Algirdas Julius Greimas (La Chaussée, 1990 m.). Jean-Marie Floch nuotrauka

Literatūros mėnraštis „Metai“ (2019 m. Nr. 2)

Praėjo dveji metai po Algirdo Juliaus Greimo šimtmečio minėjimo. Kaip prisimename, UNESCO buvo įtraukusi jį į minėtinų pavardžių sąrašą, Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbė A. J. Greimo metais, surengta nemažai įvairių renginių, parodų, išleista keletas fundamentalių paties A. J. Greimo ir jam skirtų leidinių.

Ar ką pakeitė proginiai metai? Taip, A. J. Greimo vardas, kaip ir semiotika, suskambėjo Lietuvoje. Ar mūsų akademinėje, kultūrinėje terpėje reflektuotos, įvertintos idėjos, pirmą kartą publikuoti jo darbai, archyvinė medžiaga? Ne, tiek fundamentalusis „Maupassant. Teksto semiotika“, tiek A. J. Greimo asmenybei skirtas knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmatomis liko paminėti tik asmeniniuose pokalbiuose.

Atrodo, kad tokio paties likimo sulauks ir neseniai pasirodęs antrasis A. J. Greimo moksliniams darbams skirtas beveik septynių šimtų puslapių tomas. Reflektuodami atliekamų darbų reikšmę ir jų atgarsių situaciją siūlome dar vieną potėpį šiam daugialypės ir daugiareikšmės asmenybės portretui.

2017 metų vasarą, minint A. J. Greimo šimtmetį, jo žmona TERESA MARY KEANE GREIMAS lankėsi Lietuvoje ir akademinėje „Baltų lankų“ stovykloje skaitė pranešimą „Gyvasis Greimas“. Sutikusi pasikalbėti, ponia Teresa paprašė pateikti klausimus. Klausimų turėjau daug, nes atsirado galimybė pakalbėti su A. J. Greimui artimu žmogumi – moterimi, kuri ne tik lankė jo seminarus, skaitė jo knygas, bet ir praleido su juo paskutiniuosius metus: kartu dirbo, diskutavo, keliavo. Mūsų pokalbį ponia Teresa pradėjo nuo klausimo, į kurį ji, prisipažino, negalinti iškart atsakyti.

Algirdas Julius Greimas (apie 1985 m.). Šeimos archyvo nuotrauka

Teresa Mary Keane Greimas: Jūs klausėte apie Greimą ir Miguelį de Unamuną. Tai labai sudėtingas ryšys ir susijęs su kitu jūsų klausimu apie tikėjimą. Šiuos du klausimus būtų galima susieti, bet aš norėčiau apie tai pagalvoti. Nes kalbant apie Unamuną didžioji problema – kaip interpretuoti nemirtingumą ir jo dviprasmišką požiūrį į tikėjimą. Štai kodėl manau, kad Greimas ir Unamunas turi daug ką bendro.

Tai įdomu, nes Greimas neminėjo Unamuno savo teoriniuose darbuose. Pirmą kartą apie Unamuno ir Greimo ryšį perskaičiau 2001-aisiais jūsų interviu Meksikos žurnale. Vėliau sąsajų su juo radau skaitydama Greimo laiškus. Tai netyrinėta tema, ypač jeigu ją galima susieti su klausimu apie tikėjimą…

…ir klausimu apie žmogų. Sakydama „žmogų“, turiu galvoje Unamuno knygą „Del sentimiento trágico de la vida“, kuri prasideda skyriumi „Žmogus iš kūno ir kraujo“. Todėl galėtume pradėti kalbėti nuo „žmogaus“ – nuo dar vieno juos siejančio dalyko. Tai labai įdomi neištyrinėta teritorija…

Savo klausimuose paminėjote Greimo straipsnį „Parabolė – gyvenimo forma“. Tai labai svarbus straipsnis kalbant ne apie Greimą ir tikėjimo bei religijos problemą, bet apie figūratyvumą, apie figūratyvinės kalbos – mūsų vartojamos figūratyvinės kalbos – veiksmingumą. Tai leidžia man kalbėti apie aiškiai dviprasmišką Greimo požiūrį į religiją. Jam patiko visos religijos. Ir tai suprantama, nes kalbame apie žmogų, kuris ieškojo universalaus mąstymo

Greimas buvo tam tikrų religinių pažiūrų žmogus, t. y. katalikiško tikėjimo, bet kai aš jį sutikau, o tai buvo devinto dešimtmečio pradžioje, jis vedė savo seminarus Teologijos fakultete, kur jį supo protestantai. Jam labai patiko protestantai ir jų požiūris į tekstą: Marie-Louise Fabre, Jacquesʼas Descreaux, Jeanas Petitot, Ivanas Darraut-Harris. Būti protestantu Prancūzijoje reiškia užimti tam tikrą istorinę poziciją – tai susiję su reformacija ir kontrreformacija.

Taigi Greimas džiaugėsi galėdamas dirbti su protestantais prie tekstų ir jų analizės. Žinoma, yra Liono grupė, kuri leidžia žurnalą „Semiotika ir Biblija“ („Sémiotique et Bible“) – jie ne protestantai; bet protestantai, apskritai paėmus, labiau domėjosi Biblija nei katalikai. Tačiau Greimas taip pat domėjosi Koranu, Tora. Jo domėjimasis turbūt labiau susijęs su mąstymu ir kalba negu su religija kaip tokia.

Apie savo asmeninį santykį su tikėjimu jis nekalbėdavo. Štai kodėl teigiu buvus nevienareikšmišką požiūrį. Daugeliu atžvilgių jis laikėsi katalikiškos pozicijos. Bet, kaip sakiau, mėgo protestantus ir prielankiai žvelgė į visas religijas, jeigu jos – kuriančios, o ne destruktyvios politinės galios ar institucijos. Jį domino religija ne kaip institucija (tokia jį baugino), bet kaip figūratyvumas, kaip naratyvumo konstrukcija ir panašiai.

Jis žiūrėjo labiau kaip semiotikas, kaip į tekstą, diskursą…

Panašiai, kai jūs klausiate, kodėl jį domino parabolė. Jis žiūrėjo ne iš religinio požiūrio taško, bet todėl, kad parabolė buvo vienas veiksmingiausių būdų, kurį Jėzus pasitelkė kalbėtis su žmonėmis, nes jie užduodavo jam naivius klausimus tikėdamiesi racionalaus atsakymo. Šiame straipsnyje Greimas aiškina figūratyvumą, analizuoja figūratyvinę kalbą, kurią mes naudojame ir kuri yra labai veiksminga. Parabolė – tam tikra į klausimus atsakanti racionali abstrakcija.

Mane domina Greimas kaip asmenybė. Gerai pažįstame jį kaip įvairių darbų autorių, semiotiką, mitologijos, lietuvių literatūros, kultūros tyrėją, bet atrandami nauji tekstai atskleidė, kad ne tiek daug žinome apie jį kaip apie žmogų… Naujų žinių surenkame iš jo mokinių, kai kurių nuogirdų, bet vis tiek matyti ar galima nujausti, kiek daug nežinome.

Manau, kad tai galima paaiškinti. Greimo kartos žmonės Prancūzijoje nekalbėjo apie žmogų. Štai kodėl šių „Baltų lankų“ stovykloje skaitytame pranešime grįžau prie Cervanteso, prie Verlaineʼo, prie žmogaus ir jo darbų. Cervantesas kaip žmogus pirmajame Greimo straipsnyje ir Greimas kaip žmogus bei jo veikla. Apie tai anksčiau nebuvo kalbama, nes prieštaravo tam, ką jie darė, kuo tikėjo septintajame dešimtmetyje, t. y. žmogus neįdomus, įdomūs jo darbai, kitaip sakant, žmogus ir yra jo darbai.

Tam tikra prasme Greimas tai pasako savo pirmajame straipsnyje teigdamas, kad Cervantesas tampa Don Kichotu. Autorius išnyksta savo paties kūrinyje. Tačiau taip buvo Greimo veiklos pradžioje. Vėliau jis tapo teoriškai nepajudinamas, tvirtindamas, kad mums nerūpi žmogus, mums rūpi tekstas, hors du texte point du salut! Jis tai kartojo, kol išmokome mintinai.

Tai taip pat susiję su prancūziška tradicija nesikišti į žmonių gyvenimą. Svarbūs buvo teoriniai žvilgsniai, sociologinės pozicijos. O tada devinto dešimtmečio pabaigoje iš Greimo pradėjo imti interviu. Pradžioje jis pasisakydavo politikos, Lietuvos išlaisvinimo ir panašiais klausimais. Vėliau pradėjo uždavinėti asmeniškesnius klausimus, ir jam ėmė patikti į juos atsakinėti. Savo pranešime ir aš pirmą kartą kalbėjau apie jį kaip apie žmogų, bet jis tam jau buvo atvėręs duris.

Algirdas Julius Greimas Grenoblyje (1937 m). Daivos Kviklienės asmeninio archyvo nuotrauka

Tai, ką Greimas kalbėjo apie Cervantesą 1943 metais – apie meilę ir žmogiškąjį gerumą – kalbėjo apie save. Žinoma, žmones žavėjo jo teorija, tos teorijos gelmė, teorijos gelmės estetika, bet taip pat juos žavėjo atmosfera, kurią jis sukūrė. Greimas visada kiekvienam turėjo laiko.

Dabar turime Greimo asmeninius raštus – jo laiškus, interviu, juodraščius – jo atvirumą pasauliui, o šalia – teoriniai darbai. Kaip susieti šiuos skirtingus tekstus, iš jų kylančias pažiūras, pozicijas, kurios kartais net prieštarauja viena kitai? Ar keičiasi idėjinis palikimas, teorijų sampratos, kai atsiskleidžia visapusiškas asmuo? Kaip Prancūzijoje į tai žiūrima?

Dabar Prancūzijoje mažiau domimasi teorija ir vis daugiau – komunikacija. Žmonės, jų asmenybės skleidžiami įvairiais žmogiškaisiais aspektais, kitaip sakant, priimtinesnėmis formomis, t. y. ieškoma priimtinesnės formos kalbėti apie žmogų, klausti ir girdėti apie jį.

Bet kai laiškai išspausdinti, negalima jų ignoruoti. Prancūzijoje dar nepublikuoti Greimo laiškai, pavyzdžiui, savo mokiniams, draugams, kolegoms…

Aš žiūrėčiau į tai atsargiau. Kalbant apie laiškus, tikrai žinau, kad jis sudegino tai, ką norėjo sudeginti. Aš jo nestabdžiau. Šiandien žvelgdama atgal kartais galvoju, kad gal reikėjo jį sustabdyti, bet tai buvo jo pasirinkimas, ir jis žinojo, ką daro. Aš išsaugojau tai, ką jis paliko, – tai, ką norėjo palikti, arba tai, ko nenorėjo atsikratyti, o tai, mano manymu, ne tas pats.

Grįžkime prie jūsų. Minėjote, kad atvykote į Greimo seminarą iš anapus vandenyno, iš Meksikos. Ar ten studijavote?

Aš esu kalbininkė, romanų kalbų specialistė. Susidomėjau etnografija, sociolingvistika. Nuvykau į Meksiką studijuoti, tyrinėjau majų lakandonų indėnus Pietų Meksikoje, netoli Gvatemalos sienos. Mano tyrimų objektas buvo komunikacija tarp motinos ir vaiko. Taigi domėjausi įvairiais dalykais, kol galiausiai nusprendžiau, kad jiems reikia bendros teorijos. Vienas draugas, geras meksikiečių poetas, pasiūlė paskaityti Greimą. Taigi aš skaičiau Greimą Meksikoje dar prieš pažintį su juo pačiu. Kaip ir jūs, apie jį žinojau iš teorinių darbų. Pradėjau nuo knygos „Apie prasmę I“, tada skaičiau „Semiotika ir socialiniai mokslai“ – tai buvo įdomu ir susiję su tuo, ką tuo metu dariau. Vėliau paėmiau didelį svarbų veikalą „Struktūrinė semantika“. Viską skaičiau prancūziškai.

Aštuntajame dešimtmetyje Greimas buvo gerai žinomas akademiniuose sluoksniuose. Tuo metu skaitėme Rolandʼą Barthesʼą, o tada – Greimą. Tad kai atvykau į Prancūziją, juos abu buvau skaičius, kaip ir, žinoma, kitus svarbius autorius – kaip Claudeʼą Lévi-Straussą bei Georgesʼą Dumézilį. Žinojau, kad Greimas veda seminarą École des hautes études, ir pagalvojau, kad tai labai įdomi vieta studijuoti, ne tokia kaip Sorbona, kuri yra labai griežtai vertikali, instituciška. École des hautes études buvo skirta tiems, kurie netilpo į įprastas disciplinines struktūras. Jis vedė struktūrinės semantikos seminarą, kuris vykdavo vieną kartą per savaitę.

Atvykusi į Prancūziją aš nusprendžiau įgyti D. E. A., Diplôme dʼétudes approfondies. Mes turėjome du magistro studijų laipsnius: įgijus vieną buvo galima siekti D. E. A., po kurio atliekamos doktorantūros studijos. Dėl šio diplomo kreipiausi į Greimą. Tam reikėjo lankyti du seminarus ir dar bendrą seminarą trečiadieniais antrą po pietų. Aš lankiau folklorą pas Josephą Courtésą, literatūrą, literatūros analizę pas Jeaną Claudeʼą Coquet ir didįjį seminarą.

Kokie tai metai? Ar galėtumėte apibūdinti Greimo seminaro atmosferą? Koks jis buvo? Koks jis išliko jūsų atmintyje?

Greimo seminarą pradėjau lankyti 1982 metais. Mes visi buvome atvykę iš kitų kraštų. Aš priklausiau Lotynų Amerikos grupei. Ją sudarė atvykusieji iš Venesuelos, Brazilijos, Argentinos, Meksikos, Peru, Gvatemalos. Dėvėdavau pončą, kad visi galvotų, jog esu lotynų amerikietė (juokiasi).

Taigi visi lankėme seminarą, kuris tuo metu jau vyko Faculté de théologie, gatvėje Rue de Saint-Jacques. Salė visąlaik buvo sausakimša. Kartais tekdavo šonuose pristatyti kėdžių. Aš sėdėdavau priekyje, norėdama būti tikra, kad suprantu, kas vyksta. Greimas dūmijo kaip kaminas viso seminaro metu. Beje, taip pat elgėsi ir Courtésas. Tvyrojo tartum koks religinis – tai, ką pavadinčiau voile de fumée – dūmų šydas, kuris juos gaubė. O tai, akivaizdu, – etnologiškas, antropologiškas būdas bendrauti su dievais (juokiasi). Jie traukė dūmą po dūmo, ir kartais būdavo sunku ištverti.

Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas. Jis grįždavo prie to, kas paprasta ir nesudėtinga. Pradėdavo nuo paprastų, vienas po kito užduodamų klausimų, ir pamažu eidavo vis giliau ir giliau. Ir tai būdavo estetiškai įtikinama. Nes kai pirmą kartą ateidavai į seminarą, nieko nesuprasdavai. Tai nebuvo susiję su tuo, kad kalbėjome skirtingomis kalbomis: aš nuo vaikystės kalbėjau prancūziškai, taigi kalba nebuvo problema. Tai buvo susiję su mąstymu, su mąstymo struktūra. Tą patį pasakytų bet kuris, lankęs seminarą, net ir prancūzai.

Kad pradėtum suprasti, kas kalbama, reikėjo laiko. Bet tame seminare buvo kažkas – ir tai labai įdomu, – ko tu nesupratai, bet žinojai, kad tai svarbu. Prisimenu, kad pradžioje galvojau, na gerai, pažiūrėsim, kas čia vyksta, bet pamažu viskas įsisuko ir pradėjo nešti toliau ir toliau nuo to, kaip aš buvau įpratusi mąstyti. Sėdėdavome ir pamažu įsitraukdavome. Po seminaro didelė grupė eidavome į kavinę, kur tęsdavome pokalbį, aptardavome kitus dalykus, ir Greimas visada ten būdavo. Po seminaro jis niekur nepabėgdavo.

Tai, ką Greimas kalbėjo apie Cervantesą 1943 metais – apie meilę ir žmogiškąjį gerumą – kalbėjo apie save. Žinoma, žmones žavėjo jo teorija, tos teorijos gelmė, teorijos gelmės estetika, bet taip pat juos žavėjo atmosfera, kurią jis sukūrė. Greimas visada kiekvienam turėjo laiko.

Jis buvo kilnus ir atviras, tačiau tuo pat metu, kai tai būdavo susiję su mąstymu, buvo labai griežtas ir nepalenkiamas. Ne viską priimdavo, ką sakydavo žmonės. Iš tikrųjų, jeigu gerai neišmanei teorijos, apie ją būdavo geriau ir nekalbėti. Bet tuo pat metu jis nemėgo žmonių, kurie tuščiai postringaudavo prisidengę sudėtingomis metateorijomis.

Jis parašė ir išleido „Senosios prancūzų kalbos žodyną“, kuris buvo tam tikra biblija viduramžių tyrinėtojams. Visi žinojo, kad „Greimas“ reiškia senosios prancūzų kalbos žodyną. Žmonės, kurie nežinojo, kad jis semiotikas, jį žinojo kaip šio žodyno autorių. Jis norėjo tęsti šį darbą: pagauti prancūzų kalbą prieš pasirodant XVII a. klasikams.

Taigi būdami mokiniais bijojote užduoti kvailų, ne į temą klausimų? Ar klausdavote, pavyzdžiui, „Ką Jūs manote“? Ar jautėte, kad geriau klausytis, negu klausti?

Kai susipažindavai geriau su teorija, kai pradėdavai su ja dirbti, tada, žinoma, įvykdavo dialogas. Priešingu atveju sėdėdavai ir klausydavai.

Daugelis šį didžiulį seminarą lankiusių žmonių nebuvo semiotikai, jie atėjo iš skirtingų disciplinų. Greimas visą laiką kvietė žmones iš skirtingų disciplinų. Ir tada prasidėdavo kova. Vykdavo karštos diskusijos. Kova vyko ne tarp mokinių, studentų ir mokytojo, bet tarp disciplinų.

Jei norėjai kalbėti Greimo seminare, būti semiotiku, turėjai būti labai drąsus. Greimas būdavo impitoyable, nes gindavo savo gyvenimą, o gyvenimas – tai jo mąstymo būdas.

Taigi seminare kalbėdavo Greimas, o paskui vykdavo diskusijos?

Iš pradžių taip ir buvo. Vėliau, tuo metu, apie kurį kalbame, pranešimus skaitydavo ir kiti, tada diskutuodavo, būdavo išsakomi skirtingi požiūriai. Ir tai svarbu pabrėžti, nes, iškilus įtampai tarp semiotikos ir filosofijos, kuri teigia, kad mes galime apmąstyti visas disciplinas kaip tam tikrą metadiscipliną, semiotika sako – mes tai irgi galime. Mąstyti apie save, apie kitas disciplinas, įtraukti jas į semiotinį mąstymą, suteikti joms vietą semiotiniame mąstyme – būtent tai Greimas gynė. Semiotika – tai bendras būdas mąstyti apie žmogaus mąstymą.

Kada Greimo seminare jūs pradėjote uždavinėti klausimus?

Tai buvo ne seminare. Klausimus dažniau uždavinėdavome kavinėje, po seminaro, kur galima paklausti ne taip formaliai.

Kaip seminaras rutuliojosi toliau? Ar dalyvavote iki galo? Koks buvo jo likimas?

Paskutinius dvejus trejus metus prieš Greimui išeinant į pensiją persikėlėme į Maison dʼAmérique Latin, taigi seminaras vyko nebe Teologijos fakultete, bet Lotynų Amerikos institute. Ten jis buvo gerokai mažesnis. Būtent ten aš pirmą kartą kalbėjau, pristačiau savo darbą apie spąstus, semiotinę Italo Calvino analizę. Po kelerių metų Greimas išėjo į pensiją, ir tai buvo seminaro pabaiga.

Kartu su Greimu atlikote didžiulį kalbotyros darbą – parašėte „Vidurinės prancūzų kalbos (Renesanso) žodyną“, kurį išleidote tuoj po Greimo mirties. Kaip jis pakvietė jus dirbti kartu?

Greimas planavo šį darbą. Kaip žinote, jis parašė ir išleido „Senosios prancūzų kalbos žodyną“, kuris buvo tam tikra biblija viduramžių tyrinėtojams. Visi žinojo, kad „Greimas“ reiškia senosios prancūzų kalbos žodyną. Žmonės, kurie nežinojo, kad jis semiotikas, jį žinojo kaip šio žodyno autorių. Jis norėjo tęsti šį darbą: pagauti prancūzų kalbą prieš pasirodant XVII a. klasikams. Mes pradėjome nuo 1340 metų, t. y. pabaiga laikotarpio, prie kurio Greimas dirbo „Senosios prancūzų kalbos žodyne“, iki 1611 metų, kai pasirodė Cotgraveʼo žodynas. Apie šio žodyno rašymą jis galvojo daugelį metų.

Kaip jis kaupė medžiagą? Kokia tai buvo medžiaga: tekstai, knygos?

Atsakymas būtų – menininkas dirba su tuo, ką sukūrė kiti menininkai. Jis yra palikimo dalis. Būdamas kalbininkas tu taip pat esi palikimo dalis. Tu neišgalvoji tų dalykų, jie ateina iš tekstų, pavyzdžiui, išleidžiama XV ar XVI a. autoriaus knyga, papasakojama biografija ir taip toliau. Mes dirbome su tekstais, kurie jau buvo išleisti: grožinės knygos, įvairūs autoriai. „Senasis prancūzų kalbos žodynas“ buvo pagrindas, nuo kurio atsispyrę ėjome tolyn.

Būtų labai įdomu paskaityti šio žodyno įvadą. Jame rašome, kaip naudotis žodynu. Taip pat įdomu, kad buvome paskutiniai amatininkai, kurie dirbome su kortelėmis, t. y. turėjome per pusę padalintus A4 formato lapus, ant kurių rašydavau. Taigi buvome patys paskutiniai amatininkai, nes paskui viršų paėmė technologinis pasaulis, ir buvo pradėtas „Trésor de la langue française“. Šio žodyno rašymas buvo didžiulio masto darbas, kvietė ir mane.

Algirdas Julius Greimas Grenoblyje 1937 m. gegužės 23 d. Šeimos archyvo nuotrauka

Kai žurnalistai paklausė, koks būtų XX a. įvaizdis, Greimas pasakė, kad tai – drugelių slėnis rožių saloje. Milijonai skrendančių drugelių ir lengvumo jausmas. Kai artėji prie mirties, to net nesuvokdamas, lengvumas tampa nuolatine apmąstymų tema. Apie tai jis užsiminė rugsėjį, keletą mėnesių prieš mirtį. Tai buvo paskutinis Greimo interviu.

Ar nebijojote imtis tokio darbo – rašyti XIV–XVI amžiaus prancūzų kalbos žodyną? Tai buvo jums iššūkis. Ar priėmėte pasiūlymą kaip galimybę?

Prie žodyno darbo priėjome pamažu, nežinojome, ar dirbsime kartu, ar ne. Pradžioje tai buvo kaip eksperimentas. Negali iš anksto žinoti, kaip seksis dirbti su kitu žmogumi. Greimas mėgo dirbti su kitais. Jis dirbo su Ericu Landowskiu, su Jacquesʼu Fontanille, su Courtésu rašė semiotikos žodyną. Taigi jam patiko dirbti su kitais, bet tai buvo rizikinga. Turėjome pasitikrinti, ar galime kartu dirbti. Mus sujungė meilė kalbai, meilė žodžiams, kuri ir sukūrė atmosferą, leidusią dirbti kartu. Mane taip pat labai domino XV–XVI a. pradžios prancūzų kalba, nes sintaksiniu požiūriu ji gerokai laisvesnė už klasikinę prancūzų kalbą. Didieji prancūzų klasikai pateikia labai fiksuotą struktūrą, o prieš tai buvusi XVI a. prancūzų kalba sintaksiškai gana laisva.

Jums reikėjo perskaityti labai daug knygų…

Taip. Tam skyrėme visą savo laiką. Į gyvenimo pabaigą Greimas turėjo labai daug planų. Taigi didžiąją laiko dalį mes dirbome. Kokia kasdienybė, jos ritmas? Jos ritualai? Greimas dirbdavo kiekvieną dieną. Vienintelė laisva diena – sekmadienis. Nors mes kalbame apie Greimą paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, neabejoju, kad taip buvo ir anksčiau. Jis keldavosi šeštą ryto.

Aš nedaug žinau apie šias jo gyvenimo valandas, nes keldavausi vėliau. Pasiruošdavo kavos ir skaitydavo detektyvus. Kiekvieną pirmadienio rytą manęs laukdavo pareiga iš Le Chaussée bibliotekos atrinkti septynis romanus – klasikinius detektyvus – ir atnešti juos žemyn kaip tos savaitės skaitymo davinį. Jis skaitydavo po vieną romaną per dieną. Pusryčiaudamas. Kodėl detektyvai? Dauguma buvo amerikiečių autoriai, pavyzdžiui, Raymondas Chandleris, nes ten daugiau veiksmo, bet esu užtikusi jį skaitantį ir Agathą Christie! Tai buvo nuostabu! Aš jam sakydavau – tu jau tai skaitei, o jis atsakydavo, kad tai nesvarbu. Jis užmiršdavo, kaip detektyvai baigdavosi, jam tai nebuvo įdomu. Greimą domino tik, kaip tam tikras naratyvumas atsiskleidžia savo elementariausioje formoje.

Visus romanus jis skaitydavo prancūziškai. Pusryčiaudamas. Ir tai buvo ritualas. Man atrodo, kad vėliau jis rašydavo laiškus, tvarkydavo reikalus telefonu, o tada jau kibdavom į savo darbą.

Baigęs darbus vakarais jis eidavo pasivaikščioti su Rudžiu. Kaip Immanuelis Kantas visada eidavo tuo pačiu metu, tuo pačiu keliu, apsukdavo ratą ir grįždavo. Tai buvo truputį pasimankštinimas, šviežio oro įkvėpimas kartu su šuniu, kartu su savimi.

Aš kartais atostogaudavau ir išvažiuodavau, bet Greimas nelikdavo vienas, pas jį į La Chaussée atvykdavo žmonių, ir jis visą laiką dirbdavo. Pagrindiniai kaimelio gyventojai buvo žemės ūkio darbininkai. Kartą važiavau dviračiu ir sutikau ūkininką bei jo tėvą. Pastarasis paklausė, ką veikia Greimas, sakau, dirba namie. Ką dirba? – paaiškinau, ir jis atsakė: „Ah! Il travaille du chapeau!“, t. y. ūkininko tėvas nežinojo, ką jis dirba. Greimas nelabai bendraudavo su aplinkiniais.

Bet jį lankė mokiniai: Landowskis, Jacquesʼas Geninesqua, Mannaras Hammadas, Fontanille, su kuriuo rašė „Pasijų semiotiką“. Atvažiuodavo ir svečių iš Lietuvos.

Ar Greimas mėgo gaminti? Sau arba svečiams? Ar buvo gurmanas, maisto estetas?

Jis mokėjo pasigaminti elementarius dalykus. Greimas mėgo lietuviškus patiekalus – jie primindavo jam namus. Ir kai Le Chossée nusipirko namą – tiesą sakant, tai buvo ne namas, o buvęs tvartas, – pirmiausia pasodino beržų. Beržai jam reprezentavo Lietuvą.

Muzika, kiti menai? Ar Greimas mėgo klausytis muzikos?

Mėgo skaityti poeziją. Akivaizdu, kad mėgo dailę.

Kaip pasiekdavo jį dailės kūriniai?

Atrodė, kad viską žino mintinai. Turėjo fenomenalią atminį. Mes kartu su juo tyrinėjome nuogumą Renesanso tapyboje ir šį tyrimą pristatėme Bilbao 1991 metais (tai buvo paskutinė Greimo kelionė į užsienį). Analizavome tris moterų aktus. Galvojome apie knygą – vizualinės semiotikos, plastinės semiotikos darbą, parašytą iš ikonografinio, ikonologinio požiūrio taško. Pradėjome nuo Tiziano Veneros su jaunu kupidonu ir vargonais grojančiu vyru, kuris šnairuoja į deivę. Paskui turėjo būti Tintoretto besimaudanti Suzana, kur pasirodo ją stebintys žiūrovai, o paskutinis ikonologinis etapas – Cranacho „Nimfa prie fontano“. Bet sumanyto darbo nepabaigėm.

Kas parinko temą ir objektus? Kaip jūs nusprendėte to imtis?

Žmogaus, ypač mąstytojo, gyvenimo pabaigoje sugrįžta estetika – kaip tam tikras paskutinis etapas. Žinoma, Greimas estetika domėjosi visą gyvenimą. Bet į gyvenimo pabaigą jis ėmė mąstyti daugiau apie nuogumą, apie grožį. Grožį matė visur esantį. Taigi, jam artėjant prie gyvenimo pabaigos, mes tyrinėjome Renesansą, akivaizdu, susidūrėme su Renesanso grožiu, su skirtingais jo variantais. Savo darbe rodėme, kaip Cranachas eksperimentuoja: iš pradžių kūnas nupieštas su vienokia sukryžiuotų kojų padėtimi, tada – jos sukryžiuojamos kitaip, ieškoma pusiausvyros. Tačiau nebaigta knyga yra nebaigta knyga.

Be Renesanso grožio tyrinėjimų, turėjome ir kitų projektų. Mes abu vis dar domėjomės mitologija. Vienas iš mūsų projektų buvo lyginamoji mitologija, keltų ir lietuvių mitologiniai tyrinėjimai. Viena šio lyginimo priežasčių buvo ta, kad mėnulis abiejose – vyriškos giminės. Kultūriniu požiūriu tai viską keičia. Tai turėjo būti mūsų svarstymų atskaitos taškas.

Taip pat galvojome rašyti apie Rudį. Pavyzdžiui, vakare mes sėdime, kurį laiką žiūrime televiziją, o tada žvilgtelime į Rudį: aš paimu veidrodį, padedu jį priešais Rudį, ir stebime, kaip jis reaguos. Tai turėjo būti graži knygelė. Mes nieko neparašėme, liko tik idėja, nes buvome tik pradėję apie tai kalbėti. Ir tai buvo dar vienas mus siejantis dalykas. Rudis buvo labai ištikimas draugas.

Dar vienas – ne rašytinis – projektas buvo aplankyti ispanakalbes šalis. Norėjome įtraukti daugiau ispaniškų elementų į mūsų apmąstymus; žinoma, tai buvo labiau mano intencija, bet Greimui ši mintis irgi patiko. Kartu nuvykome į Kanadą, į Bilbao, galvojome ir toliau keliauti.

Greimas turėjo žinoti, kad jam nedaug liko gyventi. Aš pati niekada apie tai negalvojau, bet jis tikriausiai žinojo. Štai kodėl jis man sakė: „Changeons de vie, Carmen!“ Tai iš Prospero Mérimée apysakos „Karmen“. Ir tai buvo ironija, nes donas Chosė norėjo vykti kartu į Amerika, norėjo, kad Karmen priklausytų tik jam, bet ji atsisakė. Todėl jis ją nužudė, kad liktų drauge amžinai.

Greimo mirtis man buvo netikėta. Jis jau buvo patyręs kažką panašaus į insultą, po kurio turėjo vartoti vaistus – šimtus tablečių. O tabletes, žinoma, užgerdavo vynu. Mums būnant Bilbao jis tikriausiai rimtai susirgo, bet kadangi gėrė tuos vaistus, tai greičiausiai ir pats to nesuprato. Kaip sakiau, aš irgi nesupratau.

Gal dar norėtumėte ką nors pasakyti? Ko jūsų nepaklausiau?

Galėčiau kalbėti valandų valandas. 1999 metais apsigyniau figūratyvinei semiotikai skirtą disertaciją, kurios vadovas buvo Fontanille. Aš plėtojau Greimo figūratyvumo teoriją, o analizės korpusą sudarė Italo Calvino kūryba, ypač jo romanas „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Žinoma, disertaciją dedikavau Greimui. O paskui aš palikau semiotiką. 
Dėsčiau vizualinę semiotiką Limože, bet gavau ispanų kalbotyros specialisto vietą. Žinoma, labai mėgstu Lotynų Amerikos literatūrą, pavyzdžiui, Cortázarą. Kai Greimas rašė „Apie netobulumą“, mes nemažai kalbėjomės apie tos nepaprastos Cortázaro novelės „Parkų begalybė“ prasmę. Taip pat kartu dirbome prie Rilkės eilėraščio „Fortepijono pratybos“. Semiotiškai žiūrint jis labai aiškus.

Ir dar, greičiausiai tai buvo 1991 rugsėjį, jau kai grįžome iš Bilbao, į La Chossée buvo atvykę iš Italijos paimti iš Greimo interviu ir jį nufotografuoti. Interviu buvo skirtas knygai, kurioje išspausdino interviu su šimtu svarbiausių XX amžiaus žmonių. Vienas jų, žinoma, buvo Greimas. Visiems uždavė tuos pačius klausimus: „Kurį XX amžiaus epizodą labiausiai įsiminėte?“ ir „Kaip Jums atrodo, nuo kada savo gyvenime Jūs labai aiškiai supratote, kas esate ir ką dirbate?“

Greimas atsakė, kad tai sužinojo iš Paulio Ricœuro, kuris manė, kad Greimo gyvenimas ir darbai eina ta pačia trajektorija. Ir Greimas pasakė: „Pagaliau aš supratau, kad aš buvau sąžiningas su savimi, sau ištikimas.“ Įdomu, kad norėdamas kalbėti apie save, jis pirmiausia kalba apie Ricœurą, prieina prie savęs per Ricœurą, ir tai tikrai negalėjo būti niekas kitas, tik Ricœuras. Be to, tuo metu jis mąstė estetinėje plotmėje: kai žurnalistai paklausė, koks būtų XX a. įvaizdis, Greimas pasakė, kad tai – drugelių slėnis rožių saloje. Milijonai skrendančių drugelių ir lengvumo jausmas. Kai artėji prie mirties, to net nesuvokdamas, lengvumas tampa nuolatine apmąstymų tema. Apie tai jis užsiminė rugsėjį, keletą mėnesių prieš mirtį. Tai buvo paskutinis Greimo interviu.