Kun. Ramutis Janšauskas. „Mūsų žodis“ nuotrauka

Pokalbis publikuotas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos mėnesinio žurnalo „Mūsų žodis“ 2019 m. balandžio mėnesio numeryje.

Su Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos kunigu Ramučiu Janšausku susitikome pakalbėti apie artėjančias šv. Velykas be išankstinio pokalbio plano. Šnekantis atsirado vietos mintims apie bendruomenę, empatiją ir gebėjimą pristabdyti greitai bėgantį laiką.

Pakalbėkime apie tai, ko žmogui šiandienos pasaulyje kartais labai trūksta – tikros bendrystės, nesumeluoto rūpinimosi kitu.

Kai buvo atvažiavęs popiežius Pranciškus, man labai patiko jo mintis – aš ją plėtoju ir cituoju. Jis, aišku, tuomet kalbėjo jaunimui, bet tie žodžiai tinka apskritai mūsų dabartinei visuomenei: „Mažiau žiūrėkite į veidrodį.“ Metaforiškai popiežius ištarė, kad mes labai susitelkę į save pačius. Šiuolaikinis jaunimas tarsi labai tolerantiškas, pakantus, bet dar popiežius Jonas Paulius II perspėjo, kad ateina šio meto liga – tolerancija, kurią galima prilyginti apatiškumui, abejingumui. Pastebiu, kad dažnai tas jaunas žmogus tyli tyli, kol svarbūs, sudėtingi dalykai neliečia jo asmeniškai, bet priešingu atveju – ima smarkiai šiauštis, baigiasi visa tolerancija. Taigi, grįžtant prie veidrodžio principo, galima sakyti, kad, kai žiūri tik į veidrodį, tik į save, tuomet asmeninė nuomonė pradeda darytis pati svarbiausia.

Senajame Testamente Pradžios knygoje yra toks sakinys: „Dievas sukūrė žmogų ir sako: „Negera žmogui būti vienam.“ Reikėtų sakyti – kenksminga, neįmanoma būti vienam. Tai yra mūsų būties paradoksas: mes esame sociumas, mus kažkas sieja, bet kartu ir atsitraukiame į save. Bet tik būdamas bendruomenėje, tu nori nenori turi išeiti iš savęs, pamatyti kitą, šalia esantįjį. Man veidrodis yra kitas žmogus.

Kaip tai susiję su empatija? Gailesčiu ir atlaidumu? Ar mes neišgyvendinam tokių dalykų susikoncentravę tik į save?

Mes dažnai daug kalbam apie jausmą. Aš nesu prieš jausmą. Bet empatija gilumine ir pločio prasme yra ne tik jausmas, ji jungia ir protą, ir jausmą, ir valią. Mūsų gyvenimas nėra vien tik jausmas. Pavyzdžiui, šeimoje – gal jausmas ir susilpnėja, bet juk tas ryšys nėra vien biochemija. Jei įjungi ir valią, ir protą, gali iš naujo pažiūrėti į sutuoktinį. Suprasti, kad tai, kas seniau buvo lengva, dabar dėl to privalai pasistengti. Taigi sukaupi valios pastangas ir, žiūrėk, kas nors pavyksta. Po kurio laiko galbūt ir jausmas sugrįžta. Labai gražu stebėti, kaip vyresnio amžiaus poros eina susikabinusios rankomis. Tai jau tikrai kažkas kita, ne biochemija. Aš nesakau, kad tai yra daugiau, bet kažkas kita. Šito niekas neturės santuokinio gyvenimo pradžioje, šuolio nepadarys – iki šito santykio galima priaugti, atrasti vienam kitą, kai jau gali susikalbėti tyla. Taigi empatija, iš kurios susideda gyvenimo grožis, atsiranda tada, kai tu nevartoji žmogaus kaip daikto, kai jis nėra priemonė, kai žmogus yra tikslas, svarbiausias gyvenimo projektas.

Dažnai ištariate: „Turiu daug laiko“. Šiandien sunku atlaikyti spaudimą iš išorės, darbų greitį, rutinos tempą. Nebeturime laiko pabūti su savimi, įsiklausyti. Kaip to laiko atrasti? Ar jo iš tiesų trūksta?

Jo nei daugiau, nei mažiau – „tik-tik-tik“, tiksi tos pačios sekundės... Tai kas čia yra? Smegenų reikalas... Aš sau turiu tris žodžius, ką daryti su tuo skubančiu laiku. Tiksliau, su mumis skubančiais, ką daryti. Tie trys žodžiai – ritualas, ritmas ir disciplina. Jei šitą kodą bandau prisitaikyti, galiu viltis, kad pavyks suvaldyti gyvenimą, nesuvartoti savęs ir kitų žmonių.

Paaiškinsiu per pavyzdį. Teko neblogai pažinti Vokietijos kultūrą. Vis galvoju, iš kur ta vokiečių olimpinė ramybė? Ogi jie turi savo ritualus. Pavyzdžiui, yra visuotinis ritualas savaitgaliais nedirbti. Ten ištisai baudas moki už triukšmą, už tai, kad sekmadienį įjungi skalbimo mašiną daugiabutyje ar žoliapjovę privataus namo kieme... Jų sociumas taip išvystytas: yra savaitgalis, yra šventinės dienos, tylu, ramu, tu nieko nedaryk – ilsėkis pats ir leisk kitiems ilsėtis. Štai ir ritualas.

Kai kurie jų pliki, sunkūs, o kartais mums ima rodytis nereikšmingi ir nereikalingi. Bet paeksperimentavę su savo gyvenimu mes vis tiek, tikėtina, sugrįšime prie tų ritualų. Po truputėlį ir Lietuvoje toks mąstymas atsiranda: pavyzdžiui, šeštadieniais padedami darbo telefonai, būnama su šeima, išvažiuojama ar išeinama pasivaikščioti. Arba krikščioniškas ritualas – sekmadieniais eiti į Mišias: ryto, vakaro malda. Taigi mes patys privalom susikurti savo asmeninius ritualus, kurių turim disciplinuotai laikytis. Ritmiškai – reiškia ne tada, kada pripuola, o kada nusistatai. Kitaip nebus palankaus laiko ir nuolat rasime priežasčių netesėti pažado.

Tylūs prisipažinimai sau visada būna išskirtiniai. Ar klausėt Dievo, kodėl nematot?

Būna akimirkų, kad taip. Bet yra ir kontrargumentų. Savęs klausiu, o ką daryčiau, jei matyčiau 100 procentų. Nematymas tikrai sunkus dalykas. Bet priprantama, atsiranda gyvenimo įgūdžių. Tai ne apatija, iš tiesų – tai susitaikymas.

Dievo žodis gilus tuo, kad kiekvieną sykį atrandi kai ką nauja. Visai neseniai kitaip išgirdau, atrodo, milijoną kartų girdėtą istoriją, kai pas Jėzų atveda akląjį. Niekada neatkreipiau dėmesio, kad Jėzus jį nusiveda už miesto, toliau nuo žmonių, ir ten pagydo. Gal tam tikra prasme man čia yra atsakymas dėl aklumo: taip, mes norime, kad čia ir dabar įvyktų stebuklas – tuoj pat pasveiktume. Bet Jėzus akląjį vedasi už miesto. Toks poelgis įtraukia ir laiką, ir sukuria procesą. Klausiu savęs – kas yra tas mano miestas? Kas yra mano laikas? Metai, gal penkiasdešimt metų, gal po mirties? Ir kodėl Jėzus aklojo nepagydo prie žmonių? Man nesinori galvoti, ar mane pagydys ir kada, nes reikia gyventi čia ir dabar... Jeigu save įmesiu į nuolatinį svarstymą, galiu nuolat suktis aplink šią ašį, bet nematyti kasdienio susitikimo momento.

Ką patartumėt tokiam žmogui, kuriam sunku susitaikyti?

Jeigu tą sunkumą gali išmesti, tai išmesk. Tiesiog išmetęs kitaip gyveni. Kai tai priimu (nežinau, ar galima visiems taikyti), liudiju, kad aklumas yra mano dalis, mano gyvenimo dalis, kaip ir daug gražių dalykų. Visas „manęs paketas“ daro gyvenimą tokį, koks jis yra. Aš esu laimingas žmogus, žiūrint į laimingų akimirkų visumą, tikrai taip galiu sakyti. Ką aš dabar galėčiau pašalinti iš savo gyvenimo? Nieko. Liekant tiesoje, aš netgi to nematymo negaliu išmesti. Galbūt kažkas būtų kitaip, bet kas tas kitaip, kas žino. Iki šios dienos yra taip. Aš turiu galimybę priimti šį dalyką ir klausti, kaip turiu gyventi, kuo ir kaip galiu būti naudingas, kaip galiu realizuoti save žvelgdamas į kitus. Ir kitas dalykas, aš galiu viską keikti. Žiūrėkim pragmatiškai, kaip labiau apsimoka.

Žaiginio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Vytauto Kandroto nuotrauka

Kaip Jūs jaučiatės reginčiųjų bendruomenėje?

Labai įdomiai. Esu nevengiantis bendrauti, linkęs į atvirumą, kai noriu pabūti vienas, randu galimybių. Kai prieš 15 metų pradėjau tarnystę Žaiginyje, netoli Šiluvos, juk nenuslėpsiu, kad nematau. Be to, žmonės dabar greit sužino, iš kur ir koks kunigas ateina. Parapijiečiai kalbėjosi: „Ką mes dabar darysim su tuo kunigu, kuris nemato?“ Be pasigyrimo, tuomet taip pavyko sujungti tris bendruomenes – bažnyčios, mokyklos ir kaimo – kad jos susibūrė, nuėjo į plačius projektus ir veiklas. Paskui tie žmonės, kurie kėlė klausimą, „ką mes su juo darysim“, sakė: „Mes su juo nespėjam.“ Taigi po kurio laiko viskas ėjosi natūraliai: aš neakcentavau, kad nematau, jie – irgi to lyg nepastebėjo, tai yra nepatyrė diskomforto, kad aš nematau. Jie laikė mane normaliu žmogumi, idėjų generatoriumi, jų sukėju. Bet mes kiekvienas galime tą padaryti. Pasikartosiu, yra dvi galimybės:  užsidaryti ir galvoti, kad esu pats nelaimingiausias žmogus. O tikrai būna liūdnų akimirkų, kai tampi vienišas, sutinki priešiškų reakcijų ir pralaimėjimų – visko būna. Sunku, bet eidamas pirmyn save sulaužai. Aš esu tos minties šalininkas, kad, pasitelkdamas valią, protą turiu pats save laužyti. Jeigu pasiduočiau tik emocijoms ir nuotaikoms, nežinau, kas būtų.

Kiek reikalingas bandymas sujungti, nesinori skirstyti, bet skirtingas visuomenės dalis? Ar neregiai ir patys nėra linkę būti tik savo bendruomenėje, o regintieji apie juos labai mažai žino, vadovaujasi stereotipais?

Man nuostabu, kad turiu daug kontaktų su reginčiųjų pasauliu. Ir tikrai, dažnai jaučiasi, kad gerai matantieji drovisi ar bijo pasakyti ne tokį žodį, rankioja juos galvodami, kaip čia prieiti prie neregio, kaip paklausti, kad neįžeistum, neįskaudintum. Kai labai tą pajuntu, sakau: nėra sakinių, kurie galėtų mane įžeisti. Tuomet dažniausiai žmonės nusimeta vidinius „varžtus“ ir klausinėja. Matančiam žmogui iš tiesų sunku suprasti akląjį: kaip tu gali kažką padaryti, kaip tu matai, kiek matai. Tai yra santykis, jis turi būti abipusis.

Kiekvienos bendruomenės uždarumo siekis visuomet turi sektantiškumo požymių: užsisklendžiu savo sociume ir daugiau nieko nenoriu matyti ar girdėti, nieko nenoriu įsileisti. Kalbant apie aklųjų sociumą, tarybiniais metais juk buvo formuojami tam tikri „getai“, net iki dabar didesniuose miestuose dar yra vadinamieji „aklųjų rajonai“. Tai yra kodas, nusakantis, kas per kontingentas jame gyvena. Stovi Aklųjų ir silpnaregių mokykla, kitoje gatvės pusėje – kombinatas akliesiems dirbti. Viskas čia pat. Tavo sociumas taip sutvarkytas, kad nepasuktum kitur, net per pėsčiųjų perėją neini – per požeminę iškart. Mokaisi internate-mokykloje, išplėštas iš namų... Ir visiems aišku, kur tu eisi, ją pabaigęs – į kitą gatvės pusę. Tokiu būdu ir pasidarė ta uždara bendruomenė.

Dabar stipri laikų ir kartų kaita, vyksta didelis virsmas, aišku, dalis nematančių žmonių liko įsikibusi į tai, prie ko įprato. Kita vertus, ko ir norėti: pažiūrėkime į tuos, kurie turi visus reikalingus fizinius parametrus – ir girdi, ir mato, ir vaikšto, o vis dar ilgisi anų laikų. Aš jų ir klausiu: tu tikrai ilgiesi tų pilkų namų ir niūrių nuotaikų gatvėje? Juk ilgiesi savo jaunystės, jėgų žydėjimo... Visgi vyresniame amžiuje, ypač nematančiajam, tikrai sunku keisti gyvenamąją vietą, o ir vidiniai lūžiai sunkiau išgyvenami.

Artėja šv. Velykos. Mes kartais suvienodiname ir supaprastiname religines šventes, pamiršdami tikrąją jų kilmę. Ar religija vis dar daug reiškia žmogaus gyvenime, ką jinai suteikia?

Man labai patinka Arno Anzenbacherio išrašytas religijos apibrėžimas: „Religija yra suvokimas, kad nesu pats savęs galutinis pagrindas.“ Štai toks yra religingas žmogus – suprantantis, kad nėra pats sau galutinis pagrindas. Nuo to atsispiriant galima kalbėti apie Velykas. Jeigu aš neišskiriu jų kaip Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir paties svarbiausio – prisikėlimo – įvykio, kuo tada ši diena tampa kitokia nuo šv. Kalėdų, nuo Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios, pagaliau – Naujųjų metų, giminės susitikimo ar gimtadienio? Jeigu viską suvedu, kaip mėgstama sakyti, į šeimos šventę, kokia pagrindinė tokios šventės žinia? Artimųjų susibūrimas, nukrauti stalai, margutis kaip gyvybės simbolis yra gražu, bet lieka neatsakytas pagrindinės žinios klausimas.

Mums, susiformavusiems krikščioniškoje kultūros tradicijoje, Velykos yra Jėzaus Kristaus prisikėlimo stebuklo liudijimas. Šventame Rašte svarbi istorija, kai trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliauja į kaimą, vadinamą Emausu. Jie neslepia nusivylimo dėl neišpildytų lūkesčių, kalbasi apie nukryžiavimą, kai prie jų prisigretina prisikėlęs Jėzus. Anie, aišku, jo neatpažįsta. Tik pačioje kelionėje, per bendrystę ir kuriant santykį, susėdus vakarienės, aniedu supranta keliavę su Jėzumi: „O, Viešpatie, tai tu čia su mumis visą kelią buvai?“ Iš mokinių tarpo Jėzus dingsta, palikęs susitikimo alkį. Toks alkis turėtų būti ir mūsų gyvenimuose. Reikia keliauti ir nepamiršti stabtelėti, kad vieni kitus atpažintume.