Kadras iš rež. Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m., Libanas, Prancūzija, JAV, 120 min.).

Šių metų „Kino pavasaryje“ lankomumo rekordus viršijęs filmas „Kafarnaumas“ (rež. Nadine Labaki, scenarijaus autoriai – Nadine Labaki, Khaledas Mouzanaras, Libanas) pernai gavo specialųjį Kanų žiuri prizą ir buvo nominuotas „Oskarui“ užsienio filmų kategorijoje. Dėl tarptautinių apdovanojimų atkreipęs daugybės žmonių dėmesį, jis keliauja per pasaulį, o filmo kūrėjai organizuoja peržiūras politikams ir nevyriausybinėms organizacijoms.

Libanietė režisierė Nadina Labaki, užaugusi pilietinio karo metais Libane, ne viename interviu yra minėjusi, kad vaikystėje ją nuolat lydėjo baimė dėl rytojaus. Tai išmokė ją branginti laiką, stengiantis palikti savo prasmingus pėdsakus. Pasak režisierės, filmas „Kafarnaumas“, pasakojantis apie nematomus žmones – pabėgėlius ir atstumtuosius jos tėvynėje Libane – ir yra toks pėdsakas.

Pirmuosiuose „Kafarnaumo“ kadruose matome karą žaidžiančius vaikus Beiruto gatvėse. Tai – karta, dėl kurios skauda širdį karo siaubą jau devintus metus išgyvenantiems Sirijos žmonėms. Šie vaikai gatvėse žaidžia tai, ką yra tekę patirti, jie nelanko mokyklos, yra priversti kęsti skurdą ir apleistumą šalyje, tapusioje prieglobsčiu 1,5 milijonui pabėgėlių – o tai sudaro kone pusę viso Libano gyventojų skaičiaus. Filmo kūrėjai trejus metus filmavo Beiruto gatves, stebėdami vaikus ir suaugusiuosius. Tai – žmonės, kurių nemato biurokratinė sistema, žmonės be dokumentų, be elementarios socialinės ir medicininės pagalbos. Gimsta vaikai, kurių niekas neregistruoja, nes tai kainuoja pinigus, parduodamos dukterys, dar nespėjusios išaugti iš savo vaikystės. Nematoma zona su savo užribio taisyklėmis ir nužmogėjimu, tikras šių laikų chaosas – kafarnaumas, kuriame popierius yra viskas, o žmogiška būtybė – niekas.

Dvylikametis Zaynas, pagrindinis „Kafarnaumo“ herojus, filme vaidina save. Gimęs Sirijos pabėgėlių šeimoje ir atrankos režisierės atrastas gatvėje (kaip ir beveik visi filmo herojai), jis aplinkinį pasaulį skrodžia šilto ir šalto mačiusio vaiko žvilgsniu. Šis žvilgsnis – bekompromisis it skustuvo ašmenys. Bibliniame Kafarnaume tokiu žvilgsniu į žmones žvelgė ir juos gydė Jėzus. Bet, skirtingai nei Zayno, Jėzaus, gimusio į gyventojų surašymą keliavusiems Marijai ir Juozapui, vardas buvo įrašytas į to meto šalies gyventojų sąrašą. Tuo tarpu Zaynas juridiškai tiesiog neegzistuoja, ir tai nieko gero nesako apie mūsų dienų pasaulį, iš vaikų atimančiame gyvenimo perspektyvą.

Kadras iš rež. Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ („Capernaum“, 2018 m., Libanas, Prancūzija, JAV, 120 min.).

„Noriu paduoti į teismą savo tėvus už tai, kad jie mane pagimdė... Kodėl suaugusieji nesirūpina savo vaikais? Mane nuolat keikia, spardo, muša. Kam man toks gyvenimas? Gyvenu kaip pragare, o taip norėjau būti gerbiamu žmogumi...“ – tokį kaltinimą teisme Zaynas meta savo tėvams. Zayną gina pati filmo autorė, vaidinanti jo advokatę ir tokiu būdu tampanti jo gynėja perkeltine ir tiesiogine prasme. Pasak režisierės, dvylikametis dar negali į situaciją pažvelgti iš platesnės perspektyvos, o dažnai ir suaugusieji dėl nesėkmių linkę kaltinti savo tėvus. Kartu su filmavimo grupe išmaišiusi visus šalies pakraščius ir pamačiusi sąlygas, kuriomis gyvena tūkstančiai vaikų, N. Labaki ne kartą kėlė klausimą: o ką sau galvoja jų tėvai? Tačiau vėliau priėjo prie išvados, kad teisti tų žmonių ji negali.

Teisti ji negalėtų ir dar vieno filmo herojaus – Jono – mamos Rahilės, kurią vaidinanti nelegaliai Libane gyvenanti Yordana Shiferaw filmavimo metu buvo suimta kartu su Joną vaidinusios Boluwatife Treasure Bankole tėvais. Jonas irgi yra nematomas kūdikis, slepiamas viešuosiuose tualetuose, pintinėse, slapta – lyg darant nusikaltimą – glaudžiamas prie mamos širdies ir maitinamas. Zaynui, palikusiam tėvus, pardavusiems jo 11-metę seserį Sahar jų vargano buto savininko sūnui, Rahilė ir Jonas tampa jo naująja šeima. Jis rūpinasi Jonu, Rahilei išėjus į darbą. Tačiau vieną dieną ji nebegrįžta, ir du beglobiai vaikai atsiduria gatvėje.

Sukrečiantis vienas kitą nešančių vaikų, įstrigusių didžiuliame mieste, vaizdas kino afišose iškyla kaip klausimas ir kaip kaltinimas. Priprantame prie spaudos pranešimų, prie vaizdų, prie nuotraukų, bet kino kalba papasakota viena istorija, kuri, pasak filmo kūrėjų, yra tūkstančio istorijų kompiliažas, yra stiprus ginklas įveikiant abejingumą ir susvetimėjimą.

Kadras iš rež. Hirokazu Kore-edos filmo „Vagiliautojai“ („Shoplifters“, 2018 m., Japonija).

Nematomais žmonėmis 2018-ųjų Kanų kino festivalio žiuri pirmininkė Cate Blanchett pavadino kito festivalio favorito – japonų filmo „Vagiliautojai“, laimėjusio Kanų Auksinės palmės šakelę ( rež. Hirokazu Kore-eda) ir parodyto šių metų „Kino pavasaryje" – herojus, kurie taip pat yra užribio žmonės. Filmo autorius juos apibūdina kaip praradusius savo šeimos židinį. Bet „Vagiliautojų“ personažus, nuolat darančius abejotinos moralinės vertės pasirinkimus, sieja meilė, ir tai yra esminė abiejų filmų leitmotyvų skirtis. „Mylėk ir daryk, ką nori“, – kažkada sakė Šv. Augustinas. Jei gebame mylėti, nesame žlugę...

Kažkas „Kafarnaumą“ pavadino melodrama, mat jis gerai baigėsi, kažkas – manipuliacija, netgi „kančios pornografija“, kuria siekiama sukelti gailestį. Bet ar tik gailestį? Filmas kelia nepatogių klausimų: o ką aš padariau, kad pasaulis būtų kitoks? Edmundas Berkas yra pasakęs: „Idant triumfuotų blogis, tereikia, kad gerieji žmonės nieko nedarytų.“ Ypač baisu, jei nieko nedarytų menininkai. Parodžius filmą Libane kilo audringų diskusijų, ir režisierei atsirado vilties, kad pokyčiai įmanomi.