Knygos „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ viršelis

Balandžio 22 d. sueina 149 metai nuo Sovietų Sąjungos įkūrėjo Vladimiro Lenino gimimo. Rusijoje iki šiol stovi paminklai Leninui, tūkstančiai gatvių ir aikščių tebevadinamos jo vardu, o Maskvos Raudonojoje aikštėje, mauzoliejuje, jau kone šimtą metų lankytojų apžiūrai yra išstatyti jo balzamuoti palaikai.

Ši asmenybė tebedomina istorikus, politikus, žurnalistus, menininkus. Neseniai knygynuose pasirodė vengrų kilmės Didžiosios Britanijos žurnalisto ir istoriko Victoro Sebestyeno knyga „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“, apie kurią balandžio 15 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje diskutavo Nerija Putinaitė, istorikas Marius Ėmužis bei renginio moderatorius istorikas Nerijus Šepetys.

Lietuvoje bent kelios kartos yra skaičiusios ideologizuotą Lenino biografiją, o V. Sebestyeno knyga, pasak N. Putinaitės, įneša tiesos krislą apie Leniną kaip asmenį. „Po Stalino mirties Leninas buvo iškeltas į padebesius kaip ideologinė figūra, bet nuasmeninta. Autorius tiesiogiai nurodo ideologines ir sovietines istorikų klišes apie Leniną ir jas paneigia“. Pasak filosofės, ši knyga galėtų dominti vyresnius žmones, o jaunimui būtų įdomu sužinoti apie Leniną kaip apie istorinę figūrą.

Knygos autorius atskleidžia prieštaringą Lenino asmenybės dvilypumą: jis geras savo bolševikinei aplinkai, bet be skrupulų liepia deginti kaimus, žudyti tuos, kurie nepritaria revoliucijai. Žmonės už jo pasaulio ribų Leninui nieko nereiškė. Knygoje išryškintas beatodairiškas Lenino valdžios siekimas ir mėgavimasis jos teikiama galia.

„Kalbama, kad Stalinas buvo žiaurus, o Leninas – dar žiauresnis. Kas būtų buvę, jei Leninas nebūtų miręs? Veikiausiai jis būtų dar žiauresnis už Staliną. Jo pragmatizmas ir cinizmas dar baisesnis už Stalino asmenybės nukrypimus. Jei Leninas nebūtų miręs, mes į Rusiją būtume sugrįžę kokias 1930-aisiais“, – teigė N. Putinaitė.

Diskusija nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Lietuviai neturėjo tiesioginių sąsajų su Leninu, tad, skirtingai nei Stalino, Lenino asmenybė mums nėra tokia įdomi. Pasak N. Šepečio, tai, kas uždaryta ideologiškai, sunkiai žmogiškai pasiekiama. „Kažin, ar Leninas būtų norėjęs tapti kažkokiu stabu, į kurį žiūrima?“ – tokį klausimą kėlė Marius Ėmužis.

Kodėl Leninas buvo toks svarbus bolševikų partijai? 2017 m. Berklio universiteto istorikas Jurijus Slezkinas išleido knygą „The House of Government“ (liet. „Valdžios namai“), kurioje jis kelia teoriją apie bolševizmą kaip pusiau religinį judėjimą, tam tikrą sektą, kurios dvasinis lyderis buvo Leninas. Tad gal į bolševikus reikėtų žiūrėti ne vien kaip į valdžios ištroškusius veikėjus, vadovaujamus manipuliuojančio isteriško lyderio?

Pasak N. Putinaitės, V. Sebestyeno knyga atskleidžia specifinį bolševikų partijos veikimą: „Vienijo ne tik idėja, bet ir tas bičiulių ir draugų artimumas, kuris buvo labai svarbus. Be tų ryšių, be dalinimosi pinigais partija nebūtų funkcionavusi. Knygoje mažai rašoma apie marksizmo, kaip ideologijos, vaidmenį. Autorius nori parodyti, kad tai buvo tam tikras instrumentas, leidęs pasibelsti į visuomenės širdis. [...]Partija savo viduje kažin ar veikė kaip sekta, tačiau į visuomenę ji reprezentavo tam tikrą tikėjimą.“

Pasak N. Putinaitės, Leninas veikė kaip pranašas, siūlydamas žmonėms naują utopiją šalyje, kurioje po caro atsistatydinimo naujoji A. Kerenskio vadovaujama vyriausybė nieko nepadarė, kad atlieptų žmonių lūkesčius. Į šios vyriausybės nuvertimą visiškai nereagavo Rusijos elitas ir intelektualai, vėliau sumokėję didžiulę kainą. Niekas to meto Rusijoje nenorėjo imtis valdžios, kuri tiesiog voliojosi po kojomis, tuo tarpu Leninas, pasiūlęs revoliuciją, jos troško.

„Knygoje labai akcentuojamas visuomenės pasyvumas ir emocinė elgsena, kuria žaidė Leninas. Pavyzdžiui, bado Pavolgėje metu jis apkaltino Bažnyčią, kad ji neduoda savo turtų pamaitinti žmones. Jis siekė, kad žmonės pradėtų žudyti kunigus ir vienuolius, – sakė N. Putinaitė. – Ta visuomenė parodyta kaip labai pasiduodanti provokacijoms, kas galioja ir šiandienai. Tą leidžia ir dabartiniai socialiniai tinklai. Bet autorius pabrėžia visuomenės ir lyderių pasyvumą, ir to fone atsiranda tokia kriminalinė ir isteriška asmenybė kaip Leninas.“

Leninas veikė kaip pranašas, siūlydamas žmonėms naują utopiją šalyje, kurioje po caro atsistatydinimo naujoji A. Kerenskio vadovaujama vyriausybė nieko nepadarė, kad atlieptų žmonių lūkesčius.

Ar Lietuva turėtų būti dėkinga bolševikų perversmui už karo nutraukimą, po kurio atsirado Lietuvos valstybė?

Pasak M. Ėmužio, Leninas buvo labai pragmatiška asmenybė, nesibodėjusi net kriminalinių būdų, kurie jam buvo reikalingi siekiant valdžios ir pinigų. „Nors Leninas sakydavo, kad nukrypti nuo partinės linijos negalima, jis visiškai apvertė savo politiką 1912 metais ir sakė, kad bolševikams reikia eiti į Dūmą.“ Tiek Leninas, tiek Stalinas į politiką žvelgė iš šachmatininkų pozicijų. „Tas pats NEPAS (Naujoji ekonominė politika–red. pastaba) irgi galėjo turėti tikslą išaiškinti visus, kurie ką nors gali, kad vėliau juos sunaikintum“, – pažymėjo N. Šepetys.

Knygoje, pasak N. Putinaitės, nėra pilnai atskleistas manipuliavimas nacionalinėmis mažumomis, ką bolševikai labai sėkmingai darė. Leninas grynai pragmatiškai nusprendė pripažinti tautų nepriklausomybę, kad vėliau galėtų vėl atgal jas atsiimti, galvodamas apie pasaulinę revoliuciją. „Niekada rimtai netikėjau, kad Leninas rimtai tikėjo pasauline revoliucija, o šita knyga mane įtikino.“ Leninas siuntė pinigų užsienio komunistams, atimdamas juos iš badaujančių žmonių. Jis nemanė, kad tautos turi būti nepriklausomos – kaip ir valstiečiai. „Jis manė, kad reikia suteikti valstiečiams žemę tik tam, kad jie išžudytų dvarininkus, o vėliau planavo juos represuoti ir paversti dar didesniais vergais, negu buvo baudžiauninkai. Ta knyga išsklaido daug mitų, kuriuos propagavo sovietai ir kurie dar vis persiduoda dabartiniam supratimui“, – teigė filosofė.