Cathopic.com nuotrauka

Jėzaus vardui turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, nes Viešpats  nusižemino ir tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Jėzus Kristus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei. (Mišių įžangos priegiesmis)

Didįjį trečiadienį, kuris dar vadinamas Išdavystės diena, būdavo skaitoma Kristaus Kančia pagal Luką, kuri pradedama pasakojimu apie Judo išdavystę.

Senojo Romos rito liturgijoje, šios dienos vakare, atliekamos Tenebrae (Sutemos) apeigos – tai Didžiojo ketvirtadienio Aušrinės ir Rytmetinės liturginės valandos, kurios kalba apie Kristaus kančią.

Šios dienos Mišių maldoje apmąstoma artėjanti Kristaus kančia, kurios dėka mes buvome išvaduoti iš velnio vergijos ir prašoma malonės tapti Kristaus Prisikėlimo dalininkais.

Kaip ir vakar, skaitinys kalba mums apie Viešpaties tarną ir Jo kančią: „Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė. Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą, kaip titnagas kietą; žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegul jis man prisistato!“ Viešpats tarsi antikos laikų imtynininkas ar šiandienos boksininkas, narsiai stoja į kovą su savo varžovu – piktąja dvasia ir ją nugali. Tik Jėzaus ginklai yra – meilė ir auka už visus – šitai sutriuškina ir pažemina melo tėvą ir puikybės šaltinį.

Judas yra perspėjimas kiekvienam iš mūsų, kurie sekame Kristų, o ypač tiems, kurie laikomi apaštalų įpėdiniais. Visada bus pavojus būti šalia Jėzaus, bet širdyje Jo neturėti. 

Išdavystės Trečiadienio Evangelija, kaip ir vakar, veda mus į aukštutinį kambarį, kur vėl regime Jėzų bei Judą. Kai ateina Didžioji savaitė, ateina ir metas apmąstyti Judo slėpinį, kuris turbūt vienas iš mįslingiausių Išganymo istorijoje. Kodėl, tas, kuris trejus metus vaikščiojo su Mokytoju, matė Jo daromus stebuklus, girdėjo Jo žodžius, kurie teikia gyvenimą, dalinosi su juo duona, taip keistai išduoda Jį? Kodėl Jėzus nesustabdo Judo pačioje pradžioje, tik pamatęs jo nuopuolio užuomazgas? Kodėl evangelistai, minėdami Judą, visada prideda – tas, kuris turėjo Jį išduoti?

Yra sukurta daugybę teorijų, kodėl Judas, vienas iš Dvylikos, išdavė Jėzų. Nuo erezinių (Jėzus pats liepė Judui tą padaryti, kad įvyktų atpirkimas) iki absurdiškiausių (Judas yra išgalvotas asmuo, kuris simbolizuoja Jėzų atmetusią žydų tautą).

Apaštalas Jonas pasako tik viena – „į jį įėjo šėtonas“. Kažkuriuo momentu Judo širdis tapo atvira piktajam, kuris pamažu užvaldė jį. Judas išeina į tamsą, nes toji tamsa jau gyveno jo širdyje.

Nors Bažnyčia niekuomet nepareiškė, jog Judas yra pragare, o modernioji teologija bando reabilituoti šį Jėzaus mokinį ir patalpinti jį bent skaistykloje, tačiau paties Išganytojo žodžiai yra nedviprasmiški: „Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti.“

Judas yra perspėjimas kiekvienam iš mūsų, kurie sekame Kristų, o ypač tiems, kurie laikomi apaštalų įpėdiniais. Kunigo sutana, vyskupo pijusė ar kardinolo purpuras neapsaugo nuo piktosios dvasios, ką liudija lytinio išnaudojimo skandalai mūsų Motinoje Bažnyčioje. Visada bus pavojus būti šalia Jėzaus, bet širdyje Jo neturėti. Blogis, kaip ir bedugnės, turi paslaptingo žavesio ir traukos, kuri tampa pražūtimi tam, kuris neatsispiria jo gundymams.

Sveikas, mūsų Karaliau!

Paklusdamas Tėvui,

 daveis tu vedamas nukryžiuoti,

kaip romus avinėlis – papjauti.

(Evangelijos antifona)