijos. Viešas diskusijas turėję išplėsti socialiniai tinklai sukūrė fragmentuotas virtualias bendruomenes, kurios leidžia nuolat patvirtinti savo tiesą ir stiprinti pasirinktą ar primestą tapatybę.

Tokioje erdvėje santūrus liberalas apšaukiamas marksistu, o konservatorius – naciu. Krikščionis visuose netikinčiojo veiksmuose mato tai, kad šis yra netikintis, o netikintis krikščionio veiksmus vertina per įsivaizduojamą religinį dogmatizmą.

Mūsų kalbėjimą vis labiau formuoja tiek mūsų sau prisiimtos tapatybės, tiek tos, kurias primetame kitiems.

„Tu sakai tai todėl, kad esi liberalas.“ „Kodėl tu nesakai to, juk esi krikščionis?“ „Kada pasmerksi tai, ką padarė tavo profesijos atstovas?“ „Jis visada nusišneka, nes yra socialistas.“ „Tu nesuprasi, nes esi vyras.“ „Moterys niekada negalės tinkamai to įvertinti.“ Galime tęsti ir tęsti.

Nesusidarykite klaidingo įspūdžio. Nesu prieš savo tapatybės neigimą ar savybių neturinčią visuomenę, kurioje visi mandagiai nutylėtume, kuo tikime ar kokias pažiūras laikome teisingomis. Problema kyla tada, kai už tapatybių mes nustojame matyti konkretų žmogų, individą.

Mūsų visuomenę ardantys konfliktai prasideda būtent tada, kai nustojame traktuoti kitokią nuomonę ar pažiūras kaip kito žmogaus galimybę. Prarandame atvirumą kitokiam požiūriui ir savo klaidos galimybei.

Pirminė nuoširdaus tikinčiojo ar netikinčiojo humanisto pozicija turėtų būti žmogaus matymas už visų jo tapatybės kaukių. Ši pamatinė nuostata padeda sugyventi net ir skirtingiausių pasaulėžiūrų atstovams. Jos atsisakymas sukeldavo segregaciją, smurtą ar karus.

Savo žurnalistinėje karjeroje turėjau daugybę pasikalbėjimų ir įdomių akimirkų iki jų pradžios. Labiausiai man įsiminusi buvo su vienu žymiu politiniu veikėju.

Stovėjome užkulisiuose ir laukėme pasirodymo prieš pilną salę, kurios šurmuliavimas girdėjosi fone. Papasakojome vienas kitam porą pokštų. Staiga mano pašnekovas surimtėjo ir tarė: „Žinai, tu manęs ant scenos klausi daug dalykų, bet aš galiu tau pasakyti esmę vienu sakiniu. Mano tėvas davė man geriausią priesaką: būk žmogumi.“

Mano skeptiškam protui tokios ištarmės dažnai skamba kaip trivialūs ar net banalūs teiginiai, bet akimirkos nuoširdumas persmelkė žaibu. Supratau ir patyriau visas etines ir filosofines to kuklaus priesako konotacijas. Po to ant scenos galėjome ir tiesiog tylėti – viskas pasakyta.

Tapatybių karuose išties praverstų Williamo iš Okamo principas ir paprasta žmogiška laikysena. Ar liberalo ir socialisto ginčas turi baigtis konstatavimu, kad jų tapatybės skirtingos? Ar žmogaus priskyrimas grupei, su kurios pažiūromis nesutinki, paverčia jį absoliučiai neteisiu, priešišku?

Mūsų diskusijas, ginčus ir konfliktus vis labiau persmelkia nuovargis ir padėtis be išeities. Kartais jos baigiasi tyla, kartais prakeiksmais ir simboliniu vienas kito užblokavimu. Tapatybių kova veda į nesibaigiantį visų karą prieš visus (linkteliu Hobbesui).

Šį užburtą ratą galima pralaužti retkarčiais nusipurtant nereikalingas tapatybes ir nustojus kitame matyti tik svetimų tapatybių sumą.